Kaunietė ragina atsisakyti tradicinių laidotuvių: apie tai kiti kalbėti bijo

Kaunietės Vaidos Ribinskaitės netradicinių laidotuvių idėja sulaukė didelio žmonių palaikymo ir susidomėjimo. „Reikia pagalvoti, kas geriau: ar likti medžiu tėviškėje, ar šaltu akmeniu Romainių kapinėse“, – sako mergina. Apie tai ją susimąstyti privertė ne tik senelio netektis, bet ir supratimas, kad rytojaus gali ir nebūti.

Vaida Ribinskaitė (nuotr. asm. archyvo)
21

„Neapkraukime Žemės papildomu svoriu bei tarša bent išeinant. Virskime pelenais, gėles palikdami pievoms, karstus – medžiams, o drabužius gyviesiems.

Palikim šaltus akmenis pakelėms, o žmogui sodinkim gyvą medį, kuris ir toliau augs ir džiugins mus visus, šakomis glostydamas dangų, šildydamasis saulėje, vesdamas žiedus ir vaisius, mesdamas ir vėl augindamas lapus.

Pakeiskim raudą prie šalto karsto šilta prisiminimų popiete, surenkant į vieną vietą visus, kurių akyse ir širdyse mirtis neegzistuoja“, – tokia filosofija vadovaujasi „Balta drobulė“ alternatyvių laidojimo paslaugų projekto įkūrėja.

(21 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Kitokias laidotuves siūlanti Vaida: „Geriau būti medžiu tėviškėje ne šaltu akmeniu kapinėse“

Palikime dramą

Moteris atvirauja, kad apie kitokį laidojimo būdą pagalvodavo dažnai, o tos mintys nedavė ramybės ir laidojant senelį – tai, ką matė jai nepatiko ir nenorėjo, kad ateityje tai būtų daroma ir jai mirus.

„Leidau sau pasvarstyti ir pasikalbėjusios su sese nusprendėme, kad būtų šaunu turėti kitokią alternatyvą. Kai mane pagavo mintis, buvo laiko ir įkvėpimo, pagalvojau, kodėl visko nesurašius ant popieriaus. Taip viskas ir išsivystė į tokį gražų rezultatą“, – šypteli moteris.

REKLAMA

Vaida Ribinskaitė

Alternatyvias laidojimo paslaugas siūlanti moteris sako, kad pagrindinis jos noras yra padaryti taip, kad atsisveikinimas su artimu žmogumi nebūtų toks inertiškai graudulingas, koks yra dabar ir kad žmonės pamatytų visame procese bent šiek tiek šviesos ir džiaugsmo.

„Visų raudų ir šermenų formatas man pačiai nėra priimtinas ir norėčiau viską pakeisti į tokį gražų ir šviesų renginį, kur susirinktų žmonės ir paminėtų išėjusį, panašiai, kaip per šermenis. Tačiau mano mintis yra tokia, kad jeigu nepamatei gyvo, galbūt mirusio ir nereikia pamatyti, nes tas paskutinis paveikslas dažniausiai ir lieka atmintyje.

Artimiausia aplinka ir artimiausi žmonės dažnai turi laiko atsisveikinti namuose ar ligoninėje, jeigu mirtis nėra netikėta. Norėčiau išimti dramą ir išeiti iš inertiško liūdnumo, „nedidelio spektaklio“ ir įnešti daugiau šviesos ir lengvumo.

Mintis yra tokia, kad tai šeimai netekties momentas palengvėtų, nors, žinoma, jis niekada nebus lengvas, nuimant nuo jų pečių visą administracinę veiklą ir naštą, nes yra daug reikalų, apie kuriuos kartais žmonės net nesusimąsto. Todėl, jeigu aš juos išmanau ir žinau, kodėl nenuimti tos naštos nuo jų pečių“, – sako V. Ribinskaitė.

Gyvenimo pratęsimas

Vaidos siūlomoje alternatyvoje yra du itin ryškūs simboliai – medis ir balta drobulė. Medis tarsi simboliškai tęstų mirusiojo gyvenimą, o balta drobulė liktų lyg šviesus atsiminimas.

Vaida Ribinskaitė

„Dabar žmonės yra laidojami tik kapinėse ir kolumbariumuose, o mano mintis yra, o kodėl nepabandžius pakeisti taisyklių ir negavus leidimo savo artimą žmogų laidoti savo artimoje aplinkoje, tėviškėje ar kažkur kitur, o toje vietoje, kur atgula urna, pasodinti medelį.

REKLAMA

Tai būtų ne šaltas akmuo, o gyvas ir augantis atminimas, prie kurio renkasi artimieji ar visi, kurie nori jį prisiminti. Arba tai būtų savotiškas atlyginimas to, ką mes per gyvenimą iškvėpavome. Kartu atsisakytume visos be reikalingos taršos per drabužius, karstus ir kitus dalykus ir be reikalo tos žemės daugiau nealintume. Medelis gal su ta prasme, kad mums išėjus, mūsų gyvenimo ciklą ir toliau tęstų medis“, – sako ji.

Pašnekovė pasakoja, kad balta drobulė buvo pasirinkta todėl, nes savyje ji slepia dvi etnografines prasmes. Viena iš jų – staltiesė, o kita – glėbys ar apkabinimas.

„Aš pagalvojau, kad labai simboliška ir labai gražu būtų, kad vietoj karsto ir celofaninio maišo kremuojant, kūnas galėtų būti suvyniotas į drobulę. Grįžtant prie kitos reikšmės, pagalvojau, kad po laidotuvių žmonėms nieko nelieka, tik išėjusio daiktai. Pagalvojau, kad gal būtų gražu padovanoti žmonėms baltą staltiesę, baltą drobulę lininę, kuri būtų kaip išėjusio simbolis.

Pavyzdžiui, mes turime tokias tvirtas Kūčių tradicijas, tai kodėl ta staltiese nepadengus Kūčių stalo ir taip neprisiminus to žmogaus. Arba, kai labai jo pasiilgsti, pasiimi tą staltiesę ir pabūni mintimis su tuo žmogumi“, – nurodo moteris.

Vaida Ribinskaitė

Trokšta pakeisti taisykles

Projektas „Balta drobulė“ gimė labai greitai – mintys apie alternatyvias laidotuves kilo gruodį, o visas išpildymas, tinklalapis, nuotraukos atsirado kovą. Ir nors projektas startavo prieš pat karantiną, moteris nebijojo, kad tai pakenks jos projektui, tačiau buvo baisu dėl kitų dalykų.

REKLAMA

„Baisu nebuvo, kad karantinas sužlugdys mano idėją, baisiau buvo tai, kad žmonės pagalvos, kad pamačiau nišą, visi pradės išeidinėti ir todėl pradėjau laidotuvių verslą. Bijojau tik to. O pati idėja buvo labai organiška, labai išjausta ir taip sutapo aplinkybės, kad startavo karantino metu.

Bet aišku, tai kartu buvo ir tam tikras postūmis dėl socialinės atmosferos, nes žmonės buvo išsigandę, kas ir kaip bus. Mano pačios tėvai buvo rizikos grupėje, todėl tai buvo tarsi papildomas akstinas pasikalbėti, kas yra mirtis ir kas yra gyvenimas šalia mirties. Tačiau aš nesiekiu šio projekto padaryti didele komercija, jis yra galimybė, kaip pasiūlyti alternatyvą ir ieškoti bendraminčių“, – sako ji.

Vaida Ribinskaitė

Pasak Vaidos, ji nesiūlo atsikratyti tradicijų, bet kviečia permąstyti, kas iš tų tradicijų yra svarbu. Iš sulaukiamo palaikymo moteris sprendžia, kad visuomenė jau pasiryžusi pokyčiams ir laisvėjimui nuo nepatinkančių tradicijų.

„Dabar vis dar yra kažkokios baimės, kai norima daryti kitaip nei įprasta, nes žmonės bijo likti nesuprasti. Iš tikrųjų juk nieko tokio yra persvarstyti tradicijas, nes žmonių gyvenimai kinta, kinta socialinis kontekstas. Kažkas man rašė komentarą, kad mano idėjos pilnai įgyvendinti neleis įstatymai, tad iš to kyla klausimas ar žmogus tarnauja įstatymui, ar įstatymas žmogui? Žmonės turi teisę kurti naujas tradicijas, jas perkurti ir viskas yra labai organiška ir natūralu.

Manau, kad yra trys pagrindiniai laipteliai to persitvarkymo link: pirmas – tai, kur esame, ką turime, dabar. Manau, kad aš peršokau tą antrą, pasiruošimo laiptelį. Be to, aš nemanau, kad mano idėja yra skirta masei žmonių. Galbūt mūsų vaikai, mano vaikai tokią idėją jau galės pilnai įgyvendinti. Man kyla kartais toks jausmas, kad mes visi esame pagalvoję apie mirtį ir kitokį laidojimo būdą. Man pačiai atrodo, kad tai, ką siūlau, yra tiesiog natūrali gyvenimo tąsa“, – teigia moteris.

REKLAMA

Vaida Ribinskaitė

Mirštame kasdien

„Aš turiu vidinės drąsos iškelti ir labai nepatogų klausimą. Mes lietuviai iš tiesų nelabai ir kalbam apie tą mirtį. Nors ji yra ir egzistuoja. Kartais man pačiai būna nejauku pakelti tą temą, bet aš kalbėdama ir ieškodama informacijos ta tema supratau, kad nesinori kalbėti apie mirtį, nes norisi kalbėti apie gyvenimą – „Memento mori“.

Mirties akivaizdoje ir tas gyvenimas pasidaro ryškesnis. Man atrodo, kad laikas kalbėti apie mirtį visuomenėje, nes pas mus tarsi yra viena mintis – įvyko mirtis, baisiai dėl to skauda visiems kitiems. Apie mirtį ir gyvenimą yra daug įvairių filosofijų, todėl man atrodo, kad būtų smagu, jeigu visuomenė apie tai kalbėtų, tada ne tik baimės būtų mažiau, bet ir žmonės pasidarytų drąsesni“, – įsitikinusi Vaida.

Pati moteris labai anksti pradėjo kvestionuoti mirties, gyvenimo ir tikėjimo klausimas. Pasak jos, mes mirštame kiekvieną dieną ir su kiekviena prabėgusia minute mes artėjame prie išėjimo.

Vaida Ribinskaitė

„Dėl to sugebu būti čia ir dabar, nes nežinia ar rytojus gali būti, nes didžioji dauguma žmonių ir išeina iš gyvenimo netikėtai ir nelauktai. Todėl pasvarsčius, kad tai gali būti paskutinė diena, supratau, kad nereikia bijoti pildyti savo svajonės, peržengti kažkokias ribas ar išbandyti kažką naujo. Iš tikrųjų gyvenimas yra nuostabus, tik reikia spėti tai pamatyti“, – šypsosi moteris.

Dėl savo idėjų moteris sulaukia daug skambučių, kuriais žmonės išreiškia palaikymą idėjai atgulti tėviškėje, gamtos apsuptyje ir kad apie juos primintų žaliuojantis medis, o ne šaltas akmuo.

„Daug palaikymo sulaukiu ir iš vyresnių žmonių, kurie sako, kad taip ir norėtų arba, kad galvojo apie tai. Manau, kad taip yra, nes su amžiumi pradedi suprasti, kas svarbiausia. Žinoma, yra ir tokių žmonių, kurie iš anksto pasiruošę įkapes, pasidėję dideles sumas pinigų skirtas laidotuvėms ir susiplanavę, kaip viskas turi būti“, – sako ji.


Rašyti komentarą...
V
Viktoras
2020-06-28 19:20:45
Pranešti apie netinkamą komentarą
Visiškai pritariu tokiai laidojimo įdėjai.Gerai, kad atsiranda entuziastų puoselėti kitokį laidojimo būdą.
Atsakyti
-15

V
Vilija
2020-06-28 19:19:22
Pranešti apie netinkamą komentarą
As tik uz tai....senia apie tai galvojam,netgi ir kalbames.Sunkiau yra Mano mamai ir ko gero vyresnio amziaus zmonems .Taciau be to yra ir Kita me Ka mazesne ar baisesne problema-tai laidotuviu islaidos-jos yra kosminio dydzio,ypac atsizvelgiant I mazas pajamas turincius zmones,o tokiu yra didzioji dauguma...
Labai gaila ,kad toks dalykas,kaip laidotuves kazkam yra biznis,kiti skausmo saskaita...
Atsakyti
-27

K
Krikscio.
2020-06-28 19:20:27
Pranešti apie netinkamą komentarą
Laidotuvių verslas pelningas ar ne?
Atsakyti
-17

SKAITYTI KOMENTARUS (137)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų