žilvinas vizgirda

Policija naiviai tikėjo, kad apginklavus „tulpinius“ pavyks išsiaiškinti, kas tuos banditus šaudo. Ž. Paušos laidotuvės Žydrūno Paušos nušovimas ir pasikėsinimas į kitus „tulpinius“ išjudino teisėsaugą, budresni tapo ir patys „tulpiniai“. Ž. Pauša buvo pašarvotas Panevėžio bažnyčioje netoli prokuratūros. Stovėjimo aikštelėje išsirikiavo prabangūs automobiliai su įvairių Lietuvos miestų numeriais.

Nuo pat savo gyvavimo pradžios Panevėžio „tulpiniai“ ne tik nesiskaitė su aplinkiniais – jie negailėjo ir savų. Tuo metu, kai „šmikiniai“ buvo sodinami už grotų, „tulpiniai“ klestelėjo. Pirmiausia jie sugebėjo uždirbti iš kontrabandos. Sienos tada buvo bemaž nesaugomos, tad iš Lietuvos keliavo spalvotieji metalai, o į Lietuvą – didžiuliai furgonai alkoholio. Pelnas buvo neapsakomas. Dalį jo „tulpiniai“ panaudojo prasidėjusiai privatizacijai.

Specifiniai panevėžio reketininkų bruožai buvo atvirumas, cinizmas, žiaurumas, nesiskaitymas su aukomis, atsargumo nepaisymas. Sprogimų dirigentas Iš pradžių apie Kavioro grupuotę žinojo tik operatyvininkai ir tie pradedantys kooperatininkai, kuriuos pasiekdavo reikalavimas mokėti duoklę. Tačiau tai tęsėsi neilgai. Artimiausiu Kavioro pagalbininku ir bendražygiu buvo laikomas Psichas – Vitalijus Tuzovas. Įtaka ir autoritetu Kavioras nesidalino su niekuo.

Užsakytos verslininkų, bankininkų ir pareigūnų žmogžudystės Rusijoje yra tapusios įprastu reiškiniu. Žmogžudystės vykdytojai bei užsakovai šiose bylose dažniausiai nesurandami. Nekonfliktiškas, bet gudrus Teisėsaugininkai tikri tik dėl to, kad verslininko Š. Kalmanovičiaus nužudymas buvo kruopščiai suplanuotas. Visa kita paaiškės tik kai bus sulaikyti nusikaltėliai. O nagrinėti versijas irgi nelengva, nes Š. Kalmanovičius buvo labai prieštaringa asmenybė.

Panevėžys nuo kitų Lietuvos miestų visuomet skyrėsi viena su kita kovojančių organizuotų nusikalstamų grupuočių gausa. Pareigūnus kaustė baimė Ar prisimenate, kaip XXI amžiaus išvakarėse buvo vadinamas Panevėžys? „Čikaga prie Nevėžio“. Šis miestas buvo tiesiog suraižytas korupcijos, intrigų, žmogžudysčių randais. Policija čia dirbo tuščiomis apsukomis. Miestas nedidelis, todėl visi vienas kitą pažinojo.

„Akistata“ pradeda spausdinti pasakojimų ciklą apie vieną žiauriausių Lietuvoje banditų grupuočių. Pasibaigus „tulpinių“ teismams, mes trumpai parašydavome apie jų padarytus nusikaltimus ir gautas bausmes. Šiandien galima teigti, kad atpildo valanda Panevėžio nusikaltėliams atėjo. Tie, kurie sako esantys nusiteikę prieš smurtą ir jo propagavimą, jau gal ir teigtų, kad neverta grįžti prie šios istorijos ir aprašinėti kruvinų „tulpinių“ darbelių. Tačiau jie klysta.

Baudžiamajame kodekse numatyta, kad su teisėsauga bendradarbiaujančius gaujų narius teismas gali atleisti nuo atsakomybės. Kauno mafijos bosas Henrikas Daktaras – jau Lukiškėse. Prokurorai jam turi šimtus klausimų. Tik ar jis kalbės? Iki šiol H. Daktaras niekada nėra pasakojęs apie savo padarytus nusikaltimus, nėra įdavęs nė vieno bendrininko. Net ir teisiamas jis laikydavosi versijos, kad esąs nekaltas.

Praėjusio pirmadienio šūviai Lietuvą padalino į dvi dalis: vieni užjaučia galimai šūvius paleidusį tėvą Drąsių Kedį, o kiti nušautus teisėją ir sugyventinės seserį. Užuomaršos seimūnai Yra dar tretieji, kurie iš visos tų žudynių istorijos bando susikrauti sau politinį kapitalą.

Jeigu manote, kad prievartautoją ar žudiką galima atpažinti iš tolo, labai klystate. Didžioji dauguma smurtautojų su draugais, pažįstamais ir kaimynais elgiasi nepriekaištingai. Klastingi angelai Turbūt ne vienas yra matęs kokį aštraus siužeto filmą apie maniaką ir pykęs, kad taip ilgai niekas jo neatpažino ir laikė vos ne į žemę nusileidusiu angelu – esą toks paslaugus ir mielas. Tačiau tokį žiūrovo jausmus ir nervus dirginantį siužetą dažnai sukuria ne režisierius, o pats gyvenimas.