Politinė aplinka kaista – artėja Seimo rinkimai. Tačiau visuomenėje vis labiau įsivyrauja nusivylimas visomis politinėmis partijomis, žinomais politiniais lyderiais, nebetikima nei jų skelbiamomis programomis, nei pažadais. Tapo akivaizdu, jog politikai begėdiškai naudojasi susikurta valdomos demokratijos sistema – kad ir už ką žmonės balsuotų, valdžioje išliks susicementavęs politinio elito branduolys, nesugebantis nustatyti jokių strateginių šalies socialinės raidos gairių.
Nepaisant visų valdomos demokratijos privalumų – valdyti ir turtėti už nieką neatsakant, - prieš rinkimus politinę sceną būtina pagyvinti vienokiais ar kitokiais judesiais bei judėjimais. Vieni ima aiškinti, kaip jie „atsispirsią populizmui“, kiti prasitaria apie galimus naujus politinius junginius. Konservatorių lyderiai išsakė idėją, jog prieš rinkimus dešiniosios jėgos turėtų apsijungti, nes tik sutelkus jėgas būtų įmanoma perimti valstybės vairą iš jau pernelyg valdžioje užsibuvusių ir gerokai apsunkusių socialdemokratų.
Vienijimosi idėjomis Lietuvoje nieko nenustebinsi nei pagąsdinsi. Kas tik su kuo nėra vienijęsi, ypač dėl valdžios ir pinigų. Dešiniųjų blokas iš pirmo žvilgsnio atrodytų patraukliai, tik pirmiausia derėtų išsiaiškinti, kas čia tie dešinieji ir kokį dešinumą jie skelbtų. Bėda ta, kad Lietuvos politiniame gyvenime vyrauja žodžių magija, kuri visiškai nesisieja su gyvenimu. Magiškas yra ir skirstymas į kairiuosius ir dešiniuosius. Pati dešiniausia pagal vykdytą politiką ir prigimtines politines nuostatas yra socialdemokratų partija, o jau visos kitos – į kairę nuo jos. Tačiau parlamentinės kairės nebuvo ir nėra. Todėl niekam iki šiol neaišku, koks yra partinis centras ar centrai. Visi centrizmai - vien tušti žodžių junginiai. Tačiau žodžių tuštuma kuo puikiausiai padeda imituoti politinį procesą – vaizduoti kairės ir dešinės kovą.
Nėra keblu atsakyti į klausimą, kodėl socialdemokratai yra pagrindinė stambųjį kapitalą aptarnaujanti, tad niekaip kairiąja negalinti būti partija. Todėl kad buvusioji komunistinė nomenklatūra pirmiausiai ir nusavino didžiąją dalį vadinamojo liaudies turto bei liaudies finansų. Grupė tos nomenklatūros atstovų tapo pirmaisiais didžiaisiais verslininkais, o kita grupė - nepriklausomos valstybės politikais, sukūrusiais tokią politinę sistemą, kuri laiduoja didžiajam verslui kuo geresnes sąlygas. Socialdemokratų ryšys su stambiuoju kapitalu yra prigimtinis nomenklatūrinis. Simboliškai šitai galima pavaizduoti kaip Algirdo Brazausko ir Bronislovo Lubio duetą.
Aptarnavimo darbas vyksta sklandžiau prisidengus socialdemokratine retorika. Priedangai buvę komunistais iš Vytenio Andriukaičio ir Aloyzo Sakalo ‚nupirko“ ne tik simbolinį socialdemokratų vardą, bet ir Lietuvos socialdemokratų istoriją. Sandėris buvo toliaregiškas ir reikšmingas Lietuvos politinei sistemai – dabar jau nebegali susikurti jokia reikšmingesnė socialdemokratinės pakraipos partija, nes tokia partijai reikėtų iš politinės scenos išstumti socialdemokratus vaizduojančią buvusios komunistinės nomenklatūros partiją, aiškinant kurie iš jų yra tikresni socialdemokratai. Tokiais aiškinimais rinkėjų bei rėmėjų niekaip nepritrauksi. Juolab kad socialdemokratijos vaizduotojai glaudžiai susiję su žiniasklaida. O vaizduoti, imituoti ir manipuliuoti komunistinė nomenklatūra buvo gerai išmokyta. Galime prisiminti, jog komunistai propagandistai taip sumaniai vaizduodavo kovotojus už taiką visame pasaulyje, kad sugebėdavo įtikinti net dalį vakariečių. Tokia pat retorika už darbo žmonių teises „kovojo“ ir Darbo partijos milijonieriai, karjeras pradėję anų laikų partiniuose bei vykdomuosiuose komitetuose.
Socialdemokratų politikos kraštutinį dešinumą rodo socialinės jų ilgamečio valdymo pasekmės – niekaip nestabdomas visuomeninius ryšius ardantis socialinės atskirties didėjimas, taip pat įvairiausios socialinės bėdos, kuriomis Lietuva vis labiau išsiskiria tarp Europos Sąjungos šalių. Jei jau konservatoriai rimtai svarstytų apie dešiniųjų bloko būrimą ir valdžios ėmimą, tai jiems derėtų pagalvoti, kaip jie įsivaizduoja tikrą, o ne žodinę dešinę – juk būti dešiniau už socialdemokratus Lietuvos sąlygomis nėra įmanoma. Svarbu ir kitas dalykas – nuoseklus įvertinimas tos socialdemokratų politikos, kurios rezultatus gana gerai atspindi įvairūs ES institucijų pateikiami duomenys apie socialinę Lietuvos būseną. Pagal visus duomenis – Lietuva tarp ES šalių paskutinėje vietoje arba dalijasi šia vieta su dar kokia šalim, Latvija ar Rumunija. Pirmaujama pagal visas blogybes - savižudybes, keliuose žūstančius žmones, emigraciją, o atsiliekama pagal socialinės gerovės rodiklius – mažiausios pensijos, šalpos ir pan.
Tačiau yra viena sritis, kurioje Lietuva tarp pirmaujančių – tai nepaliaujamai didėjančios valstybės valdymo išlaidos. Peržvelgę pastarųjų metų biudžetus galime įsitikinti, jog kultūros, švietimo ir socialinėms reikmėms biudžeto dalis nuosekliai mažėja, o valstybės valdymo išlaidų – sparčiai didėja. Kaip ant mielių auga aukštosios valdininkijos atlyginimai ir priedai. Ką mano konservatoriai apie naująjį biudžetą ir kokį biudžetą jie galėtų pasiūlyti?
Konservatoriams nelengva oponuoti socialdemokratams jau vien dėl to, jog strateginiais valstybės valdymo klausimais abi partijos stebėtinai sutaria. Konservatoriai taip pat ilgą laiką piestu stojo prieš realios savivaldos diegimą, plečiant tiesioginių rinkimų sritį ir leidžiant savivaldybių rinkimuose kandidatuoti nepartiniams. Jie nuosekliai gynė partinio principo viršenybę, kuri laiduoja politinio elito branduolio valdžią nepriklausomai nuo rinkimų rezultatų. Kitaip tariant, gynė valdomos demokratijos sistemą. Nepriimtinas konservatoriams buvo ir piliečių teisės tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį teismą įtvirtinimas. O jau įvedant mokestį už aukštąjį mokslą – konservatoriai siekė paveržti laurus iš socialdemokratų. Tad kad ir koks „dešiniųjų blokas“ būtų suburtas – visuomenė vargu ar gali tikėtis strateginių programų, apimančių realios savivaldos plėtrą, visuomenės demokratizavimą, piliečių teisės sužinoti, kokius duomenis apie juos yra sukaupusios specialiosios tarnybos, įtvirtinimą.
