• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Mūsų ramų kampelį buvo trumpam apipuolę dvikojai virusai, tuoj pabandę „pavadovauti“. Manau, įsivaizduoju, kaip elgtis, kad jiems čia paprasčiausiai nebūtų įdomu.

REKLAMA
REKLAMA

Šeštadienis

Kaip visuomet, šeštadieniais ir sekmadieniais filmų per TV daugiausia – tiek, kad juose nelengva ir nepaskęsti. Ką gi, kepurnėsimės.

REKLAMA

Krūva neblogų, bet dažniausiai jau ne kartą matytų amerikinių filmų. Naujausias – pernykštis „Metų žmogus“ (RenTV Baltic, 21.05 val.; kartojama trečiadienį, gegužės 23 d., 13.05 val.) – aišku, žada malonų susitikimą su aktoriumi Robinu Williamsu – o kada toks būdavo nemalonus? Bet režisierius Barry Levinsonas, sendamas, aiškiai praradinėja formą, todėl pasakojimas apie TV vedėją, nutarusį balotiruotis į prezidentus (kažkas girdėta, ar ne?), -- pernelyg rimtas komedijai ir pernelyg paviršutiniškas dramai. Lieka melodrama – ne pats geriausias variantas. 

REKLAMA
REKLAMA

Steveno Spielbergo „Terminalas“ (TV3, 19.05 val.), kur pavadinimo tarptautinėje erdvėje įstringa nebeegzistuojančios Rytų Europos valstybėlės Krakozijos pilietis (Tomas Hanksas), yra primygtinai vadinamas drama, nors man kelia daugiau linksmų, na, absurdiškų asociacijų. Ar prisimenat, kaip Eldaro Riazanovo „Nepaprastuose italų nuotykiuose Rusijoje“ italų mafijozas išmeta irgi italų daktariuko pasą, Maskva šio nepriima, gimtinė – taip pat, štai jis ir lakioja tais reisais, augindamas barzdą? Kartais štai koks nors toks ar panašus niekniekis labai kliudo žiūrėti, ir aš „Terminalo“ seanse ne laiku panyru į visiškai kvailą juoką, nors gal kaip tik turėčiau atsiduoti dramatizmui. Kaip jūs puikiai supratot, šią istoriją papasakojau grynai egoistiniais sumetimais, kad ir jums pakliudyčiau.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dvi dar XX amžiaus pabaigos melodramas siūlo LNK. „Amžinai jaunas“ (LNK, 12.55 val.) – aišku, Melas Gibsonas, nors šiam kilniam tikslui pasiekti jam ir tenka pabūti užšaldytu – visiški niekai, vos kokį pusamžį. „Paklydėlės širdys“ (LNK, 23.30 val.), nors turi ir trilerio elementų, bet čia vis dėlto svarbiau personažus – o tarp jų simpatiškiausi Harrisonas Fordas ir Kristina Scott Thomas – apraizgę psichologinių melagysčių voratinkliai. Filmų aktualumas – na, toks, irgi kiek praradęs spalvą.

REKLAMA

Homofobiškoje Lietuvoje vėl sprogo eilinis skandaliukas dėl gėjų, lydimas XIX amžiaus verto neva humanistinio lemenimo apie homoseksualumo išgydymą (na, žinote!), tad savaip aktualūs gali pasirodyti net du šiandienos filmai. Televizinės „Nepadorios nuotraukos“ (BTV, 22.45 val.) – menkesnio rango, kad ir su labai gerai Jameso Woodso suvaidintu narsiu muziejaus direktoriumi. Užtat garsi „Filadelfija“ (TV1, 21.00 val.) – kad ir kaip pro sukąstus dantis tariu šią pačiam nemalonią sentenciją – suteikia mums tikros amerikinės demokratijos pamoką. Iš darbo išmestas gabus advokatas Endrius (Tomas Hanksas) paduoda darbdavę firmą į teismą. Nors juodaodis tiesos ieškotojas advokatas Mileris (Denzelas Washingtonas) anaiptol neprijaučia gėjams, jis nebūtų profesionalas, jei nesiimtų šios bylos. Situaciją jau visai užaštrina tas faktas, kad herojus ne tik „žydras“, bet ir AIDS nešiotojas, pagarsinęs šį skandalą greičiau iš principo (čia prisimeni panašų kino žvaigždės Rocko Hudsono gestą prieš mirtį). Nors Jonathano Demme „Filadelfija“ visai nėra malonus žiūrėti filmas, nejučia vis dėlto žaviesi jo paradoksaliai vyriška narsa, juolab vietiniame kontekste: vulgarūs keiksmažodžiai, pakikenimai į kumštį, isteriški Dievo keršto šūksniai palieka tik nykų įsitikinimą, kad mums nėr kito kelio, kaip amžinai plūduriuoti provincijos liūne. Deja, aš čia -- ne tik apie gėjų problemas... 

REKLAMA

Prancūzų režisierės Tonie Marshall „Frensės krautuvėlė“ (TV1000, 15.00 val. ir kitądien, 9.00 val.) – vėl tam tikra tendencija. Kuklus filmas pretenduoja į komedijas, bet man kartais tiesiog būna įdomu ne su padidinamuoju stiklu ieškoti meninių vertybių, kiek elementariai pamatyti, kaip kitur gyvena žmonės. Smulkieji lietuvių verslininkai, gal patiriantys panašias problemas, pavojus, intrigas, čia galėtų pulti prie TV dėžių pirmieji.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Marshall – moteris be jokių pretenzijų, tokių kine irgi reikia. Užtat rusų kūrėjas Aleksejus Balabanovas – gabus, bet visai nenuspėjamas. Jis gali nerti į grynąjį estetizmą, net patrauklų snobizmą (tokia bus ketvirtadienį rodoma jo „Pilis“), gali demonstratyviai reikšti baisų savo šovinizmą, kokio man atrodo kupinas – bet tai asmeninė nuomonė – šiandieninis „Karas“ (TV3, 21.40 val.). Nė nebeminėčiau ne kartą rodyto Čečėnijos karo apdainavimo, jeigu šiuo metu visi kaip išprotėję neklyktų apie naująją Balabanovo juostą „Krovinys 200“, neva rodančią Sovietų sąjungą taip baisiai ir realistiškai, kaip nerodęs niekas iki tol. Iš kūrėjo chameleono gali laukti visko.

REKLAMA

Jau kada esu pastebėjęs, kad Rusijos režisieriai (gal tai liečia ne vien rusus?) paprastai turi kur kas tvirtesnį moralinį stuburą, jeigu yra baigę ne vien kino mokslus, prieš tai buvo fizikai, inžinieriai ar net gydytojai, kaip neilgai gyvenęs, bet palikęs reikšmingų filmų Ilja Averbachas. Mano galva, visi jau yra ne po kartą matę jo tyrus „Svetimus laiškus“, bet vienas korespondentas anąsyk taip gražiai paprašė visai neignoruoti kanalo „Naše kino“, kad tiesiog negalėjau nesureaguoti. Man naujai nepildoma to kanalo kolekcija atrodė išsemta – pasirodo, ne visai taip. Taigi, „Svetimi laiškai“ (Naše kino, 14.25 val., o jei šis tekstas pasirodys kiek anksčiau, tai dar ir penktadienį, gegužės 18 d., 21.25 val.), niūroki 1975 metai, jauna mokytoja (Irina Kupčenko), jos draugystė ir konfliktai su ateinančios kartos atstove, 16-mete, savimi be galo pasitikinčia moksleive (Svetlana Smirnova). Nepaprastai subtilus ir toks pat liūdnas filmas, nes konstatuoja senosios moralinės refleksijos krachą: kaip paaiškinti, kad negalima skaityti svetimų laiškų? Ne, nepaaiškinsi... „Svetimi laiškai“ buvo savaip pranašiški, nes kitame dešimtmetyje įsitvirtino jaunimas be principų, savais interesais ciniškai plojęs kiekvienam partinės viršūnėlės gestui.

REKLAMA

O mėgstamiausias manasis šios dienos filmas „Nė vienu mažiau“ (TV3, 00.15 val.) visai nelogiškai peržengia nakties ribą. Kurtas 1999 metais, susižėręs – be kitų apdovanojimų – net keturis pagrindinius Venecijos festivalio prizus, jis demonstruoja našiausią, nes realistinę Kinijos kino tendenciją. Dar neperėjęs į oficiozinį puošeiviškumo stilių garsus režisierius Zhangas Yimou pasakoja apie skurdžiausią (užtat patetiškiausią) savo gimtinės egzistavimo etapą, kai dainos apie žydintį, didžiojo Mao puoselėjamą sodą-šalį turi užgožti urzgiančio pilvo garsus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nors didžiuma filmo personažų – vaikai, o jo veiksmas rutuliojasi nuošalioje kaimo mokyklėlėje, „Nė vienu mažiau“ – aišku, kūrinys vien tik suaugusiems. Susirgo mokytojo Gao motina, jis priverstas mėnesiui išvykti, o jį pavaduos 13-metė, pati ne ką dar mokanti Vei (labai įdomi neprofesionalė, karjeros kine, gaila, nebetęsusi Minzhi Wei). „Nė vienu mažiau“ – tai išvažiuojančio mokytojo priesakas mergaitei, nes jei per tą laiką vaikai išsilakstys, skurdi mokyklėlė, kurioje vertybė – kiekvienas kreidos gabalėlis, -- aišku, bus uždaryta, o vietos jaunimas išaugs bemokslis. Tačiau svarbiausia – net ne tas fizinis skurdas, o nuolat pasireiškiantis ir režisieriaus, kiek įmanoma, akcentuotas kasdienis „smegenų plovimas“, kuomet diena pradedama nuo himno prie pakeltos vėliavos, vietos pirmininkas springsta nuo demagogijos ir melo, kur kas geriau rasdamas bendrą kalbą su vietiniu chuliganėliu (beje, labai koloritingu), už kiekvieną paslaugų įskundimą prašančiu juanių, nei su sąžininga, kad ir kiek tiesmuka Vei.

REKLAMA

Juostą gražiai papildo ir ano meto miesto panašūs vaizdai. Čia – dar iš tų tikrųjų, atšiauraus grožio kupinų Zhango Yimou filmų, kaip jums, pastebėjau, patikęs „Kelias namo“. Kaip skaudu, kad gabus menininkas palūžo po cenzūros presu, ėmėsi jau tik dailių pasakų su visokiais skraidančiais durklais. Esu minėjęs, kad už tą metamorfozę valdžia jam atidavė duoklę, pavedė būsimosios Pekino olimpiados ceremonialo režisūrą. Laimė, Kinijoje reiškiasi jaunoji režisūros karta, pasižyminti ne mažesniais talentais ir demonstratyviu nonkonformizmu („Tykus gyvenimas“, matytas per „Kino pavasarį ‘07“). O tai, žiūrėk, stambią kinematografiją vėl būtų galima laidoti, kaip per jos istoriją jau ne kartą yra buvę.

REKLAMA

Sekmadienis

Pirmiausia turbūt reikia bent ristele perbėgti tuos filmus (jų dauguma), kuriuos galima ir žiūrėti, ir nežiūrėti. Žinau, kaip daug kam patinka žvengti dėl kelnių užtrauktuko ko nesuluošinto tipelio brolių Farrelly komedijoje su Cameron Diaz „Pakvaišę dėl Merės“ (TV3, 21.30 val.), bet šio tipo humoras, atleiskite, ne man.

REKLAMA
REKLAMA

Dviejuose filmuose regime Robertą De Niro. „Tobulybėje“ (BTV, 22.00 val.) jis kuria insultą pelniusį mačo, kurį prižiūri – nes daugiau nėra kam – neapkenčiamas kaimynas transvestitas; pastarąjį vaidinančiam įvairiapusiškam aktoriui Philipui Seymourui Hoffmanui tas besimaivantis Rastis buvo tarsi kokia repeticija prieš „Capotę“, už kurią pelnytas pernykštis „Oskaras“. 1996 metų „Aistruolis“ (TV3, 23.55 val.) surinko visą pulką žvaigždžių – Wesley Snipesas, Ellen Barkin, Benicio Del Toro -- ir jos po truputį irgi nutraukia antklodę į savo pusę nuo De Niro, kurio sportinės aistros, gal geriau suvokiamos amerikiečių, darosi panašios į patologiją. Kito stambaus aktoriaus Jacko Nicholsono naujesnis darbas 2001 metų kriminalinėje juostoje „Pažadas“ (1 Baltijos kanalas, 22.40 val.) – išeinantis į pensiją, bet negalintis nustygti seklys – irgi neprilygsta geriausiems maestro darbams, o pats filmas tiesiog subanalina paimtą ekranizuoti Friedricho Durrenmatto knygą.

Labai nustebino paprastai originalesnių juostų ieškantis TV1 kanalas, matyt, truputį pasiklydęs laike, pristatęs dvi juostas kaip Valentino dienai. Ir „Laimingas atsitiktinumas“ (TV1,16.00 val.), rodantis tarsi „Niujorką turistams“, ir prancūzų „Vestuvės!“ (TV1, 21.00 val.) gali būti rėminami į plakatus su širdelėmis.
Rusų neva komediją su laimingo loterijos bilieto kelionėmis „Svajonė“ (1 Baltijos kanalas, 13.40 val.) miniu tik tam, kad neapsiriktumėt, pagalvoję, jog tai tas vienintelis didelis tragiškas Fainos Ranevskajos vaidmuo kine (irgi „Svajonė“). Deja!

REKLAMA

Suku galvą, kaip jums pristatyti Davido Warko Griffitho „Tautos gimimą“ (LTV2, Senas geras kinas, 18.05 val.; kartojama antradienį, gegužės 22 d., 14.55 val.). Aišku, pirmiausia tenka pasidžiaugti neprecedentine kanalo drąsa: nors be „Tautos gimimo“ turbūt nebūtų ir šiuolaikinio kino (arba jis būtų įgavęs visai kitas formas), sąžiningiausia iš karto pasakyti, jog tai didelis, berods virš dviejų valandų trunkąs, bet dar negarsinis 1915 metų epinis filmas apie JAV pilietinį karą.

Mūsų platumose į kino meną nesugebama žvelgti istoriškai, jaunimui prieš dvejus metus pastatytas filmas – jau „seniena“. O čia – kone prieš šimtmetį!

Už šį savo teiginį, aišku, susilauksiu eilinės „aroganto“ etiketės, kurios man, beje, nedaro įspūdžio. Tiesiog taip gerai susiklostė, kad gyvenime teko – bent paviršutiniškai – susipažinti su pačiais įvairiausiais kino raidos etapais, o tų, kurie norėtų giliau pažinti kino meno istoriją, bet Lietuvoje to realizuoti neturi galimybių, galiu tik nuoširdžiai pagailėti. Galit kaltinti mane nenuoširdumu, tačiau, tik turint savyje tą istoriškumo pojūtį, senasis kinas – net „Tautos gimimas“ – gali iššaukti ir estetinio išgyvenimo atgarsį.

REKLAMA

Sąlytis su D.W.Griffitho šedevru – tai ir neapsakomai gyvas, kone fiziškai apčiuopiamas šuolis į tą epochą, kai viskas buvo dar tik „pirmą kartą“. Pirmas pilnametražis filmas. Pirmosios masuotės. Pirmas įvairių filmavimo taškų pasirinkimas, pirmoji judri (Billy Bitzerio) kamera. Pirmoji realistiška, neforsuota aktorystė. Pirmasis paralelinis montažas, kuriuo šiandien remiasi kiekvienas eilinis besistengiantis auginti įtampą filmukas (išskyrus originaliųjų lietuvių, paprastai filmus prilyginančius tiesei). Žinoma, kai „Tautos gimimo“ baigmėje į trobelę, kurioje užsibarikadavo teigiamųjų (baltųjų!) personažų grupelė, agresyviai braunasi juodieji nusikaltėliai, o tuo pačiu metu, epizodams vis trumpėjant, į pagalbą herojams baltais gobtuvais ant arklių lekia KKK kariai, aš dažniausiai pirma pamąstau apie Ku-kluks-klano prigimtį (negi iš pradžių tai išties buvo tik savigynos būriai?), bet kai sugebu abstrahuotis, pamatau „gryną“ pavojų, gėrio ir blogio dvikovą ir pasijuntu naivaus entuziazmo kupinu 1915 metų žiūrovu.

Taigi, „Tautos gimimas“ ne vien klojo meno pagrindus, jis visomis prasmėmis ambivalentiškas. Ir tada buvo, ir dabar tebėra diskusijų dėl rasinio nepakantumo provokatorius. Beprotiškas filmo pasisekimas – laimei ar nelaimei -- lėmė mėgėjiško kino atrakciono peraugimą į multimilijoninę pramonę, besivadovaujančią, kaip sakė juostos žvaigždė Lillian Gish, niūriu principu: „Daryk tik tai, kas komercine sėkme save jau pateisino“. Tad kaip galėčiau jums kategoriškai primesti „Tautos gimimą“ ar kaip tik atbaidyti. Čia jau jūsų pačių žingeidumo reikalas, ponai.

REKLAMA

O negi šiandien taip jau visai nėra meniškų, originalių, tačiau ir moderniškų kino filmų? Kurgi jie dėsis. Kanalas TV1000 Russkoje kino 20 valandą pakartoja jau, deja, nebenaujausią, o tik priešpaskutinį Kiros Muratovos „Derintoją“ – vieną pačių šviesiausių jos karjeroje. Kaip paprastai, naktį iš sekmadienio į pirmadienį tikram menui skiria lenkai. Šį kartą jų programose – novatoriškas Larso von Triero „Dogvilis“ (TVP1, 24.00 val.), o taip pat australų (ir pasaulio) kino legenda, Peterio Weiro „Piknikas prie kybančios uolos“ (TVP1, 02.45 val.) – vienas apskritai mįslingiausių bet kada matytų filmų, nes mergaitės gimnazistės, karštą dieną iškylaudamos, staiga pakilo, ėjo, ėjo, ėjo ir nuėjo – tiesiai į nežinią, kuri tebegręžia tavo sąmonę, nesvarbu, kada būtum paskutinį kartą matęs šį milijonų beprasmiškų interpretacijų susilaukusį šedevrą.

Pirmadienis

Diena išsiskiria kaip reta plačia geografija. Prisimenate, dar ne taip seniai džiaugėmės gana plačia „Prahos pavasario“ epochos kino retrospektyva. Jei neklystu, ji ir prasidėjo tuo filmu, kuris šiandien yra kartojamas, -- „Romeo, Džuljeta ir tamsa“ (LTV2, 22.10 val.). Griežtai kalbant, kūrinys nepriklauso jaunųjų formuotai „čekų mokyklai“, jos autorius veteranas Jiri Weissas, deja, buvo spėjęs pastatyti ir tokių socrealistinių juostų, kaip kokie „Stos nauji kariai“ (1950). Bet lygiai po dešimtmečio, sutapdamas su jaunosios kartos pasirodymu, jis tradiciškai, be jokios jaunimo ironijos, bet labai tauriai ekranizavo Jano Očenašeko apysaką „Romeo, Džuljeta ir tamsa“, karo metų tragišką istoriją, lemtą labai paprastų motyvų: jis – čekas, ji – žydaitė.

REKLAMA

Jau esu jums „piršęs“ meksikiečių režisieriaus Sergio Arau „Dieną be meksikiečio“ (TV1000, 13.00 val. ir kitądien, 7.00 val.), pasiremiančią fantastine prielaida: išaušta diena, bet Kalifornijoje nebelieka nė vieno tarno, vargšams amerikiečiams viską, ką darė jų personalas, dažniausiai meksikiečių tautybės, tenka daryti patiems. Originalus sarkastiškas muzikanto, scenaristo ir režisieriaus Arau sumanymas. Bet jeigu meksikiečiai dirba taip, kaip pgarsėjusiame pernykščiame filme „Babelis“, kur auklė vos nepradangina Brado Pitto ir Cate Blanchett vaikų, nuboginusi juos per sieną į meksikietiškas vestuves, gal tas sarkazmas ne toks jau ir motyvuotas?

Vėl kartojama ir diskusinė olandų naujoji juosta „Juodoji knyga“ (BalticumTV, 21.00 val. ir kitądien, 23.25 val.). Nepamanykit, kad nematau jos silpnumų, bet stebiuosi ir jumis, kai už bendro glamūro nepastebite pabaigos kadrų žudančios ištarmės: fašizmo pragarą perėjusi herojė pagaliau gyvena Pažadėtoje žemėje, tačiau kamera atsitraukia, ir tu matai kibucą supančią spygliuotą vielą, viskam pasirengusius automatininkus.

Prancūzų „Indokinija“ (TV1000, 19.00 val. ir kitądien, 11.00 val.) – žinoma, epinė melodrama, kurioje gerokai jaunesnė Catherine Deneuve pasirodo plantatore, persiorientuojančia kone į revoliucionieres. Nieko negaliu su savimi padaryti: „Indokinija“ – net „oskarinė“, bet kone visuose režisieriaus Regiso Wargnier populiariuose filmuose („Prancūzų moteris“, „Rytai-Vakarai“, „Žmogus žmogui“ ir kt.), paprastai pretenduojančiuose į kokį nors apibendrinimą, jaučiu kažkokį sunkiai apibūdinamą dirbtinumą. Ne, Wargnier – ne mano herojus...

REKLAMA

Iš amerikinių filmų, aišku, išsiskiria meksikiečio Alejandro Gonzaleso Inarritu kurtas mistinis trileris „21 gramas“ (TangoTV, 21.30 val.), mano jau irgi ne kartą minėtas. Tie sinefilai, kurie pasistengė pamatyti „Babelį“, gali kompensuoti žinias, jei dar nepamatė šio ankstesnio Inarritu kūrinio, prasmingai laviruojančio tarp gyvenimo ir mirties, o sielos SVORĮ – 21 gramą, kurio netenka kiekvienas miręs žmogus, prilyginantį, na, šokolado plytelės svoriui.

Kaip tyčia, po ranka nepasitaikė šiandieninio bene originaliausio filmo – Irano „Dangaus vaikų“ (TV1, Kino pavasaris, 21.00 val.; šį kartą net kartojama – ketvirtadienį, gegužės 24 d., 14.55 val.) vaizdajuostės. Bet ir šiaip neblogai jį prisimenu. Konfliktas rezgasi ties labai paprastais, kone buitiniais dalykais: prarasti sesutės Zachros batukai, ir dabar dėl neįgalėjimo nusipirkti naujus, ji ir broliukas Ali turės paeiliui dalytis jo apavu.

Bet nebūtų jokių kalbų apie Irano kino mokyklą (Lietuvoje, deja, visai nežinomą), jeigu elementari istorija nebūtų ekrane atausta poetiškais orientaliniais raštais. Gyventi nelengva, bet brolio ir sesers, leidžiančių muilo burbulus, juodos kaip angliukai akys blizga tokia laime, kad net susigėsti, kartais pernelyg sureikšmindamas kokį menką savo praradimą. Ali sėdi, pamerkęs basas kojas į gatvės baseinėlį, o aplink jas, nepaprastai susidomėjęs nematytu objektu, tuojau ima sukinėtis iš visos vandens erdvės suplaukęs auksinių žuvelių pulkas... Net atsiradus tiems Zachros batukams, paaiškėja, kad juos nešioja dar skurdesnė aklo tėvo mergaitė, ir kai Ali su Zachra, neištarę nė žodžio, kaip suaugę, nueina, sunku sutramdyti jaudulį.

REKLAMA

Režisieriaus Majido Majidi kūrinys, statytas 1997 metais, buvo pirmasis Irano filmas, nominuotas „Oskarui“. Nors iškilo ir garsesnių pavardžių – filosofas Abbasas Kiarostamis, visas kinematografinis Makhmalbafų klanas, „Dangaus vaikai“ tebetraukia neįmantria, bet tikra poezija.

Antradienis

Labai kuklioje kino apimtimis dienoje galiu paminėti nebent linksmus olandų vaikų nuotykius labiausiai kinematografininkus traukiančiame Juodajame žemyne – „Gelbėtojai Afrikoje“ (LNK, 11.00 val.).

Tai – grynai vaikiškas naujas filmas, o štai Phillipo Noyce‘o australietiškas nuotykis „Triušių tvora“ (TV1, 21.00 val.), nors ir rodantis dvi mulates mergaites, iš rezervacijos bėgančias per bušą – pusę kontinento – namo, aišku, yra rimtas, meistriškai sukaltas ir skaudus filmas suaugusiems. Bet apie jį rašiau prieš kokią savaitę-dvi, tad kartotis visai nebesinori.

Tiesa, dar yra rusiška „Išlaikytinės išpažintis“ (RenTV Baltic, 13.05 val.), bet neįdomi nei ta išlaikytinė – jaunoji klasiko Olego Tabakovo žmona Marina Zudina, -- nei „išpažintis“, kaip herojei teko išpirkinėti pagrobtą savo brangųjį vyrą verslininką, jau visišką debilą.

Trečiadienis

Iš tiesų, kaip nelygiavertiškai dienomis išsidėsčiusi ta kino programa. „Elito kinas“ tebetęsia gerbtiną Janinos Lapinskaitės juostų retrospektyvą, šį kartą rodoma „Venera su katinu“, „Iš avinėlių gyvenimo“, „Kelionių magija“ (LTV, Elito kinas, 23.15 val.; kartojama kitądien per LTV2, 22.10 val.). Kanalai „XXI Vilsat“ bei „XXI Mikrovisata“ tuo pačiu metu (14.10 ir 22.10 val.) demonstruoja nepaprastai įdomią – mačiau, bet dar noriu -- sinefilišką „Kelionę po amerikietišką kiną su Martinu Scorsese“, štai tik pasakykit, kaip iki tų egzotiškų kanalų prisibrauti. 

Palieku jums malonumą patiems išsiversti amerikinio filmo „Confidence“ (TV1000, 19.00 val.) pavadinimą, nes kad tai „Aferistai“ nelabai norisi tikėti. Dar gana naujas Jameso Foley kūrinėlis – apie mafiją; yra buvę prastesnių, bet geresnių taip pat nemaža. Gal tik kvaištelėjęs mafijos bosas – Dustinas Hoffmanas – iš tiesų glosto akį.

Išvydę kone provokacinį pavadinimą „Rusiška“ (TV1000 Russkoje kino, 22.00 val.) irgi per daug nesibaidykit. Tiesa, filmas – pagal įvairiai (ir liūdnai) garsėjančio politiko Eduardo Limonovo autobiografinę prozą, tačiau ankstyvąją, ir iš visos autoriaus politikos čia išlikęs tik įžanginis, gan linksmai suskambąs titras: „Rusiški įpročiai neatneša laimės...“ Po to 2004 metais literatūra buvo atiduota į režisieriaus Aleksandro Veledinskio rankas, o jis surėmė tipišką retrojuostą apie bet kokį jauną, ambicingą 1959 metų sovietų jaunuolį. Tragikomedijos žanras klesti, kai herojus per šventę aikštėje skaito savo eiles, jo draugas kišenvagis tuo metu tvarko užsižiopsojusių moterų rankinukus, o į visą tą vyksmą rūsčiai žvelgia granitinis Tarasas Ševčenka – mat, veiksmas vyksta Charkove.

Ketvirtadienis

Pirmiausia privalau jus įspėti, kad šiandienos „Apokalipsė“ (BTV, 21.25 val.) – nei Coppolos šedevras, nei naujas Melo Gibsono filmas apie majų civilizacijos žlugimą, o tiesiog serialo apie stichijas, siaubiančias JAV pakrantes, pilotas.

„Pilis“ (TV1000 Russkoje kino, 20.00 val.) – iš tų estetiškųjų Aleksejaus Balabanovo filmų. Aišku, tai Kafka, nors Algimanto Puipos „Proceso“ variantas  man atrodo įdomesnis, jau nekalbant apie Orsoną Wellesą. Susidomėjau per tą patį kanalą 22.00 val. demonstruojamu vaidybiniu (sic!) filmu, pavadintu «Antrasis frontas“. Pasirodo, šis dar naujas kūrinys, taikytas 2005 metų pergalės jubiliejui, turėjęs trukti kone 3 valandas, o liko 1 valandos ir 20 minučių pusiau detektyvinė, pusiau avantiūrinė juostelė su meilės intrigomis ir, žinoma, genialaus mokslininko grobimu, kuriuo suinteresuotos ir vokiečių, ir anglų, ir rusų žvalgybos. Viską supratot?

Galima tik spėlioti, ar žiūrėtos nužiūrėtos, tartos aptartos Stepheno Daldry „Valandos“ (LNK, Snobo naktis, 22.40 val.) jau išlaukė tą reikalingą pauzę, kad vėl keltų susidomėjimą. Kas bijosi Virginijos Woolf? – kažkada metaforiškai klausė modernus dramaturgas Edwardas Albee. Tiesiogiai jos žinoma, nebijo niekas, bet šios anglų rašytojos (ekrane – Nicole Kidman pakeista išore) literatūra, jos dramatiškas likimas, įveikdamas nuotolius bei laiką, „Valandose“ novatoriškai įtraukia į bendrą ratą dar 6-ojo dešimtmečio (Julianne Moore) ir šių dienų (Meryl Streep) inteligentiškas moteris. Meilės, kančios, gal net savižudybės motyvų sąsajos įprasmina tas galėjusias likti tuščiomis valandas.

Šovė į galvą keista idėja – o jeigu „Valandų“ tragiškąjį literatūrinės kūrybos aspektą tuoj papildžius kitu, sarkastiškuoju, gražiausiai suvešėjusiu, man regis, kito autoriaus „Adaptacijoje“? Deja, ši diena tokios galimybės nesuteikia – nebent kas turi pastarosios juostos diską ar vaizdajuostę. Jei bus laiko, bandysiu nerti į tokį eksperimentą.

Penktadienis

Kompiuterinių atakų prieš Estiją fone naujų prasmių įgauna dar 1995 metų hitas „Tinklas“ (TV3, 22.20 val.). Žiūrėk, pakritikuoji mūsų dienų dramaturgiją už naujų idėjų stygių, o juk ji – pati, tiesa, netikėdama, kad tos „grynai“ kino idėjos gali imti ir realizuotis tikrovėje – ima ir daug ką numato. Tiesa, Sandrą Bullock nelengva įsivaizduoti programininke, ir tai kiek kenkia filmo autentiškumui, bet jūs čia laisvi mane ir paneigti.

Užtat autentiškumas – pagrindinė visai naujo filmo „Alfa šuo“ (RenTV Baltic, 20.00 val.), dar teberodomo Lietuvos kino teatruose pavadinimu „Alfa gauja“, -- korta. Procesas dėl 1999 metų nusikaltimo turtinguose Los Andželo rajonuose tebevyksta ir šiandien; filmas turėjo pasirodyti net anksčiau, bet kaip tik tuo metu kažkokiame pasaulio krašte pagavo pagrindinį įtariamąjį, todėl juristai pakėlė triukšmą ir kai ką ekrane teko keisti.

„Alfa šuo“ man įspūdingas tuo, kad čia, nepaisant kriminalinio žanro, ekrane nenurieda nė vienas kraujo lašas, beveik neskamba šūviai. Nepilnametis vaikinukas, kuriam nei iš šio, nei iš to gresia mirtis, -- auka to žiaurumo tirpalo, kuris, atrodo, išsiliejęs ore ir kuriuo kasdien kvėpuoja paprasti, nekraugeriški, jaunučiai, tik jokiu būdu neleidžiantys sau susimąstyti personažai. O apie ką mąsto suaugę personažai? Bruce‘o Williso tėvas – apie tenisą, Sharon Stone mamytė – kokia ji gera motina...

Iki paskutinės akimirkos tragiška atomazga netiki nei patys personažai, nei apie autentišką bylą negirdėjęs žiūrovas. Tai – didelė jauno režisieriaus Nicko Cassaveteso meistrystė. Netikiu tiesioginiu kino poveikiu, nebent asmuo – jau aiškiai patologiškas. Bet vis dėlto gal po filmo „Alfa šuo“ kažką suvoks sau bent vienas kitas... („Tradicinis sovietinis 60-ųjų idealizmas“, – čia atsiduso įžvalgiausi iš mano skaitytojų.)

Tarp šiandienos filmų – dar irgi visai naujas Martino Scorsese „Aviatorius“ (TV1000, 17.00 val.), į kurį, pasakojusį nepaprastai ekscentriško realaus žmogaus – turtuolio, aviatoriaus, kinematografininko Howardo Hugheso (Leonardo DiCaprio) – kino biografiją, dėta tiek gražiausių vilčių. Deja, jos pasiteisino tik dalinai. Net retro dvasia čia tiek perspausta, kad filme „Rusiška“ – tikrai autentiškesnė. 

Juk kine niekad nėra žinoma, nuo kokio menkniekio -- visai neapgalvotos detalės, teksto klaidos, priklijuotos „Valandose“ įspūdingos Kidman nosytės, po kuria slėpdamasi, ji gali tarsi keisti individualybę, netikėto saulės spindulio ar kaip tik lietaus gūsio – ima ir pasirodo tas menas, kurio visi mes taip godžiai laukiame.

[email protected]

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų