Mirė garsus Lietuvos režisierius: iš artimųjų – jautrus prašymas

Rugpjūčio 17 d., šeštadienį, mirė garsus Lietuvos dokumentinio kino režisierius Gediminas Skvarnavičius.

Žvakė (nuotr. Fotodiena.lt)

G. Skvarnavičius gimė 1933 m. gegužės 15 d. Kaune. 1957 m. jis baigė Leningrado universitetą, Filologijos fakultetą, žurnalistikos specialybę, dirbo Lietuvos kino studijoje režisieriumi ir scenaristu (tarp jų – ir scenarijai garsiems dokumentiniams filmams „Sveiks, svieteli margs“, 1964, rež. A. Dausa), „Žirgai ir berniukai“ ,1968, rež. V. Starošas, „Du kėliniai“, kartu su V. Starošu ir R. Šiliniu, rež. V. Starošas).

Režisierius sukūrė apie pusšimtį dokumentinių filmų, tarp kurių daug unikalių lietuviškame kine feljetono žanro kūrinių, socialinių satyrinių novelių, rašoma pranešime spaudai. 

„G. Skvarnavičius visada ieškojo išraiškingos formos, papildydavo savo filmus tautosaka, vaidybos elementais, žaismingai pritaikydavo muziką. G. Skvarnavičius – bene vienintelis, išdrįsdavęs į tų laikų gyvenimą pažvelgti su ironija ir net sarkazmu. Tam nepakanka vien talento, profesionalumo, reikia ir paprasčiausios žmogiškosios drąsos“, – savo feisbuko paskyroje mintimis apie kolegą pasidalino režisierius, operatorius Juozas Matonis.

Pašaipūniškas moralas, intelektinė provokacija filmų pavadinimuose – nuolatiniai ryškiausių G. Skvarnavičiaus filmų palydovai. G. Skvarnavičius juokavo apie melžėjas filme „Ko verkia Medėja?“, girtuoklius graikų dievams „prilygino“ filme „Galėčiau būti Apolonas“, susiraukusias pardavėjas kritikavo „Džokondoje IV aukšte“.

„Kliuvo man už tas džokondas. Univermago (universalinės parduotuvės) direktorė skambino visais telefonais, sakė, kad jos krautuvė gavo visokių visasąjunginių apdovanojimų. O atėjo kažkoks Skvarnavičius su kino kamera ir ieško besišypsančių džokondų“, – prisiminė dokumentininkas 8-ąjį dešimtmetį, kalbintas dienraščiui „Lietuvos rytas“ 2008-aisiais.

REKLAMA

Režisierius sakė, kad jam būdavo baisiai nuobodu žiūrėti kino studijoje sukurtus dokumentinius filmus, todėl ir pradėjo juokauti. „Taip ir prasijuokiau kino studijoje 35-erius metus. Atsirado gerbiamų kritikų, kurie sakė, kad reikia baigt su tais Skvarnavičiaus niekais. Bet mane išgelbėjo Saulius Macaitis. Jis pirmas viešai pavadino mano filmus kino feljetonais ir juos apgynė. Kaip ir mano mėgstamą principą naudoti dokumentikoje vaidybinius elementus“, – sakė režisierius.

„(...) Šis menininkas, kaip ir H. Šablevičius, nevengia humoristinių gaidų, tik jo humoras nėra atmieštas lyrizmu, jis kur kas piktesnis, jo ironija momentais pereina į sarkazmą, priartėja prie naujo mūsų studijai kino feljetono žanro (...) Autorius suvokia, kad pasirinkus humoristinę intonaciją, tikslingiau yra ne imituoti gyvenimo tikrovę, o kurti ją lyg iš naujo, atvirai, nesimaskuojant, ieškoti realybės ir sąlygiškumo santykio.

Juk šiuose filmuose į dokumentinę medžiagą, pasitaiko, net įvedami aktoriai, provokuojantys veiksmą, o tai nebešokiruoja, nes principas apnuoginamas jau nuo pirmųjų kadrų. Be to, ir kino feljetono žanras nebūtinai reikalauja stilistinio grynumo, neprieštarauja koliažui“, – rašė S. Macaitis apžvalginiame straipsnyje „Rodo „Dokumentika“ knygoje „Lietuvių kino menas šiandien“ (sudarė B. Gintalas, A. Šimkus, Vilnius, 1981, p. 63).

Gediminas Skvarnavičius

G. Skvarnavičiaus sukurti filmai:„Vienuolis“ (1968), „Ąžuolus brandina žemė“ (scenaristas kartu su Č. Kudaba, 1970), „Penki Petrai ir televizorius“ (1971), „Draugystės ekipažas“ (1972), „Tėvynės sūnūs“ (scenaristas kartu su V. Starošu, 1972), „Abipus kelio“ (1973), „Horizontai“ (1974), „Meistrai“ (1975), „Prie mėsos reik drąsos“ (1975), „Pamokos be pertraukų“ (1976), „Lietuviškas charakteris“ (1976), „Džokonda IV aukšte“ (1977), „Galėčiau būti Apolonu“ (1978), „Būkit sveiki, ufonautai“ (1979), „Ko ašaroja Medėja?“ (1979, 1980 m. filmas apdovanotas antruoju prizu 13-ajame sąjunginiame festivalyje Dušanbėje), „Eilinis milijonierius“ (1980), „Kiek kainuoja svaras mandagumo, don Migeli de Servantesai?“ (1980),

REKLAMA

„Mano vardas Leonardas“ (1981), „Randevu su decibelu“ (1981), „Arklys mūsų gyvenime“ (1982), „Ryšiai jūrų laivyne“ (1983), „Svetimas laikas“ (1983), „Geležinės kaukės galas“ (1984), „Laikas į atomus neskyla“ (1984), „Prie pagrindinio kelio“ (1985), „Ufonautų sugrįžimas“ (1985), „Kodėl patrumpino katinui uodegą?“ (1986), „Inžinieriai“ (1986), „Duobė“ (1987), „Vinis“ (1987), „Tarp lygių lygūs ir laisvi“ (1988), „Viešumas“ (1988), „Kur nueisim taip apsiavę“ (1989), „Prie Nemuno kitas aušta jau rytas“ (1989), „Kuo prikąsti liežuvį“ (1990, filmas apdovanotas prizu Baltijos kino ir televizijos festivalyje Bornholme, Danija), „Mažieji turgeliai“ (1990),


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų