Nors daugelis mano, kad masiškai ši mada paplito aštuntajame dešimtmetyje, iš tiesų atlenkiamų žibintų istorija siekia gerokai senesnius laikus. Dar 1936 metais Jungtinėse Valstijose pristatytas „Cord 810“ išsiskyrė visiškai lygiu priekiu, o jo žibintai slėpėsi sparnuose. Tuomet tai buvo labiau ekstravagantiškas dizaino triukas, nes praktinio poreikio tokiam inžineriniam sprendimui tiesiog nebuvo.
Daugiau naujienų iš spalvingo automobilių pasaulio – specialioje „Automobilių kultūra“ rubrikoje.
Tikroji žibintų evoliucija prasidėjo po kelių dešimtmečių, kai automobilių pramonė ėmėsi rimtai tirti aerodinamikos dėsnius. Norint sumažinti oro pasipriešinimą, inžinieriams reikėjo kuo labiau nuleisti automobilio priekį.
Tačiau čia jų ambicijos atsimušė į to meto apšvietimo technologijų ribas. Kadangi tuo metu naudoti dideli paraboliniai reflektoriai, žibintai privalėjo išlaikyti nemažus gabaritus.
Iš pradžių bandyta juos montuoti giliai kėbule po nuožulniais skaidriais gaubtais, tačiau dėl pernelyg smailaus stiklo kampo šviesos sklaida buvo prasta – automobiliai kelio beveik neapšviesdavo.
Taip gimė genialiai paprasta išeitis: didelius žibintus slėpti po atlenkiamais dangčiais. Netrukus šis inžinerinis kompromisas virto tikru dizaino kultu. Atlenkiamos „akys“ puošė ne tik egzotiškus superautomobilius, bet ir pigesnius sportinius modelius, tokius kaip „Nissan 200SX“, „Ford Probe“, „Toyota Celica“ ar pirmosios kartos „Mazda MX-5“.
Ilgainiui ši tendencija persikėlė ir į masinės gamybos šeimyninius automobilius – nuo trečiosios kartos „Honda Accord“ iki Lietuvos keliuose kadaise itin dažnai matyto „Mazda 323F“ modelio.
Kiekvienas gamintojas ieškojo savito braižo. Pavyzdžiui, „Corvette C4“ žibintų mechanizmas juos apversdavo kone 180 laipsnių kampu, o patys gamintojai šiai technologijai išliko ištikimi net iki pat 2005 metų.
Sportinių automobilių ikona „Porsche“ siūlė net kelias variacijas. Modeliuose „924“ ir „944“ naudoti tradiciniai paslėpti žibintai, o štai „928“ bei vėlesniame „968“ apvalūs lęšiai buvo matomi visada, tačiau įjungus šviesas jie atsilenkdavo į priekį devyniasdešimties laipsnių kampu. Tokiu būdu dizaineriai stengėsi išlaikyti vizualinį giminystės ryšį su legendiniu „911“ modeliu.
Vis dėlto sparčiai tobulėjančios technologijos galiausiai šį sprendimą pavertė atgyvena. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje debiutavę pažangesni žibintai leido sukurti galingą šviesos srautą naudojant itin mažus, žemo profilio modulius.
Dizaineriai gavo laisvę kurti siaurus, į kėbulą integruotus žibintus, todėl atlenkiami mechanizmai prarado savo inžinerinę prasmę. Be to, elektros ar pneumatiniais varikliukais varomos sistemos be reikalo didino automobilio svorį, buvo sudėtingos ir linkusios gesti.
Paskutinį ir lemiamą smūgį atlenkiamų žibintų erai sudavė griežtėjantys saugumo reikalavimai. Tobulinant pėsčiųjų apsaugos standartus, tapo akivaizdu, kad avarijos atveju iš kėbulo išsikišę aštriabriauniai žibintų korpusai žmogui padarytų itin sunkių ar net mirtinų sužalojimų.
Automobilių priekinė dalis privalėjo tapti maksimaliai glotni ir sugerianti smūgio energiją, tad gamintojams neliko nieko kito, kaip tik visiems laikams atsisakyti šio charizmatiško, bet pavojingo dizaino elemento.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
