Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Giedrimas Jeglinskas ir karybos ekspertas, Lietuvos kariuomenės atsargos majoras Darius Antanaitis.
Pone Dariau, kaip karybos ekspertui – ar Lietuvai verta investuoti į papildomas technologijas, kurios leistų geriau stebėti oro erdvę, ypač žemame aukštyje? Ar pasaulyje yra pavyzdžių, kur dronai būtų identifikuojami ir sekami tiksliai, ar tai vis dar neįmanoma?
D. Antanaitis: Na, visų pirma, fizikos neapgausi. Tam, kad matytum, tu turi priemones turėti. Tai, turint omenyje, jeigu dronas ar kažkoks kitas oro taikinys skrenda žemai, tu tiesiog jo nematai su radarais ir tiek.
Aišku, galima statyti daviklius akustinius, galima statyti termovizorius, kurie mato šilumos pėdsaką, be abejo, kad galima. Numatyti, kur nukris dronas, pakankamai sudėtinga. Taip pat priminsiu, kad ir pats Izraelis viską, kas skraido pas juos oro erdvėje, nenumušinėja.
Pasižiūri, kas kelia pavojų, kas nekelia pavojaus. Investuoti į oro gynybą, manau, be abejo, kad verta, nes mes kalbame apie mūsų piliečių saugumą ir piliečių saugumas yra pats svarbiausias dalykas.
Turbūt tokios technologijos, kurios leistų pamatyti ir nedideliame aukštyje skrendančius orlaivius ar dronus, nepaprastai brangiai kainuoja. Ar yra šalių bendra praktika, kad yra tos sistemos diegiamos, ar tai yra labiau išimtis tokiose valstybėse, kaip, tarkime, Izraelis?
D. Antanaitis: Na, visų pirma, nėra nieko brangiau už žmogaus gyvybę. Kai mes kalbam, kad metalo gabalas yra brangus, na, mes nesame teisūs. Žmogaus gyvybė yra pats svarbiausias dalykas. Pinigus mes uždirbsime, žmogaus gyvybės mes neatstatysime.
Mes labai ilgą laiką nevystėme savo gynybos, mes labai ilgą laiką neinvestavome į savo saugumą, ir dabar tik paskutiniai metai kažkas pradeda veikti, ir, aišku, per tuos kelis metus, kažko staigiai padaryti negali, tačiau, vėlgi, panikuoti, blaškytis čia irgi neverta.
Tiesiog toliau vystom šaltai, žingsnis po žingsnio vystom savo piliečių gynybą ir saugumą. Ir tiek.
Jūs minėjote, kad ilgus metus trūko gynybos finansavimo. Kurioms sritims jo labiausiai trūko, ir kur dabar, jūsų nuomone, turėtų būti prioritetas, atsižvelgiant į pasikeitusią karybą?
D. Antanaitis: Visų pirma, mūsų gynyba paremta visuotine gynyba ir integruota į NATO. Mes dėl to ir įstojome į NATO, nes patys mes negalime apsiginti nuo Rusijos, nes tiesiog kalkuliatorius taip sako, tiesiog jų daugiau yra.
Todėl mes turime žiūrėti, kokie yra NATO prioritetai. Aš žinau, kad visuomenėje dabar labai madinga skleisti abejones NATO, skleisti abejones mūsų kariuomene, tyčiotis iš žmonių, kurie pasirašę sutartis su kariuomene arba su kitomis institucijomis, vadinti, kad jie nieko nežino, nieko nemoka.
Aš nemanau, kad tai rusų propaganda, žmonės galbūt išsigandę tiesiog, galbūt kažkokio trūksta paaiškinimo, bet vėlgi, žeminti žmones vien dėl to, kad jie pasirašę sutartį su Krašto apsaugos sistema, kad jie kvailiai ar dar kažkas, tai negerai.
Kalbant apie kur mums reikia investuoti, visų pirma, mums reikia investuoti, be abejo, į tai, kas yra suderinta su NATO planais. Vis dėlto, be NATO mūsų ir nebūtų. Jeigu mes nebūtume NATO valstybė, 2008 metais būtų ne Sakartvelas, o būtų Lietuva.
Kur gi yra tas prioritetas, kur gi reikėtų pirmiausia nukreipti pinigus, bent jau iš politikų perspektyvos, kur jūs matote, kad reikėtų stiprinti gynybą?
G. Jeglinskas: Manau, kad visi mes galime sakyti, ką žinome, nežinome, kur reikia, bet yra mūsų nuomonės, NSGK nuomonės. Tiek Darius, tiek aš kalbame iš savo patirčių.
Kalbėjau ir savo prezidentinės kampanijos metu prieš daugiau negu metus, tą kalbėjome ir žymiai anksčiau, kad oro gynyba, jeigu sudėlioji visą paveikslą mūsų, taip, mes turime turėti savo pajėgumus, mes turime turėti sąjungininkus čia ir dabar, ir jų kuo daugiau, ir turime turėti visuomenę, kuri pasirengusi ir norinti, ir galinti, ir žinanti, ką daryti atėjus reikalui, įstoti į šalies gynybą.
Čia yra labai minkštas klausimas, kuris pereina į kietą klausimą, kaip motyvuoti žmones, kaip jų nenustumti, kad jie jaustųsi saugūs, čia daug elementų sueina, kaip sukurti tokią visuomenę, kuri yra atspari, kuri stovės vietoje, taip, dalis išvažiuos, išveš savo jaunus ir senus žmones, bet bendrai mes stosime (gintis - aut. past.), mes nepasiduosime okupantui.
Jeigu mes savo visuomenę turėsime tvirtą, tai čia mes tikrai esame neįveikiami.
Visą pokalbį kviečiame pamatyti teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
