Savaitgalį sostinėje vykstančioje turizmo parodoje „Advetur“ šurmuliavo ne tik nepagydoma kelionių liga sergantys lankytojai, bet į renginį atvyko ir keliasdešimt Lietuvos ir užsienio kelionių organizatorių, užsienio valstybių ambasadų atstovai, sporto ir laisvalaikio renginių organizatoriai.
Marokas palapinėje ir mėtų arbata
Margoje gausybės kelionių agentūrų stendų, krūvų lankstinukų ir žemėlapių jūroje ne vieno lankytojo dėmesį patraukė tikrų tikriausia marokietiška kilimais išklota arabų klajoklių genčių palapinė, kurios lankytojus pasitikdavo Maroko mėtų arbatos kvapas, o dykumų klajoklių galvos apdangalais pasipuošę palapinės šeimininkai noriai dalijosi įspūdžiais po Maroką, Filipinus, Šri Lanką.
Kviesdamas užeiti ir prisėti palapinėje Dainius Kinderis, vos prieš metus startavusio projekto „Magelano kelionės“ įkūrėjas, šypsosi: „Beveik viską, ką čia matote, mes atsivežėme į Maroko“ ir iš grakštaus arbatinio pildamas mėtų arbatą šypteli: „ir arbatinis atkeliavo ir Maroko, kaip ir arbata“.
Pilvo šokiai ir ančiuko embrionas
Lietuvos turizmo rinkos senbuviai jau ne kartą garsiai ir ne vyniodami žodžių į vatą sakė, kad naujokams vietos nėra, mat didžiausią pyrago dalį atsiriekė du didieji kelionių organizatoriai, o visą kita „susirenka“ mažos kelionių agentūros. Situaciją savitai nuspalvina ir faktas, kad vis daugiau žmonių ryžtasi keliauti savarankiškai.
Paklaustas, ar nebuvo abejonių, prieš pradedant įgyvendinti „Magelano kelionių“ projektą, D. Kinderis šypsojosi: „Didieji organizatoriai gali užgniaužti idėją tuomet, jei keliautojui siūlytume tą patį, ką siūlo ir jie – tas pačias keliones, tuo pačiu stiliumi. Lietuvoje yra keturi šimtai kelionių agentūrų ir jei mūsų produktas būtų toks pat, tai ir būtume vieni iš tų 400. Mūsų drąsa tame, kad turime kitokį požiūrį – mes rodome išskirtines vietas išskirtinėse šalyse. Žinoma, mūsų planuose ateityje gal atsiras ir kelionės į Lenkiją, bet šią šalį rodysim tokią, kokios turistas net negalėjo įsivaizduoti.“
D. Kinderio teigimu, keliautojams siūlomi tik komandos parengti ir išbandyti maršrutai. „Pirmiausia keliaujam patys ir tai, ką įrašome į kelionių programas – tokie gilūs mūsų pačių išgyvenimai, kad viskas gula tarsi į knygą. Dažnai sulaukiam skambučių, kuomet žmonės nori keliauti tik paskaitę kelionių aprašymus. Keliaujame paprastai mažomis grupėmis su žmonėmis, ne su turistais. Paprastai gyvename kartu kaip šeima, kartu valgome vakarienes, kartu po dienos programos einame pramogauti“. Pašnekovas prasitarė, kad Maroke turistai dažnai nori savo akimis pamatyti pilvo šokius, o Filipinuose itin smalsuolius traukia vietinė atrakcija, kuomet valgomas septyniolikos dienų ančiuko embrionas.
Apie triukšmą ir šiukšlynus įspėja Lietuvoje
Nors keliautojams siūlomos šalys gana egzotiškos, D. Kinderio teigimu, labais svarbu, kad žmogus pažindamas svetimą kultūrą jaustųsi gerai ir nepatirtų šoko.
„Pasistengiame, kad jau prieš kelionę žmogus žinotų kas jo laukia – triukšmas gatvėse, šiukšlynais ir pan., kad tam būtų galima nusiteikti. Atvirai sakome, kad nebus tokio komforto, kaip baseinas penkių žvaigždučių viešbutyje. To pageidaujančių keliautojų truputį privengiame dėl to, kad patys žmonės kelionės metu tikrai nesijaus gerai“, - kalbėjo kelionių organizatorius.
Į klausimą, kokie žmonės dažniausiai vyksta į egzotiška keliones, pašnekovas šypsodamasis sako: „Nustebinsiu, kelionėmis į Maroku domisi 74-75 metų žmonės. Maršrutas nelengvas, bet jį įveikia ir senjorai ir vaikai. Anksčiau galvojau, kad daugiausiai keliauja vidutinio amžiaus moterys su kolegėmis, dabar jokios išankstinių spėjimų neturiu, nes ji daugybę kartų nepasitvirtino“
Nemokėdami kalbų, bendrą kalbą vis tiek randa
Paklaustas, kas labiausiai lietuvius stebina egzotiškose šalyse, pašnekovas sakė: „Kartais net negali suprasti, kur žmonės nustebs ir kas juos priblokš. Būna taip, kad atkeliavus į įspūdingą vietą, keliautojai ne taip nustemba, kaip kokioje nors paprastesnėje vietoje, bet keliautojas sako „Vau, nieko panašaus nebuvau matęs“. Pavyzdžiui, Filipinuose keliautojus šokiruoja vulkanai ir jų krateriai, iki kurių reikia žygiuoti kelias valandas“, kartais nustebina ir paprastas vietinis nuoširdus žmogus, kuris nori tiesiog įpilti arbatos.“
D. Kinderis pasakojo, kad būna, jog gidai keliautojus pasikviečia į savo namus, supažindina su šeima: „Būna, kad lietuviai kompleksuoja, nežino, kaip elgtis, vietiniai Šri Lankos vaikai taip pat labai kuklūs, atsargiai stebi atvykėlius, bet po valandos, valgydami prie vieno stalo žmonės suranda bendrą kalbą. Tai stebuklingos akimirkos“.
Neretai keliautojai vykdami į egzotišką šalį nežino, ko tikėtis: ar juos pasitiks vietinių nuoširdumas, ar vietiniai į juos žiūrės kaip į pasipelnymo šaltinį. D. Kinderis tokias abejones išsklaidė: „Šri Lankoje turizmas labai išvystytas, bet žmonės yra mieli ir nuoširdūs, tad turistinė komercija jų taip greitai nesugadins. Filipinai turi 7107 salas, tad kad turizmo infrastruktūra patektų į jas visas dar teks palūkėti gerus septynis šimtus metų. Filipinai vis dar atradimų šalis“, - šypsojosi pašnekovas.
Paprašytas prisiminti atvejus, kuomet keliautojai ir kelionių vadovai patenka į kurioziškas situacijas, pašnekovas sakė: „Lydėdamas grupes stengiuosi, kad įsivyrautų švelnus griežtumas ir dėl laiko ar kitų dalykų būtų kalbama aiškiai ir konkrečiai. Žinoma, pasitaiko atvejų, kad protingi žmonės atvykę į šalį į lagaminą įsideda ir smegenis. Būna, kad vos tik nusisuki – keliautojas dingsta, tada žmona išbėga jo ieškoti ir taip pat dingsta. Pakui kuris nors vienas grįžta iš priešingos pusės nei išėjo. Jei Lietuvoje vyras buvo solidus verslininkas, tai čia jis tampa susijaudinusiu penkerių metų vaiku.“
Ekstremalūs senjorų iššūkiai
Pasakodamas apie kelionių nuotykius D. Kinderis prisiminė grupę keliautojų iš Alytaus: „Toje grupėje keliavo daug pagyvenusių žmonių, kompanija buvo labai smagi. Vienas iš kelionės etapų buvo žygis ryžių terasomis. Grupėje buvo nemažai žmonių, kuriems buvo daugiau nei septyniasdešimt metų ir kaip kurie iš jų atvirai pripažino, kad savo darbe „keliauja iki tualeto ir atgal“. Žygis ryžių terasomis nelengvas – tenka įveikti 15-30 km stačiais šlaitais. Vos pradėjus žygį ir po kokių penkių minučių manęs viena keliautoja klausia „ar dar toli?“. Įsivaizduokite, kaip jaučiausi galvodamas, ką jai atsakyti, nes dar prieš aky laukė aštuonios valandos ėjimo.“
D. Kinderis pripažino, kad kartais sunku stebėti iš šalies vargstančius kelionė metu keliautojus, bet viską atperka jų džiaugsmas ir pasididžiavimas savo ištverme pasiekus tikslą: „Būna taip, kad žmonės puola bučiuotis, sako, kad tai buvo viena įspūdingiausių pasiekimų. Tai atperka visas abejones ir kelionės sunkumus“.
