dainius jakas

Prieš keletą metų kone kiekvienas pokalbis apie naudotus elektromobilius neišvengiamai pasisukdavo viena kryptimi. Daugelis vairuotojų, ypač tie, kurie niekada elektromobilio nebuvo vairavę, nerimavo, kad įsigyta elektra varoma transporto priemonė po trejų ar ketverių metų taps visiškai bevertė.

Iš visų technologijų, kurias išbandžiau per pastaruosius metus, mano kasdienybę labiausiai pakeitė ne galingesnis variklis ir ne didesnis ekranas, o skaitmeninis vairuojamo automobilio raktas. Apie tokį pokytį beveik negalvojame, kol jo nepatiriame. Visi žinome tą judesį prieš išeidami iš namų – delnu perbraukiame kišenes ir tikriname šventąją trijulę: telefoną, piniginę ir raktus.

Iš visų klausimų, kuriuos girdžiu iš elektromobilį besirenkančių šeimų, vienas kartojasi dažniausiai: „O gal imti didesnį?“ Tai ne užgaida – už jo slypi suprantama baimė suklysti perkant brangiausią šeimos pirkinį po būsto. Ilgą laiką sąžiningai atsakyti buvo sunku, nes pati rinka vertė rinktis kraštutinumus.

Ilgus metus galiojo paprasta taisyklė: automobilis geriausias būdavo tą dieną, kai išvažiuodavo iš salono. Vėliau jis tik dėvėdavosi: sendavo žemėlapiai, o įranga po kelių metų jau atrodydavo „pavargusi“. Pastarąjį dešimtmetį ši taisyklė griūva. Šiuolaikiniame automobilyje veikia dešimtys valdymo blokų, o didelę dalį to, ką vairuotojas mato ir jaučia, lemia programinė įranga. Na, o ją galima atnaujinti net nevažiuojant pas prekybos atstovą.

Daugelį metų į klausimą, kodėl lietuviai neskuba persėsti į elektromobilius, atsakydavau vienodai – dėl kainos. Mažas elektromobilis kainavo tiek, kiek vidutinės klasės benzininis automobilis, ir jokie ekologiniai argumentai, deja, šios aritmetikos nepakeisdavo. Šią vasarą toks atsakymas nustojo galioti.

Pastarąjį dešimtmetį automobilių rinka mus įtikinėjo, kad visi nori visureigių. Aukšta sėdėsena, solidi išvaizda ir erdvumo pojūtis tapo savaime suprantamais pasirinkimo motyvais. Vis dėlto, žvelgdamas į 2026 m. elektromobilių pasiūlą Lietuvoje, matau įdomų paradoksą: toliausiai vienu įkrovimu nuvažiuoja ne įspūdingas visureigis, o klasikinis hečbekas arba sedanas. Šis faktas nestebina, o jį paaiškina sena ir gerokai primiršta fizika.

Daugelį metų į klausimą, kodėl lietuviai neskuba persėsti į elektromobilius, atsakydavau vienodai – dėl kainos. Mažas elektromobilis kainavo tiek, kiek vidutinės klasės benzininis automobilis, ir jokie ekologiniai argumentai, deja, šios aritmetikos nepakeisdavo. Šią vasarą toks atsakymas nustojo galioti.

Ilgus metus galiojo paprasta taisyklė: automobilis geriausias būdavo tą dieną, kai išvažiuodavo iš salono. Vėliau jis tik dėvėdavosi: sendavo žemėlapiai, o įranga po kelių metų jau atrodydavo „pavargusi“. Pastarąjį dešimtmetį ši taisyklė griūva. Šiuolaikiniame automobilyje veikia dešimtys valdymo blokų, o didelę dalį to, ką vairuotojas mato ir jaučia, lemia programinė įranga. Na, o ją galima atnaujinti net nevažiuojant pas prekybos atstovą. Straipsnio autorius – Dainius Jakas.

Vienas dažniausių klausimų, kurių sulaukiu net ir dabar, 2026 m., kai elektra varomos transporto priemonės tapo visiškai įprastu reiškiniu mūsų gatvėse, vis dar išlieka tas pats: kas nutinka elektromobilio baterijai per stiprų smūgį? Nepaisant to, kad inžinerija per pastaruosius kelerius metus pažengė milžiniškais žingsniais, daugelio vairuotojų pasąmonėje vis dar tūno ankstyvųjų elektromobilių eroje susiformavusios baimės dėl tariamo pavojaus.

Elektromobilių pramonėje ilgą laiką vyravo gerų techninių charakteristikų, tačiau santykinai brangios nikelio, mangano ir kobalto (NMC) cheminės sudėties baterijos. Šiuo metu nesunku pastebėti, kad gamintojai vis dažniau renkasi ličio geležies fosfato (LFP) baterijas. Noriu išsamiai paaiškinti, kodėl tai gera naujiena kiekvienam vairuotojui, šiuo metu svarstančiam apie naują elektromobilį.

Vos prieš kelerius metus elektromobilių įkrovimo stotelių buvo vienetai, tad vairuotojams tekdavo griežtai planuotis keliones su apylankomis įsikrauti. O šiandien padėtis pasikeitė neatpažįstamai. Esame naujųjų tendencijų liudininkai.

Elektromobiliai tampa vis gausesni eismo dalyviai ir tai puiki žinia visiems, vertinantiems technologinę pažangą bei švaresnį orą. Visgi, sparti plėtra atnešė naujų, dažnai nutylimų iššūkių ir nerimą keliančių reiškinių. Vis dažniau matau, kaip dalis vairuotojų viešąsias įkrovimo stoteles laiko asmeninėmis stovėjimo vietomis ir, kol patys valandą ar daugiau ramiausiai mėgaujasi ilgais pietumis ar verslo susitikimais, jų elektromobiliai užima įkrovimui skirtas vietas.

Neseniai atšvenčiau man asmeniškai labai svarbią sukaktį – prabėgo lygiai dešimt metų nuo tos dienos, kai įsigijau savo pirmąjį elektromobilį – pirmosios kartos „Nissan Leaf“. Vairuodamas naujus modelius, dažnai prisimenu tuos ankstyvuosius pirmųjų entuziastų laikus, kai net paprasčiausia kelionė tarp dviejų Lietuvos didmiesčių atrodė lyg rimtas iššūkis. Norint jį įveikti, reikėdavo kruopštaus planavimo ir nemažos dozės nerimo, ypač spustelėjus šaltukui.

Pastarųjų metų elektromobilių technologijų proveržis yra itin spartus ir įkvepiantis. Dar neseniai elektrinės transporto priemonės laikytos tik brangiu technologijų entuziastų žaislu, o šiandien situacija iš esmės keičiasi.  Pažangiausi sprendimai tampa prieinami platesniam vartotojų ratui ir tam nebūtina rinktis prabangiausio modelio.   Straipsnio autorius – Dainius Jakas Tai nėra atsitiktinumas – elektromobiliai iš egzotiškos naujienos tapo masine rinka.

Šią žiemą elektromobilių vairuotojai ypač daug kalbėjo apie sumažėjusį nuvažiuojamą atstumą, išaugusias energijos sąnaudas ir baterijos pašildymo niuansus. Tai suprantama – Lietuvą kaustė keliolika metų nematyti speigai. Tiesa, temperatūrai nukritus žemiau 15 ar 20 laipsnių šalčio, problemų gali kilti vairuojant tiek elektrinius, tiek įprastais degalais varomus automobilius. Visgi didesnis elektrinių modelių priešas tyko visiškai kitoje temperatūros skalės pusėje.

Gana dažnas ir mitais apipintas klausimas, kurį girdžiu, – ar elektromobiliai tikrai saugūs ir ar avarijų metu keleiviai turėtų papildomai nerimauti būtent elektra varomuose automobiliuose? Kaip žmogus, intensyviai besidomintis automobilių technologijomis bei saugumu, noriu pasidalyti svarbia informacija ir paneigti kai kuriuos mitus, kurie vis dar sklando viešojoje erdvėje.

Šiųmečiai sausis ir vasaris Lietuvoje buvo tie mėnesiai, kai net šalčiausių nervų vairuotojai pradėjo žiūrėti į termometrą kaip į nieko gero nežadančią naujienų antraštę. Mano kieme rytais pasitaikė akimirkų, kai spausdavo apie –28 °C šaltis, o šalies mastu temperatūra krito dar žemiau. Deja, turiu nuliūdinti tuos vairuotojus, kuriems rytais kildavo problemų užvesti vidaus degimo variklius ir kurie tikėjosi, kad elektromobiliams toks šaltis taip pat tapo nepakeliamu išbandymu.

Pirmųjų elektromobilių savininkai sutiks, kad dar neseniai svarbiausia, apie ką reikėjo galvoti perkant elektrinę transporto priemonę, buvo viena įkrova įveikiamas atstumas ir vieta, kur patogiai galima papildyti energijos atsargas. Nesakau, kad abu klausimai tapo nebeaktualūs, bet šiandien į juos jau žiūrime gerokai atlaidžiau.

Man vis dažniau tenka išgirsti teiginį, kad elektromobiliams nereikia priežiūros. Ypač šis teiginys populiarus tarp ne visada sąžiningų naudotų automobilių pardavėjų. Ir, nors sunku įsivaizduoti bet kokią transporto priemonę, turinčią mechaninių ir besidėvinčių dalių, kuriai nereikėtų jokios priežiūros, bet šiame pasakyme yra dalis tiesos. Elektromobiliams reikia kiek kitokios priežiūros ir, dažniausiai, jos poreikis yra mažesnis.

Nuo pat pažinties su elektromobiliais pradžios mane žavi viena, labiausiai juos nuo vidaus degimo variklius turinčių automobilių skirianti savybė – įsibėgėjimas, kuris, nepaisant įspūdingos dinamikos, visuomet išlieka tylus. Smagu ir netikėta, ypač nieko nenujaučiantiems keleiviams.

Svarstantiems apie persėdimą iš vidaus degimo varikliu varomo automobilio į elektrinį vairuotojams ne vieną galvosūkį kelia draudimo ir galimo remonto klausimai. Net ir jau persėdusiems kyla įvairių dvejonių, tad elektromobilių grupėse nuolat verda diskusijos, ypač apie šių paslaugų kainas. Mano nuomone, yra du svarbiausi aspektai, kuriuos vertėtų apsvarstyti prieš įsigyjant elektromobilį.

Koks vairuotojų dažnai minimas elektromobilių įkrovimo tinklų trūkumas? Bene dažniausiai minimas nepatogumas – vieningos atsiskaitymo sistemos, leidžiančios vartotojams vienu būdu atsiskaityti už priimtą energiją bet kurio tiekėjo bet kuriame įkrovimo taške, nebuvimas.

Šiandien elektromobilis – jau nebe tik transporto priemonė, o išmanusis, kone su visu pasauliu susijungęs duomenų centras ant keturių ratų. Jis renka, analizuoja ir saugo informaciją apie savo vairuotoją, jo maršrutus, įpročius, važiavimo įpročius ar net elektromobiliui skirtoms paslaugoms išleidžiamas sumas. Taip elektromobilis tampa patogiu mūsų laikų pagalbininku, bet tuo pačiu – ir potencialia kibernetinių grėsmių auka. Ar šis pavojus rimtas? Straipsnio autorius – Dainius Jakas.

Atrodo, dar visai neseniai automobilio „premium“ klasę nusakydavo natūralios odos kiekis ir jos švelnumas, tamsaus riešutmedžio akcentai ar blizgaus aliuminio apdaila automobilio salone. Pastaraisiais metais automobilių pasaulis keičiasi taip sparčiai, kad šiandien tikroji prabanga – ne vien pojūčiai, bet ir atsakomybė. Daugiau naujienų iš spalvingo automobilių pasaulio – specialioje „Automobilių kultūra“ rubrikoje. Straipsnio autorius – Dainius Jakas.

Tiek peržvelgdamas komentarus socialiniuose tinkluose, tiek bendraudamas pažįstamų rate neretai susiduriu su svarbiu klausimu: kaip suderinti norą važinėti elektromobiliu su gyvenimu daugiabutyje be nuolatinės parkavimo vietos ir galimybės joje įkrauti bateriją? Tuos, kurie jau išlukšteno sprendimą šiai situacijai, kviečiu pasidalyti savo patirtimis komentaruose. Aš pasidalysiu savo mintimis ir priminsiu, kaip elektromobilių gamintojai bando spręsti šią problemą.

Kai pirmą kartą sėdau prie elektromobilio vairo, atrodė, tarsi keliaučiau į ateitį, kurioje benzino kvapas bus tik nostalgiškas prisiminimas. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, iš tiesų tuomet buvau užvaldytas milžiniško atradimo džiaugsmo, tačiau dabar šie prisiminimai kelia lengvą šypseną.

Dirbtinis intelektas bei robotai – šiuo metu „ant bangos“ esančios temos. O kaip tai gali paveikti elektromobilių savininkų ateities perspektyvas? Elektromobilių technologijos sparčiai tobulėja, o kartu su elektriniu mobilumu plečiasi ir susijusios paslaugos. Dalis jų padės spręsti kasdienius vairuotojų rūpesčius, dalis – bus tiesiog malonūs „nice to have“ tipo sprendimai, iš kurių kiekvienas galės atsirinkti sau patogius ar tinkamus. Straipsnio autorius – Dainius Jakas.

Esame įpratę manyti, kad elektromobiliai, supaprastinus jų apibrėžimą, – tai tokios transporto priemonės, kurias reikia įkrauti elektros energija, kad jos nuvežtų mus iš taško A į tašką B. Tačiau vis daugiau elektra varomų automobilių gali tapti ir energijos donorais kitiems įrenginiams, ar net nedidelėmis energijos kaupimo stotelėmis.

Greitasis elektromobilių baterijų įkrovimas dažnai skamba kaip viliojantis gamintojų pažadas: „nuo 10 iki 80 proc. savo elektromobilį galite įkrauti vos per 20 minučių ar net mažiau“. Tačiau, išbandęs dešimtis elektromobilių, žinau vieną paprastą taisyklę – šis pažadas išpildomas tik tada, kai prie greitojo įkroviklio atvykusio elektromobilio, baterija yra tinkamos temperatūros.

Kol Palangoje gaudė šimtai į tradicines ištvermės „Aurum 1006 km“ lenktynes susirinkusių galingų vidaus degimo varikliais varomų bolidų, Lietuvos pakraščiuose tyliai ir kantriai kilometrus rinko labiau mūsų kelių ateitį simbolizuojantis ekipažas. Nors jo ir nekamavo varžyboms būdingas konkuravimo nerimas, adrenalino Vitoldui Miliui ir Dainiui Jakui netrūko – su elektromobiliu „Kia e-Niro“ jie siekė greičiausiai apvažiuoti aplink Lietuvą asfaltuotais keliais.

2009-ieji mums atneš jau trečios kartos „Intel Core“ procesorių šeimą. Kas nauja trečiojoje trilogijos dalyje? Prieš kelerius metus „Intel“ nusprendė, kad laikas atsisakyti labai ilgai „grojusio“ procesorių pavadinimo „Pentium“. Nors šis vardas, rinkoje buvęs nuo 1993 metų, tapo kompiuterio „širdies“ sinonimu, vartotojams, o ir, matyt, pačiai „Intel“ korporacijai jis pradėjo atsiduoti naftalinu.

Baigėsi 2008-ieji, tad žurnalas „Naujoji komunikacija“ nusprendė suvesti techninių metų pasiekimų „balansą“ bei paprognozuoti, ko galime tikėtis 2009 metais. Mus domina įvairios technikos sritys, tad kiekvienai skirsime po nedidelį gabalėlį šio straipsnio. Visus domina, kas bus – juk krizė. O mes būsime optimistai ir nekreipsime į tai dėmesio – juk progresas turi būti, kad ir kokios būtų tam sąlygos.

Jei dairotės naujo kompiuterio ir svarstote, koks – stalinis ar nešiojamasis – labiausiai vertas jūsų pinigų, galbūt apsispręsti padės žurnalo „Naujoji komunikacija“ parengta 2 tūkstančius litų kainuojančių nešiojamųjų privalumų ir trūkumų apžvalga. Tarp vartotojų visada kyla diskusijos sprendžiant, kokį kompiuterį pasirinkti – stalinį ar nešiojamąjį. Jei planuojate žaisti žaidimus, atsakymas labai aiškus – tik stalinį.

Jei dirbate su duomenų bazėmis ar didelėmis bylomis, grafika ar dizainu – toks kompiuteris tikrai ne jums. Na, o jei dienų dienas praleidžiate naršydami internete, bendraudami virtualioje erdvėje ir retkarčiais pasinaudodami kompiuteriu muzikai klausyti ar filmui žiūrėti – „Aspire One“ gali būti puikus pagalbininkas. Prieš metus mes sužinojome apie naują nešiojamųjų kompiuterių kategoriją „netbook“ – internetinius kompiuterius.

„Clickfree“ produktai atsarginėms kopijoms daryti – patogus, lengvas ir greitas būdas gerokai sumažinti riziką prarasti vertingus duomenis. Ko gero, visi NK žurnalo skaitytojai žino, kad duomenys, laikomi kompiuteryje, gali atsitiktinai arba ne dingti ar būti pažeisti. Bylas nėra sudėtinga netyčia ištrinti, ypač jei tuo pačiu kompiuteriu naudojasi ne vienas vartotojas. Taip pat jas gali sugadinti virusas  ar tiesiog bylos gali būti pamirštos nukopijuoti naujo sistemos diegimo metu.

Mobilieji telefonai su GPS funkcija ir GPS įrenginiai. Vasara su „Nokia“ navigacija! Tokiu reklaminiu šūkiu mus pasitinka viena nauja vasaros sezono televizijos laida. Kodėl šią vasarą ir kodėl navigacija? Ogi todėl, kad lietuviai, nors ir vadinami sėsliais gyventojais, vis dažniau keliauja po pasaulį ir užkariauja vis daugiau anksčiau net nesvajotų aplankyti planetos kampelių.

Trumpa pažintis su  naujausiais GPS įrenginiais bei naujausiomis programinės įrangos versijomis. Šiame straipsnyje norėtume Jus supažindinti su naujausiais GPS (Global Positioning System) įrenginiais bei naujausiomis programinės įrangos versijomis. Bet prieš tai – žiupsnelis istorijos, kuri padės suprasti, kas yra GPS, su kuo jis „valgomas“ ir apskritai iš kur atsirado.