• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

“Dabar  dar tebevyksta griovimas” –  piktokai kalbėjo Seimo narys mano bičiulis nuo vaikystės dienų, paklaustas apie kuriamą naują Lietuvos vidaus santvarką porai metų nuo nepriklausomybės atkūrimo praėjus. Gerai, diktatūrinę sovietinę tvarką juk reikia pakeisti, pasakiau, primindamas ne vieną pranešimą spaudoje apie visų valdžių kalbas valstybės sandarą, grąžinti žmonėms sovietinių valdžių atimtą turtą, išdalinti valstybinį, pereiti į laisvos rinkos ekonomiją.

REKLAMA
REKLAMA

Demokratiškai kalbant, šalia žodžio laisvės sudaryti sąlygas ir ekonominei laisvei. Bet taip tik kalbama, tačiau daroma nedaug, pyko toliau Seimo narys - politinis kalinys, buvęs veiklus ateitininkas, suimtas antrosios okupacijos  pradžioje, vos tik baigęs inžinerijos mokslus.

REKLAMA

Sugriovus, juk reikia ką nors ir statyti, bet dabar  to nėra. Tad kas gali išeiti? Kai, šalia to, kartu vyksta ir grobstymas. Valdžia griauna, o šiuo vyksmu naudodamiesi įvairūs apsukruoliai kas dar kas lieka – griebia sau. Kartais net tie patys griovėjai, valdžios žmonės, tyčia sugriauna, arba tik “apgriauna”, kad paskui, pigiai neva pirkdami, iš tikrųjų turtą pasisavina, byrėjo seimūno žodžiai. Ir netrukus įsitikinau, kad šis taurus lietuvis sakė teisybę. Pirmiausia vyko kolūkių naikinimas.Juose dirbantiems greitosiomis buvo atmatuota po tris hektarus žemės, nepaisant, kam toji žemė anksčiu priklausė. Ir kodėl po tris? Ilgai kraipiau galvą, kai viešėdamas Amerikoje ir ieškodamas paramos kandidatas į ūkio ministrus krikščionis demokratas man porino, kad iš jų  puikiausiai gali pragyventi keturių asmenų  šeima. Užauginti vaikus ir net išleisti į mokslą.

REKLAMA
REKLAMA

Mano tėveliai ne taip jau lengvai “sudūrinėjo galus” mane ir jaunesnį mano brolį leisdami į mokslą Smetonos laikais iš trisdešimt dviejų hektarų žemės, atsargiai  priminiau. Ūkininkavimas tada buvo atsilikęs, pagrindinė jėga buvo arklys, švietė mane, ūkininko sūnų, spėju, sovietinis miestelėnas žinovas. Dabar ūkis mechanizuotas, vandens nubėgimo vamzdžiai, traktoriai, pagerinta sėja, trąšos, derlius kelis kartus didesnis, nepasidavė kandidatas į ministrus. Nežinau, kur jis dabar yra ir ką veikia, tad gal ir nežino, kas atsitiko su žemės ūkiu, kuriame ponauja nauji “dvarininkai”, o jame dirbanti keturių asmenų šeima turi verstis iš gal tik keturių  šimtų litų atlyginimo per mėnesį. Dar daug  buvusių  ūkių paveldėtojų skundžiasi iki šio laiko savo tėvų palikimo neatgavę. Tai tokių “žinovų” darbo rezultatai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Panašiu būdu buvo sunaikintos  ir okupanto įkurtos  įvairios gamybos įmonės.  Kai kurios žlugo, kai kurios  “apgriautos” buvo apsukruolių, buvusių jų vadovų partiečių  privatizuotos.Taip pat, kaip ir visas kitas valstybinis, buvęs privatus ar naujai sukurtas, turtas, kurio naujieji savininkai, beje, kokį dešimtį  buvę tylūs, dabar jau garsūs milijonieriai, nauji seimūnai, aukšti  įvairių  valdžių  pareigūnai. O paprastesnis, kuklesnis, aišku ir sąžiningesnis  lietuvis, kaip buvo skriaudžiamas  sovietinių „funkcionierių –nomenklatūrininkų“, taip pat užguitas liko ir dabar. Daugeliu atveju, net  kailius išvertusių tų pačių buvusių  skriaudėjų. 

REKLAMA

Daugybė lietuvių negali atgauti net okupacijos  laikotarpiu sunkiai sukauptų  savo santaupų, kietai užrakintų kažkur Maskvos bankuose. Ir tik dėl naujų Lietuvos vadovų  nesusigaudymo  tokius  reikalus tvarkyti laiku, aplaidumo  arba tiesiog  žioplumo. Beje, ar ne dėl tokio paties žioplumo buvo prarastas ir okupanto  Lietuvai priskirtas, palyginti, nemažas žvejybos laivynas?  Juk ten  - milijardai  litų turto,  taip pat milijardais  matuojamos verslo galimybės, tūkstančiai darbo vietų. Šiandien  gal belieka tik spėlioti, kokia Lietuvos ekonominė  padėtis būtų buvusi, jeigu valstybės žinioje esantis turtas būtų  buvęs padalintas kitaip? Vadinkim, dorai, sąžiningai ir išmintingai.  Nusavintas būtų buvęs grąžintas savininkams arba jų  teisių paveldėtojams, niekam nepriklausantis valstybinis – padalintas visiems piliečiams po lygiai. Niekų kalba, tėkš  ne vienas.  Iš okupanto per pusšimtį metų  taip supainiotos turtinės  padėties nė šimtas saliamonų  nebūtų galėję rasti  išmintingo sprendimo. Išmintingo – gal ir ne, nes sunku būtų tą išmintingumą  nustatyti. Bet tvirtai tikiu, kad buvo galima rasti daugiau ar mažiau sąžiningą  sprendimą, jeigu jo bent būtų  buvę ieškota. Deja, iki šiol mintas šios  Lietuvos vidaus  politikos  srities kelias  lietuvių tautą grąžino į bajorų laikus: turtingą aukštuomenę ir skurdžią visuomenę.  Dar blogiau: toji turtinga aukštuomenė – ta pati buvusi  “sovietinė nomenklatūra”, baigianti įgrūsti oligarchinį valdymą.  Dvidešimt pirmame  amžiuje demokratinei  Lietuvos  valstybei.

REKLAMA

Ir dėl to, mano nuomone, reikia  labai susirūpinti. Gerai, gal ir reikia, bet kas yra ir kur yra tie, kurie  tą rūpestį galėtų  paversti iš tos  duobės valstybę traukiančiu  veiksmu – bus man visuomenės klausimas. Šalia  to, koks  tas veiksmas  turėtų  būti? Tarkim ir pripažinę  turto grąžinimo bei paskirstymo klaidą, ar šiandien  begalime ją  pataisyti?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Visos, gal ir ne, bet prie gerų norų jos dalį, net ir nemenką, atitaisyti visgi galima.  Pvz., sąžiningiems  pareigūnams  kruopščiai peržiūrint  bent jau stambiųjų gamyklų, įmonių, nuosavybių privatinimo  kelius,  staiga  turtuoliais tapusių kelią  į jų milijonus. Kažin  kas paaiškėtų  “Mažeikų naftos” pardavimo Williams ir “Alita” privatizavimo visas paslaptis atskleidus? Vertėtų  “pasiknaisioti”  ir  po mažesnių  įmonių  bei  gamyklų  naujųjų  savininkų jų  įsigijimo  plonybes,  ypač  staiga  verslininkėmis tapusių  seimūnų žmonų valdomų. Šio turto  perskirstymas ir padalinimas  tarp  įmonėse bei gamyklose dirbančiųjų  pakeistų jų vadovybes, darbo nuotaikas, ir viskas jose pagerėtų. Nes visiems vienodai rūpėtų. uždirbti daugiau pelno ir jį pasidalinti.  Pvz., atlyginimų  kėlimu ar pelno nuošimčiais.  Ir vėl tik spėliojimas, kokia Lietuvos  ekonominė padėtis būtų šiandien, jeigu kolūkiai, įmonės, gamyklos  bei visa kita  valstybinė pramonė, o gal ir prekyba,  būtų  paversta  kooperatyvais, kurių visas turtas priklauso  juose dirbantiems, o buvusiems savininkams  būtų atitinkamai atlyginta?  O tokių siūlymų  buvo. Ir jų įsitikinimu  valstybės gamybos vidurkis, iki šiol, deja, dar nepasiekęs net buvusio 1988 metais, būtų jį bent dvigubai pralenkęs.

REKLAMA

Jau daug kartų rašiau, todėl ir nebenoriu kartotis  siūlymais pertvarkyti  valstybės  administracinę sandarą, sujungiant  bent porą  ministerijų, jose darbą  dvigubinančius skyrius, sumažinant  Seimo narių skaičių ir pakeičiant  jo rinkimų  būdą, panaikinant  apskritis ir tokiu būdu suprastinant bei sumažinant  visą  biurokratiją. Apie  apskričių panaikinimą pagaliu prabilo ir  pats Prezidentas. Tačiau viskas –  kaip į  sieną. Kaip į sieną ir siūlymai pertvarkyti iš okupanto  paveldėtą sovietinę teismų  sandarą.  Jau seniai  visiškai  naujo  požiūrio  savaime prašosi  Lietuvos policijos,  prokurorų, teisėjų  tarnybiniai santykiai, neaiški muitininkų  padėtis net nė paskirtis, nuolat  kritikuojama mokesčių  sistema. Komedijomis  tapo jau ir  konkursai  renkantis  valdžios  tarnautojus, kurie,  nors ir taip skrupulingai atrinkti,  kyšio už paslaugėlę  atsisakyti dar vis  nedrįsta. Tokia jau mada.

REKLAMA

Taigi didelės  spragos  Lietuvos vidaus politikos sandaroje ir gaila, kad  jų lopymu  dar niekas nesidomėjo, išskyrus,  kalbas, tačiau  jos, sakyčiau,  “nepavojingos”, mat  skriaudžia tik  valstybės piliečius, tačiau yra viena ir pavojinga, ir jau akivaizdžiai tuo pavojumi grasanti… Tai Maskvos įtaka, kuri, kaip Estijos pavyzdys rodo,  paskiausiu laiku jau darosi net ciniškai įžūli.  Pavyzdys: Vladimiro Putino atsiliepimas  į  penkių buvusių Sovietų sąjungos okupuotų valstybių prezidentų pasitarimą  ieškoti kitų naftos  bei dujų  tiekimo šaltinių. Ir jau be “motinėlės” Rusijos  malonės. Nors ir labai galia,  kad šis  pasitarimas - ne pasidžiaugti nauju  mums dujas atitekinančiu vamzdžiu, o septyniolika laisvės metų  tikrai  galėjo užtekti jam nutiesti, tačiau vis tiek sveikintinas, tikint, kad  šio mums  gyvybiškai  svarbaus užmojo pradžia.  jau yra. Atsiriboti nuo Rusijos – dabar  pats svarbiausias Lietuvos vidaus politikos  uždavinys. Nė kiek ne menkesnis  negu įstojimas į NATO ir ES.

www.alietuvis.com

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų