Vairuodamas naujus modelius, dažnai prisimenu tuos ankstyvuosius pirmųjų entuziastų laikus, kai net paprasčiausia kelionė tarp dviejų Lietuvos didmiesčių atrodė lyg rimtas iššūkis. Norint jį įveikti, reikėdavo kruopštaus planavimo ir nemažos dozės nerimo, ypač spustelėjus šaltukui. Ir tai buvo vos prieš dešimtmetį!
Straipsnio autorius – Dainius Jakas
Tuomet, kai telefonu pasakiau pardavėjui iš Šiaulių, kad perku jo „Leaf“ su 24 kWh talpos baterija ir esu iš Kauno, jis pasiūlė užsisakyti tralą. Oficialiai toks elektromobilis galėjo viena įkrova nuvažiuoti iki 160 km arba lygiai tiek, kiek buvo nuo pirkimo vietos iki mano namų. Pamenu, tai buvo ilga ir lėta kelionė su nemaža streso doze...
Vargu ar šiandien ką nors prikalbinčiau pasvarstyti apie persėdimą į elektromobilį, jei viliočiau tokiomis istorijomis. Laimei, dešimtmečio senumo patirtį galima vertingai panaudoti lyginant anų dienų elektromobilius su dabartiniais, kad galėtume suprasti, kiek pažangos padaryta per tokį santykinai neilgą laikotarpį.
Mes perėjome nuo pavienių entuziastų nuotykių prie masinės, patikimos ir visiškai kasdienės transporto priemonės. Ir šiandien priežasčių, kodėl elektromobilis galėtų būti geriausias pasirinkimas, apstu.
Taip lauktas technologinis šuolis
Ankstyviesiems modeliams stigo sudėtingų šilumos valdymo sistemų, todėl salono šildymo įjungimas žiemą reiškė tiesioginį kompromisą su galimybe apskritai pasiekti kelionės tikslą. Šiandien tokie rūpesčiai mažiau susipažinusiems su elektromobilių istorija gali atrodyti apskritai nesuprantami, nes inžinerija pažengė šviesmečiais į priekį. Ir tai – tik vienas pavyzdys.
Norint suprasti tikrąjį technologinį šuolį, pakanka palyginti mano pirmojo elektromobilio ribotą nuvažiuojamą atstumą ir skausmingai lėtą (iki 50 kW galios!) įkrovimą su dabartinių pažangiausių modelių sistemomis. Ankstyvoji patirtis su pirmuoju elektromobiliu privertė mane išmokti kruopščiai planuoti kiekvieną sustojimą, tačiau dabar to tiesiog nebereikia.
Vienas labai svarbių lūžio taškų elektromobilių evoliucijoje buvo 800 V architektūros atsiradimas plačiai prieinamuose modeliuose. Šias itin aukštos įtampos elektros sistemas iš pradžių buvo galima aptikti tik prabangiuose „Porsche“ ar „Audi“ elektromobiliuose, kainavusiuose šešiaženkles sumas.
Visgi, prieš penketą metų jos debiutavo ir gerokai įperkamesniuose elektromobiliuose. Pavyzdžiui, viena pirmųjų tokių „kregždžių“ tapo „Kia EV6“ modelis, kuris iš pagrindų pakeitė kelionių elektromobiliu planavimo logiką. Jam įkandin sekė 800 V sistemą taip pat turintis septynvietis „Kia EV9“.
Šių ir dar keleto kitų sparčiai įkraunamų modelių atsiradimas sukėlė didesnį spaudimą infrastruktūros plėtros klausimų sprendėjams – pagaliau ėmė formuotis nuolat tarp miestų elektromobiliais važinėjančių žmonių bendruomenė, kuriai reikėjo greitų įkroviklių bent populiariausiuose keliuose.
Ir jei anksčiau sustojimas įkrauti bateriją reiškė ilgą pauzę ar pietus pakelės kavinėje net ir nejaučiant alkio, tai dabar greitojo įkrovimo stotelėje, tinkamomis sąlygomis, bateriją nuo 10 iki 80 proc. galima papildyti vos per aštuoniolika minučių. Būtent tokiomis galimybėmis pasižymi mano minėtas „Kia EV6“, kuris gali priimti didesnę nei 250 kW įkrovimo galią.
Net ir neturintiems tokio spartaus įkrovimo galimybių elektromobiliams šiandien jau taikomas nerašytas rinkos standartas – baterija iki specialistų rekomenduojamos 80 proc. ribos turi būti įkraunama ne ilgiau kaip per pusvalandį.
Dažnu atveju pakanka ir 10–20 minučių, nes ne visi stoja išnaudoję baterijos resursą iki 10 proc., o įkrovimo tinklas šiandien yra taip pat nepalyginamas su buvusiuoju prieš dešimtmetį – „Via Lietuva“ skaičiuoja, kad viešai prieinamų įkroviklių skaičius Lietuvoje jau viršijo 5 tūkst.
Visa tai reiškia, kad mano anksčiau minėta išgyvenimo misija maršrutu Šiauliai–Kaunas šiandien yra tiesiog niekuo neypatingas eilinis pasivažinėjimas.
Nuo nuotykio iki kasdienio patikimumo
Dešimties metų perspektyva leidžia labai aiškiai pamatyti, kaip evoliucionavo ne tik technika, bet ir pačių vairuotojų lūkesčiai. Kai įsigijau savo pirmąjį elektrinį automobilį, bendruomenė buvo nedidelė, infrastruktūra – skurdi ir nepatikima, o kiekviena išvyka už miesto ribų reikalavo savotiško pasiruošimo ir inžinerinio mąstymo.
Mes mokėmės optimizuoti greitį, stebėti vėjo kryptį, perprasti rekuperacinio stabdymo plonybes ir entuziastingai dalijomės informacija apie kiekvieną naujai įrengtą ar sutaisytą įkrovimo stotelę.
Tokie laikai praėjo greitai. Šiandien elektromobilis nebėra drąsos išbandymas ar išskirtinis gyvenimo būdas. Jis tapo patogiu, tyliu, itin greitu ir nedidelėmis eksploatacinėmis išlaidomis pasižyminčiu įrankiu kasdienėms užduotims atlikti, neaukojant asmeninio komforto.
Be to, pardavimo skaičiai taip pat labai iškalbingi – „Autoplius.lt“ suskaičiavo, kad pernai jau kas tryliktas Lietuvoje parduotas naujas automobilis buvo elektrinis. Nuosekliai plečiasi ir antrinė rinka, kurioje elektromobiliai demonstruoja didžiausią augimą (apie 50 proc. per metus) tarp visų pavarų tipų.
Gamintojai didžiausią dėmesį dabar skiria nebe tam, kad įtikintų pirkėją elektromobilio galimybe apskritai judėti į priekį, o siekiui užtikrinti maksimalų patogumą ir sklandžią integraciją į kasdienį gyvenimą. Susitvarkius infrastruktūrai, o elektromobilių galimybėms pasiekus naują lygį, vairuotojai jau gerokai mažiau rūpinasi nuvažiuojamu atstumu, o vis daugiau dėmesio skiria komforto, ryšio, saugumo technologijų įvertinimui ir skirtingų automobilių palyginimui tarpusavyje.
Nauji standartai ir psichologinės ribos
Turbūt sudėtingiausias dalykas pradedančiam elektromobilio vairuotojui visuomet buvo vadinamasis nerimas dėl nuvažiuojamo atstumo. Prieš dešimtmetį šis nerimas tikrai turėjo realų, apčiuopiamą pagrindą. Baterijų talpos buvo mažos, kelionės greitkeliais siurbdavo energiją itin sparčiai, o įkrovimo stotelių katastrofiškai trūko.
Šiandien šis nerimas yra tik praeities šešėlis, kuris nuosekliai traukiasi. Šiuolaikiniai modeliai vienu įkrovimu gali be vargo įveikti kelis šimtus kilometrų, kai kurie – ir greitkeliu iki pajūrio nuvykti, o tai su kaupu patenkina praktiškai bet kokius judėjimo mūsų regione poreikius.
Svarbu yra ir tai, kad smarkiai pasikeitė pats automobilio funkcionalumas ir energijos valdymas. Dabar elektromobiliai nėra tik energijos vartotojai – jie gali būti ir jos tiekėjai.
Pavyzdžiui, naujos baterijų energijos dalijimosi technologijos leidžia prie elektromobilių prijungti kompiuterį, kavos aparatą, net televizorių ar apšviesti stovyklavietę gamtoje. Tokią funkciją, pavyzdžiui, turi mano minėtas „Kia EV6“, ji taip pat gali būti įdiegta ir kai kuriuose kituose šio gamintojo modeliuose. Tai parodo, kaip toli pažengė inžinerija nuo tų dienų, kai pagrindinis lūkestis buvo tiesiog nepalikti vairuotojo šalikelėje su išsikrovusia baterija.
Mano dešimties metų kelionė nuo pat pirmųjų elektrinių eksperimentų iki dabar parodė vieną labai aiškų dalyką – technologijos progresuoja kur kas greičiau, nei mes spėjame prie jų įprasti. Tai, kas vakar atrodė kaip pageidavimų Kalėdų Seneliui sąrašas, šiandien jau stovi daugybės vairuotojų kiemuose. Ir, tikiu, kad tai – tik pradžia.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
