• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šiame straipsnyje panagrinėsime socialinio draudimo problemas, pasitelkdami vieną radikalų pavyzdį. Pagrindinė šios dienos socialinio draudimo sistemos problema – šios sistemos biudžeto deficitas. Lengviausias būdas bent vienam mėnesiui panaikinti einamąjį deficitą – mažinti visas išmokas 25 proc., t.y. įvesti indeksavimo koeficientą visoms Sodros išmokoms, kuris būtų lygus 0.75. Vietoj vieno lito, Sodra išleistų 75 ct., bet kurioms savo išmokoms. Vertinant tik formaliai, tokio žingsnio tarsi pakaktų, siekiant panaikinti neatitikimą tarp surenkamų įmokų (galimybių) ir mokamų išmokų (įsipareigojimų). Tokio išmokų mažinimo, visiems vienoda apimtimi, privalumai yra akivaizdūs: a) valdžiai niekas nepateiks kaltinimo, kad vienas visuomenės grupes ji vertina labiau už kitas – šis sprendimas liestų visus ir vienoda apimtimi; b) vieni visuomenės sluoksniai nesijaustų labiau nuskriausti už kitus – visuomenė išliktų vieningesnė; c) nebūtų susilpnintas ryšys tarp sumokėtų įmokų ir gautų išmokų, t.y. didesnes įmokas mokėjusiems asmenims būtų ir toliau mokamos proporcingai didesnės išmokos (taip vadinamo socialinio teisingumo argumentas). Šio sprendimo trūkumas: ekonomikos smukimas ir naujo deficito atsiradimas. Sumažinus visas išmokas 25 proc., išmokų gavėjų pajamos taip pat būtų sumažintos 25 proc. Pirmiausiai, dėl paprastumo, apsiribokime tik senatvės ir netekto darbingumo pensijų gavėjais. Toks mažinimas reikštų, kad daugiau nei 820 tūkst. Lietuvos gyventojų pajamos sumažėtų vidutiniškai nuo 150 iki 200 Lt (per mėnesį), priklausomai nuo gaunamos pensijos rūšies. Tai sudarytų beveik 160 mln. Lt vartojimui skiriamų lėšų per mėnesį. Taigi, dėl siekio žūt būt subalansuoti socialinio draudimo biudžetą, Lietuvos verslas per metus prarastų beveik 1.9 mlrd. Lt pajamų (kalbama tik apie aukščiau paminėtas išmokų rūšis).

REKLAMA
REKLAMA

Palies visą ūkį

Dauguma asmenų kategoriškai pasisakančių už gyvenimą pagal pajamas, neatkreipia dėmesio į tai, kad pensijų gavėjai yra labai svarbi vidaus paklausos palaikymo grandis. Šis rinkos segmentas ypatingai svarbus verslui, kuris užsiima maisto, higienos prekių gamyba, importu ir prekyba. Toks paklausos sumažėjimas turės ženklų poveikį: a) užimtumui maisto ir higienos prekių sektoriuose; b) kainų lygiui; c) darbo užmokesčiui šiuose sektoriuose. Taip pat nereikia pamiršti, kad šie pensijų gavėjai yra ne mažiau svarbūs ir tiems verslams, kurių prekių patys pensijų gavėjai neperka arba perka labai retai. Sumažėjus paklausai, pensijų gavėjams aktualias prekes gaminančių sektorių produkcijai, galimi keli scenarijai: šiuose sektoriuose mažės užimtumas, šiuose sektoriuose mažės darbo užmokesčiai arba ir tas ir tas. Darbo užmokesčio mažėjimo tendencijos vyravimas būtų pati geriausia išeitis, nes tai nepadidintų bedarbystės ir sumažintų prekių kainas, dėl ko pensijų gavėjai net turėdami sumažintas išmokas galėtų palaikyti tas pačias arba bent reikšmingai nesumažėjusias vartojimo galimybes (prekių atžvilgiu). Šios krypties vyravimo poveikis Sodros biudžetui: sumažėtų įmokos (nes sumažėtų darbo užmokestis). Jeigu vyrautų užimtumo mažėjimo kryptis, tai pensijų gavėjų vartojimo galimybės (prekių atžvilgiu) stipriai sumažėtų, o biudžeto subalansavimas Sodros biudžetui atsilieptų mažėjančiomis įmokomis (mažėtų apdraustųjų skaičius) ir paklausos nedarbo išmokoms augimu. Jeigu išmokų mažinimas paliestų tik šiuos sektorius, tai paskelbimas apie išmokų mažinimą būtų „bloga naujiena“ tik patiems išmokų gavėjams ir maisto – higienos prekių sektoriuose dirbantiems asmenims bei šių verslų savininkams. Deja, šis sprendimas paliestų visus sektorius. Dėl mažinamų išmokų sumažėjus užimtumui arba darbo užmokesčiams maisto ir higienos sektoriuose, paklausa Lietuvos ūkyje sumažės jau ne tik dėl mažesnėmis lėšomis disponuojančių išmokų gavėjų, bet ir dėl jokiomis lėšomis nedisponuojančių arba tik nedarbo išmoką gaunančių vakarykščių maisto sektoriaus užimtųjų, kurie darbo vietą arba dalį atlyginimo prarado dėl pensijų ir kitų išmokų sumažinimo. O šie asmenys jau yra visų kitų Lietuvos ekonomikos sektorių išlaikytojai. Poveikis Sodros biudžetui: įmokų surinkimo mažėjimas ir didėjanti nedarbo išmokų paklausa.

REKLAMA

Nemokumas didės

Taigi, pensijų mažinimas yra bloga žinia beveik visam Lietuvos verslui, šio verslo savininkams ir beveik visiems dirbantiems asmenis (mažinant išmokas auga ir nedarbo rizika). Tačiau tai dar ne viskas – pensijų ir kitų išmokų mažinimas tai ypatingai bloga žinia visoms kredito institucijoms, išdavusioms kreditus maisto ir higienos prekių verslams. Ūkio subjektų nemokumo ir įsipareigojimų nevykdymo rizika išaugs. Atsižvelgiant į tai, kad sąsajos tarp sektorių yra labai glaudžios, tai tampa bloga naujiena visiems kreditus išdavusiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Dėl Sodros išmokų mažinimo mažiausiai nukentėtų tik prabangos prekes gaminantys arba parduodantys sektoriai ir tie asmenys, kurie kreditavo tokius verslus. Bet ir jiems klientų skaičius gali reikšmingai sumažėti, jeigu reakcija į paklausos sumažėjimą bus užimtumo mažinimas. Ši veiksmų eiga remiasi prielaida, kad pensijų gavėjai neturi santaupų ir sumažėjus pajamoms neturės kuo šį sumažėjimą padengti. Prisilaikant šios prielaidos ir įtraukiant ne tik pensijų gavėjus, bet ir visus visų Sodros išmokų gavėjus, solidarus, išlaikantis proporcingumą, išmokų mažinimas visiems 25 proc., siekiant subalansuoti Sodros biudžetą ir nustoti skolintis bei gyventi pagal pajamas, nulemtų naujo Sodros deficito, lygaus 1,3 mlrd. Lt atsiradimą (pesimistinis variantas), potencialių 15 proc. punktų BVP praradimą, papildomą nedarbo lygio prieaugį ir dar kartą padidėsiantį emigracijos srautą. Poveikis valstybės biudžetui ir viešojo sektoriaus bei valstybinių projektų finansavimui yra akivaizdus. Taigi, siekiant visiškai panaikinti deficitą ir gyventi pagal pajamas, būtų sukurtas naujas deficitas, dalis žmonių prarastų darbą, daliai sumažėtų atlyginimai. Paspartėjęs emigracijos tempas dar kartą sumažintų visuminę paklausą (tikėtis, kad emigrantai užsienyje uždirbtomis lėšomis palaikys čia likusius giminaičius galima, tačiau atsižvelgiant į užsienio šalių ekonomikų būklę yra šiek tiek naivu).

REKLAMA
REKLAMA

Savaime suprantama, kad toks pesimistinis scenarijus Lietuvoje neišsipildys, nes jeigu išmokų gavėjai disponuoja santaupomis, kurios, sumažėjus pajamoms, būtų pervestos į vartojimą, tai neleistų ekonomikai smukti tiek kiek aprašyta aukščiau. Jeigu išmokų gavėjai nedisponuoja santaupomis, tai ūkio nuosmukis būtų didelis. Kita vertus, valdžia net nesiruošia subalsuoti socialinio draudimo biudžeto, o verslui praradus galimybę skolintis, skolinasi pati už visą Lietuvos verslą ir visus gyventojus bei minimizuoja galimą dar didesnį ūkio smukimą. Taigi, Lietuva yra pasirinkusi alternatyvą gyvenimui pagal pajamas – gyvenimą skolon. Iš tiesų šis kelias nėra perspektyvesnis, nes šios dienos problemas, kurios aprašytos aukščiau, šią realybę (kuri yra paslėpta skolinimusi), perkelia į ateitį, t.y. iki to momento, kai turimų skolų jau nebepavyks refinansuoti naujomis paskolomis. Tai pasireikš ne papildomu ūkio nuosmukiu, o labai ilgai užsitęsusiu sąstingiu. Nuo to neapsaugos iliuzijos apie uždirbtą pensiją ir teisėtus lūkesčius, Konstitucinio teismo išaiškinimai arba politikų pažadai, kad ateityje didinsime pensijas. Visi šie fantomai tik blogina padėtį. Pensijos negalės būti didinamos tol, kol nebus sustota skolintis ir tol, kol skolos nebus grąžintos. Kraštutiniu atveju, jeigu Sodros biudžetas šiandien staiga susibalansuotų, o darbo užmokestis Lietuvoje pradėtų augti po 0,5 proc., per mėnesį, skolų grąžinimui prireiktų 3 m. Atsižvelgiant į tai, kad gyvename ne fantastiniame, o realiame pasaulyje, apie bet kokį pensijų didinimą, daug ilgesnį laikotarpį nei 3 m., negalės būti net kalbos. Antraip, tai būtų kenkimas tiems patiems pensijų gavėjams, nes vestų prie naujo socialinio draudimo sistemos, o kartu ir ekonomikos destabilizavimo. Taigi, išmokų mažinimo kelias neperspektyvus, gyvenimas skolon taip pat.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kelių nedaug

Lanksčių išeičių iš susidariusios situacijos nėra daug. Pirma, valstybė turi pakeisti požiūrį, kad tam tikra, tarkime net 7 Lt, pinigų suma yra nereikšminga. Antra, pagrindinės valstybės politikos jėgos turi būti nukreiptos – visuminės paklausos skatinimui (tai anaiptol nereiškia mokesčių mažinimą). Prioritetas turi būti teikiamas ne tiems projektams, kurių pagalba sąlyginai nemažos lėšos skiriamos sąlyginai nedideliam užimtųjų ratui. Valstybė turi vykdyti tik tuos projektus, kai lėšos, net ir sąlyginai nedidelės, skiriamos kuo didesniam visuomenės ratui. Tiktai tokiu būdu yra įmanoma nesmukdyti visuminės paklausos, mažinant skolinimąsi. Lietuvos prioritetas turi būti ne Guggenheim‘o muziejai, ne Vilniaus stadionas (kur lėšos atitenka labai nedideliam ūkio subjektų skaičiui ir ne visos pakliūna į visuminę paklausą), o visuminė paklausa ir iš jos išplaukiantis užimtumas. Peržiūrint visus projektus yra galimybių sumažinti skolinimąsi, o remiant naujas darbo vietas kuriantį verslą (ne mokestinėmis lengvatomis, o administracinių suvaržymų, beprasmių tikrinimų, bereikalingo licencijavimo ir t.t. panaikinimu visiems ūkio subjektams), visuminė paklausa padidės, nes rinkoje atsiras dar vienas, kitas naujas vartotojas. Visos priemonės padedančios pasiekti didesnį užimtumą, o ne skatinančios nedidelės asmenų grupės gyvenimą iš valstybės projektų, yra geros. Visos priemonės atrišančios rankas iniciatyviems žmonėms (ne mokesčių mažinimu) yra geros. Kuo mažiau valstybė vykdys super-projektų, tuo mažiau reikės skolintis (šios dienos perspektyva) ir tuo bus trumpesnis ūkio sąstingis. Tačiau, tokie prioritetai ir tokia veiksmų eiga yra mažai tikėtina. Taigi, ką tai reiškia Lietuvos gyventojams? O gi tai, kad didžioji dalis verslo turi ruoštis ilgam sąstingiui, nebent Lietuvos įmonės suras naujas nišas užsienyje, arba į realų Lietuvos ūkio sektorių ateis užsienio kapitalas.

REKLAMA

Taigi, stiprus išmokų gavėjų padėties susilpnėjimas, reikštų milžinišką smūgį visai Lietuvos ekonomikai. Viltis Lietuvai: jeigu pas mus atsiras žmonių sugebančių surasti rinkas ir įdarbinti kitus žmones – ūkis ir socialinis draudimas išliks, jeigu ne – socialinio draudimo sistemoje perskirstomas lėšas sumaniai pasisiūlys priglausti tie asmenys, kurie didesnę jų dalį išims iš realios ekonomikos ir sumažins visuminę paklausą. O tai gresia dar vienu ekonomikos sąstingiu arba prarastais augimo tempais ateityje. Ir visa tai bus atlikta prisidengiant skambiu lozungu – struktūrinės reformos.

Autorius - LMA Ekonomikos instituto mokslo darbuotojas. Ekonomikos mokslų daktaras

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų