Viena iš festivalio „Naujasis Baltijos šokis 2008“ intrigų – žinomos Rusijos šiuolaikinio šokio trupės iš Jekaterinburgo „Provincialnyje tancy“ spektaklis „Po įtraukimo. Diptikas. II dalis“, parodytas antrąją festivalio dieną (05.04). Lietuvoje šie šokėjai jau turi savo gerbėjų ratą, kuriame rusų menininkai sutrumpintai vadinami tiesiog provincialais.
Spektaklis, kaip ir anksčiau matyti trupės vadovės ir choreografės Tatjanos Baganovos darbai, primena išmintingai sudėliotą mozaiką iš šiuolaikiniam šokiui privalomų elementų: judesių sklaida nutraukiama netikėtais vaizdų paradoksais, paskiau vėl kurį laiką šokama, pasitelkiami šviesų efektai, nešokėjiški objektai, o po koncentruotos kulminacijos seka sąlyginė atsitrakimo – šį kartą tiesioginio, šokėjams nugara išslenkant iš scenos, paliekant tuščią raudoną foną – atomazga.
Sudėtingas pavadinimas – vienintelė galimybė pradėti verbalizuoti valandą turkusį vaizdingą spektaklį; keliuose žodžiuose turėtų slypėti bent kokia dešifravimo užuomina. Nenorint skaityti programos, spektaklio sukūrimo aplinkybių, autorių minčių ir ketinimų, lieka užsikabinti už atsitiktinės informacijos, besislepiančios po šiais metais spektaklį pridengusio svarbiausio Rusijos teatrinio apdovanojimo – Auksinės kaukės, sertifikuojančios trupės ir spektaklio kokybę.
„Po įtraukimo. Diptikas. II dalis“
Dešimt šokėjų raudoname fone lyg ir nieko nepasakoja – kaip jau įprasta, čia nėra personažų ir vaidmenų, tik judančios figūros, tvirtos, raumeningomis, užtikrintai į žemę besiremiančiomis kojomis, kartkartėm atsiplėšiančios nuo žemės, tačiau gerokai dažniau besimėgaujančios traukos dėsniais ir savo sunkio jėga.
Tamsūs siluetai, apvilkti paprastais drabužiais (moterys su juodomis kojinėmis ir keliaraiščiais, vyrai – galifė kelnėmis) juda ritmingai ir muzikaliai, be didesnių emocijų, kiek automatiškai. Šokio elementai papildomi ryškiais sceniniais įvaizdžiais – dulkių siurbliu pripučiamu permatomu rutuliu, kuriame kartu su dirbtiniu sniegu lyg voverė rate sukasi ilgaplaukė gražuolė su sparnais ir princesės tiara, ar patiestu popieriniu taku judanti procesija, pro rėtį barstanti miltus, efektingai nusėdančius ant drabužių ir ilgų šokėjų plaukų.
„Po įtraukimo. Diptikas. II dalis“
Svarstant spektaklio vaizdų asociacijas, kažkodėl jų atveriamas erdves blokuoja jų prasmės iš „antrųjų rankų“ – dirbtinis sniegas, kad ir pučiamas dulkių siurbliu, mergina permatomame kamuolyje, šaukšteliais skambinamų puodelių melodija primena Rimo Tumino „Maskaradą“. Šitaip sunyksta betarpiškas kontaktas su spektaklio medžiaga, o kai kurioms jo metaforoms išlukštenti tiesiog nesinori eikvoti jėgų ir laiko – kažin ar kam bus geriau, jei tiksliai bus įvardytos merginų pučiamų ir vėliau paleidžiamų balionų arba virš jų veidų kabančių pūslių, dulkių siurbliais pripildomų oro, prasmės.
„Po įtraukimo“ siunčiami estetiniai ir prasminiai signalai perduoda rimtą, solidžią, menišką žinią, spektaklio kūrėjų savivokos procesą ar rezultatą, kuriame nėra ironijos – juk tuo nepavadinsi pripūstomis pūslėmis daužomų ir žemėn krentančių vyrų. Tokiame fone Sašos Asentič iš Serbijos parodytas spektaklis „Mano asmeninė biopolitika“ pasirodė gerokai gaivesnis ir atviresnis. Tiesa, šio kūrinio pristatymas festivalio buklete šiek tiek išgąsdino, todėl teko maloniai nustebti Menų spaustuvės Vienoje salėje susidūrus su blaiviu ir sąmojingu menininku, kuriam šokis yra būdas kalbėti gerokai konkretesnėmis temomis nei abstraktūs savęs ir aplinkos priešpastatymai ir sutapatinimai. Savo principais spektaklis kiek priminė ankstesniuose Baltijos šokio festivaliuose matyto Londono dueto „New Art Club“ pasirodymus, tik čia šiuolaikinis šokis nuskambėjo kaip galimybė įvertinti kultūrines Rytų ir Vakarų tradicijas festivalių politikos kontekste. S. Asentič įžvalgos iš šokio sferos nesunkiai gali būti perkeliamos į gerokai platesnę erdvę ir kelia visų kultūros fenomenų – dailės, muzikos, teatro – savaimingumo ir egzotiškumo klausimus, ypač išryškėjančius netikėtai pasikeitus vieno ar kito kūrinio aplinkai.
„Mano asmeninė biopolitika“
Atskiro dėmesio nusipelno vien jau festivalinio antonimo „Work in regress“ įteisinimas, bylojantis apie aštrų dramaturgės Anos Vujanovič protą ir sugebėjimą blaiviai pažvelgti festivalinių projektų gamybos mechanizmą. Netenka kalbėti apie S. Asentič pasirenkamą plastinę kalbą – kur kas daugiau dėmesio jis skiria balsu tariamiems žodžiams, kuriais komentuojami veiksmai ir aiškinami jų priežastingumo ryšiai.
Ant grindų išdėlioti objektai – tyrimų medžiaga – suranda vietą pasakojamoje istorijoje, kuri virsta interaktyvia išpažintimi be griežtų kontūrų, be ribos tarp būtino ir improvizuoto. „Šiuolaikinio šokio klasikos“ elementai ir veiksmai – vaizdo projekcijos, nusimaunamos kelnės – virsta spektaklio kūrėjų manipuliacijomis, savotišku jauku, kurį prarijusi publika kur kas atsargiau žvelgia į atlikėjo spendžiamus spąstus, ir jam paskelbus spektaklio pabaigą ir atsiprašius, jei žiūrovų lūkesčiai išvysti šokio spektaklį nebuvo pateisinti, tik palaipsniui pradeda skirstytis.
Michailo Raškovskio nuotraukos
