Lietuvoje netrūksta permainų. Jei net visiškai ignoruotume žiniasklaidos kūrinius - skandalus, vis tiek būtų daug sričių, kurių pasikeitimai yra labai svarūs. Ypač ūkinis gyvenimas. O kas nesikeičia?
Išryškinčiau vieną sritį, kuri beveik visiškai nesikeičia. Tai mūsų ir mūsų valdžios arba viso politinio elito požiūris į vietos savivaldą. Pabrėžiu, kad suku kalbą ne tiek į pačią savivaldą, jos vietą mūsų demokratijos kūrimo planuose, bet kalbu apie susiklosčiusį požiūrį į ją. Šviežias Vyriausios rinkimų komisijos sprendimas atbuline data pareikalauti iš kandidatų į Savivaldybių tarybas sėslumo įrodymų yra geriausias argumentas.
Prieš ketverius metus neblėstantį liūdną įspūdį paliko Konstitucinio teismo išaiškinimas, virtęs iki absurdo patobulintos savivaldos sandaros teisiniu pamatu. Pamenate, jis buvo paskelbtas jau po įvykusių rinkimų, ciniškai parodant rinkėjams, kad jie rinko net nenutuokdami ką. Po rinkimų buvo paaiškinta, kokią savivaldą ir kokius jos dalyvius turėjo įsivaizduoti eidami prie urnų.
Ši keturių metų istorija primena daug prieštaringų dalykų. Pirmiausia, teisėtumo ir betvarkės dilemą. Galiu klysti ir galiu ginčytis dėl KT išaiškinimu sukurtos savivaldybių tvarkos (su merais ir direktoriais ir su neaiškiaisiais atsakingaisiais) funkcionalumo. Tačiau nemanau esant ginčytinu faktą, kad keisti tvarką po rinkimų - nėra nei teisėta, nei teisinga. Tokia elgsena primena bravūrišką sovietinių komunistų įprotį rinkti kolchozų pirmininkus. Ji išduoda, kad galios centro sąmonėje savivalda yra trečiaeilis dalykas: tiesiog reikia svariai nurodyti pavaldiniams, kaip jie privalo elgtis. Pavaldiniai- ne piliečiai.
Šios kadencijos Seimas buvo renkamas itin garsiai šnekant apie būtinybę keisti požiūrį į Savivaldą. Teoriškai nepriekaištingai ir rinkimiškai taikliai buvo kalbama apie savivaldiškumą, kaip demokratijos pamatą. Tačiau teatrališkai surėmus ietis ties tiesioginių merų rinkimų idėja (kuri yra toli gražu ne pagrindinė Lietuvos savivaldos reformos visumoje), buvo pragmatiškai nutilta, pridengus Centro ir politinių partijų viršugalvių nenorą dalytis galiomis.
Galima sutikti su VRK vadovu Z.Vaigausku bei kitais, kurie ramina įžeidžius rinkėjus ir vietos politikus: nedaug bus tokių, kurie nukentės dėl dabartinio „sėslumo cenzo“ įvedimo atbuline data. Tikriausiai taip ir atsitiks. Tačiau viena jau įvyko. Darsyk buvo pademonstruota, kad su savivalda galima elgtis bet kaip. Koks skirtumas- tai tik eilinių piliečių eiliniai reikalai. Viršus žino, ko iš tikrųjų reikia lietuviškosios demokratijos gerinimui. Bet, ar iš tiesų domisi demokratijos likimu tie, kurie gali daryti tokius sprendimus.
Lietuva keičiasi. Pasaulis keičiasi. Keičiasi klimatas ir žiema. Tačiau, deja, nesikeičia valdžios požiūris į savivaldą. Net nebesinori klausti, kiek tai gali tęstis. Mažų mažiausiai dar ketverius metus iki sekančių Savivaldybių rinkimų?
