Dakaro organizatoriai seka pinigus: iš Pietų Amerikos kelsis tik vienu atveju

Iš Dakaro ralio žemėlapio pasitraukus Argentinai ir Bolivijai, žiniasklaidoje padaugėjo gandų ir spekuliacijų dėl Dakaro ralio ateities. Ekspertai pradėjo garsiau kalbėti apie ekonominę sunkiausių pasaulio varžybų pusę, kaštus, kuriuos patiria valstybės-šeimininkės bei tikimybę, kad Lotynų Amerikoje varžybos neužsibus. Tačiau kaip teigia daugiau nei dešimtmetį Dakaru gyvenantis Antanas Juknevičius, organizatoriai iš Pietų Amerikos pasitraukti nenori, ir to imsis tik išskirtiniu atveju.
6 milijonai JAV dolerių – tiek neoficialiais duomenimis šiemet Dakarą organizuojančiai „Amaury Sport Organisation“ sumokės Peru vyriausybė už šalies-šeimininkės teisę. Papildomus 25 milijonus JAV dolerių šaliai atsieis su varžybų organizavimu susiję logistiniai, infrastruktūros sprendimai ir kiti kaštai. Nepaisant kosminio skaičiaus, apskaičiuota, kad ekonominė nauda valstybei, kurioje šiemet vyko vos 5 etapai įvertinta daugiau nei 40 milijonų JAV dolerių. Taigi teoriškai, 2019-ais ši grąža turėtų būti dvigubai didesnė.
„Apžvelkime faktus – sausio mėnesį rengiamas Dakaro ralis – vienintelis ne tik automobilių sporto, bet ir apskirtai tokio lygio sporto renginys vykstantis tuo metu visame pasaulyje. Varžybos ne veltui turi didžiulį žinomumą, o reportažai rodomi 190-ies šalių televizijose – tai strategiškai puiki data bet kokiam renginiui“, – aiškina oficialiai Dakaro ralio legenda prieš 10-ą savo startą pripažintas „CRAFT bearings“ pilotas Antanas Juknevičius. „Sudėkime aplinkybes, labai gerą sklaidą ir turime pačią geriausią reklamą valstybei – mano žiniomis dauguma šalių-šeimininkių „A.S.O.“ moka būtent iš turizmo departamento lėšų.“
Tiesa, su pietietiško mentaliteto valstybių atstovais diskusijos užtrunka itin ilgai ir privalo būti tęstinės, nenutrūkstamos. Kaip pasakoja su Dakaro organizatorių atstovais šia tema diskutavęs A. Juknevičius, susitarimus su Pietų Amerikos valstybėmis reiktų matuoti maksimaliai dviejų mėnesių periodais, o po 60 dienų vėl viskas prasideda iš naujo.
„Įsivaizduokite – organizuojate tokio mąsto renginį – bent porą metų deritės su partneriais, milžiniškomis įmonėmis, televizijomis, o vieną dieną ateinate ir tau sako ¬– manjana. Tai reiškia, kad atsakymą gausi vėliau, rytoj, o gal ir po dviejų mėnesių. Dėl šios priežasties valstybės Dakare vis keitėsi, o net ir paskelbus maršrutą nuolat atsirasdavo spekuliacijų, kad valstybės nebūtinai sumokės organizatoriams. Tas pats buvo ir šiemet“, – pasakoja A. Juknevičius.
Galiausiai toks elgesys verčia organizatorius ieškoti alternatyvų, o jų neradus ar nesuradus bendros kalbos – blefuoti, siekiant paskatinti valstybes glaudesniam bendradarbiavimui. Anot geriausią Baltijos šalių ekipažų rezultatą jau triskart pagerinusio Antano Juknevičiaus, Dakaras iš Pietų Amerikos išsikraustytų tik vienu, išskirtiniu atveju – jei valstybių atstovai atsisakytų mokėti šeimininkų mokestį.