Apie serijinius žudikus ir maniakus prirašyta daugybė knygų ir šimtai mokslinių darbų, prifilmuota kilometrai kino juostų ir televizijos laidų, tačiau jie buvo ir liks amžina mįslė. Kas vis dėlto verda jų smegeninėse, kad jie tarsi kokie užprogramuoti robotai žudo, žagina, kankina?
Ispanų rašytojas J. Gomezas-Churado romane „Dievo šnipas“, kuriame nagrinėja serijinio žudiko susiformuoja, pateikia duomenis, kad šiuo metu yra žinomi 191 žudikas maniakas vyras ir 39 tokios moterys. Tarp jų žudikų iš Lietuvos nėra, nors ir mūsų šalyje jau esama nusikaltėlių, įvykdžiusių dešimtis žmogžudysčių.
Tačiau, ko gero, nei iki gyvos galvos nuteisto vilniečio Valerijaus Januškevičiaus, nei "tulpinių" Algimanto Vertelkos, Virginijaus Baltušio, Audriaus Andriušaičio, nei klaipėdiečio Sigito Gaidjurgio, kurių „sąskaitose“ – dešimtys nužudytų žmonių, negalėtume laikyti serijiniais žudikais, nes jie žudė ranka rankon, būdami gaujoje. O serijiniai žudikai į "medžioklę" išeina vieni – tai atsiskyrėliai, nesilaikantys jokių žmogiškumo normų.
Lietuvoje kol kas serijiniais žudikais būtų galima laikyti tuos, kurie nužudė daugiau kaip 3–4 žmones. Jie galbūt būtų žudę ir toliau, tačiau policija sugebėjo užbėgti jiems už akių. Keletas tokių ir dabar atlieka bausmes, buvo ir sušaudytų, kiti jau mirę, ar nusižudę.
Aukoms sudaužydavo galvas
1956-aisiais pirmąją savo žmogžudystę įvykdė Antanas Ilgas-Ilgaitis. Tamsų spalio vakarą Kaune, ant Kauko laiptų, jis patykojo namo po darbo grįžtančios medicinos sesers. Kelis kartus smogęs jai į galvą lenta, nutempė už gyvatvorės ir gulinčią be sąmonės išžagino.
A. Ilgą-Ilgaitį jau galima priskirti serijinių žudikų kastai, nes jis po pirmos žmogžudystės maždaug kas du mėnesius ką nors nužudydavo. 1956 metų gruodį sadistas nužudė iš Ramučių kaimo į Kauną pėsčiomis ėjusią Onutę, o kitų metų vasarį patykojo ir lygiai taip pat pasielgė su vieno kaimo gyventoja Jevdokija. Savo aukoms žudikas suknežindavo galvas ir negyvas išprievartaudavo. Jam nieko nereiškė žaginti negyvas moteris, o paskui jas apvogti.
Šio žudiko sugyventinė, išsituokusi lenkė Sabina, su didžiausiu džiaugsmu sutikdavo iš nakties nusikaltimų grįžtantį savo rūpintoją. Ji skalbdavo, lygindavo ir ruošdavo parduoti kruvinus aukų drabužius, kai ką nesibodėjo ir pati apsivilkti.
Po Kauno autobusų parko konduktorės Vandos žmogžudystės A. Ilgas-Ilgaitis buvo sulaikytas, o Lietuvos TSR Aukščiausiasis Teismas jį nuteisė sušaudyti.
Nuo Kėdainių kilęs A.Ilgas-Ilgaitis, panašiai kaip ir daugelis maniakų ir sadistų, gyveno tik su motina, o savo tėvo net nepažinojo. Jis nuo pat mažų dienų vagiliavo, todėl buvo išsiųstas į internatinę mokyklą. Vėliau, dirbdamas geležinkelyje Kaune, apvogė vokiečių karininką, buvo išvežtas į Vokietiją pataisos darbams. Pabėgęs plėšikavo toliau. Galiausiai atsidūrė Lenkijoje, o siekdamas išvengti bausmės už čia įvykdytus plėšimus, sugrįžo į Lietuvą. Čia vėl buvo nuteistas kalėti. Po Stalino mirties paskelbus amnestiją, atsidūrė laisvėje.
Senukų siaubas
Buvo sušaudytas ir 1994-ųjų Lietuvos „įžymybė“ Antanas Varnelis. Nužudęs 6 senukus ir išžaginęs mergaitę, jis buvo tapęs tikru vienkiemių gyventojų siaubu. A.Varnelis motinos buvo paliktas dar vaikystėje ir užaugo Gelgaudiškio internate. Jis palaidotas sostinės Karveliškių kapinių 110-ajame sektoriuje, kaip ir kiti mirties bausme nubausti žudikai.
Savo nusikalstamą kelią Antanas Varnelis pradėjo Šakių rajone kartu su tuomet dar nepilnamečiu broliu Pranu. Pirmasis nusikaltimas – 1992 metų liepą apšvarinta Šakių rajono Samuolynės kaimo gyventojo girininko Ginto Č. gryčia. Už šį nusikaltimą Pranas iškart įkliuvo, o Antanui pavyko pabėgti. Tada ir pasipylė kraupiausi nusikaltimai.
Žudikas maniakas A. Varnelis įkliuvo po gerų metų, užklydęs į vieną Muniškių kaimo (Kauno r.) sodybą. Tomis dienomis šalies laikraščiuose mirgėjo straipsniai su įtariamo maniako nuotraukomis. Netrūko ir policijos kreipimųsi į visuomenę padėti sučiupti itin pavojingą nusikaltėlį. Į tą pačią sodybą, kurioje svečiavosi A.Varnelis, atsitiktinai užsuko du ten pat gyvenę paaugliai broliai. Jie atkreipė dėmesį į įtartino vyruko veidą, kuris pasirodė esąs labai panašus į ieškomojo Antano Varnelio... Vaikai iškart apie tai pranešė savo dėdei. Nors A.Varnelis sumelavo esąs Kavaliauskas, gausiai susirinkę kaimiečiai jį irgi atpažino ir sulaikė. A. Varnelio vatinuko kišenėje buvo rastas, kaip vėliau paaiškėjo, prieš keletą dienų nužudyto senuko turtas – auksiniai žiedai, grandinėlė, piniginė, peilis, kitų (beje, kruvinų) daiktų.
Pakruojo vampyras
1996 metų kovo 1 dieną Šiaulių apygardos teismas kalėti iki gyvos galvos nuteisė Robertą Jemeljanovą. Tuo laiku jam buvo 20 metų. Teisme buvo įrodyta, kad Robertas nužudė Pakruojo rajono Dūčių kaimo gyventoją Teodorą, pasmaugė to paties rajono Plento kaimo gyventoją Valeriją, užmušė Vytautą iš Kalpokų kaimo ir pasikėsino nužudyti Oną iš Linkuvos. Tačiau būta įtarimų, kad R. Jemeljanovas nužudė ir daugiau žmonių, tad kiek pražudytų gyvybių ant jo sąžinės, žinojo tik jis pats.
Aplinkiniai žinojo, kad su Robertu gerti pavojinga. Pasiekęs atitinkamą „kondiciją“, jis mušdavo kitus, bet negailėjo ir savęs – ne sykį bandė pasikarti, pjaustėsi rankų venas, pilvą.
Niekam ne paslaptis buvo ir tai, kad Robertas mėgo kraują. Jis viešai demonstruodavo šį savo potraukį – susipjaustęs rankas siurbė savo kraują, o kartą šokiuose perrėžė vienam vaikinui veidą ir puolė laižyti iš žaizdos tekantį kraują. Daug kas manė, kad R. Jemeljanovo polinkis į vampyrizmą buvo paskatintas noro išsiskirti iš kitų, sukelti aplinkiniams baimę.
R. Jemeljanovas turėjo abu tėvus, tačiau augo daugiau su motina, nes tėvas įkalinimo vietose už įvairius nusikaltimus praleido daugiau kaip 30 metų. Beje, paskelbus nuosprendį, Roberto tėvas buvo teismo salėje ir samprotavo, kad toks nuosprendis jo sūnui – labai nedidelė bausmė. Jis sakė, kad tai ir šansas gyventi, ir tikimybė kada nors išeiti į laisvę.
Vis dėlto šitas žmogžudys į laisvę jau nebeišeis – jis Lukiškėse pasikorė. Bekriokiantį pakaruoklį pastebėjo prižiūrėtojas, ištraukė iš kilpos, perdavė kalėjimo ligoninės medikams, tačiau po savaitės R. Jemeljanovas mirė.
Betoninis kapas
Tikriausiai psichologai Mindaugo Daunoro irgi nepriskirtų žudikų maniakų kategorijai, bet jį paminėsime vien dėl to, kad jo likimas panašus į Roberto. Mindaugas, matyt, nepakėlė sąžinės graužimo ir Lukiškėse nusižudė. Jam tuo metu buvo 23 metai. Už tai, kad žiauriai nužudė savo patėvį, motiną ir jaunesniąją sesutę, jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
1995-ųjų balandžio 12-ąją M. Daunoras kreipėsi į Biržų policiją ir pareiškė, esą prieš 12 dienų motina, patėvis ir sesuo išvažiavę į Latviją ir dingę. Policija užvedė paieškos bylą, bet tarp įtariamųjų pateko ir jis pats.
Vieną gražią dieną Biržų kriminalistai atvyko į M. Daunoro namus daryti kratos. Buvo patikrinti ir šalia namo esantys lietaus kanalizacijos šuliniai. Trys buvo tušti, o ketvirtasis - iki pat viršaus užbetonuotas. Kai betoną ėmė ardyti, Mindaugas sunerimo, išblyško, jo kaktą išmušė prakaitas. Sudaužius betono šarvą, pasirodė patėvio, vėliau – motinos ir sesutės lavonai...
M. Daunoras prisipažino užklupęs šeimos narius miegančius. Pirmiausia suknežino kaukolę patėviui, vėliau subadė motiną. Sesutė bandė bėgti, tačiau brolis pasivijo ją ir pasmaugė dirželiu. Vėliau ekspertai nustatė, kad dešimtmetė buvo užbetonuota šulinyje dar gyva.
Žudikas teisinosi, esą patėvis savo žiauriu elgesiu išprovokavęs tai, kas įvyko. Iš tikro patėvis buvo griežtas, spaudė prie darbo ir nedarė posūniui jokių nuolaidų. O tai vyrukui nepatiko.
Kodėl jie žudė?
Tai sunkiai įmenama mįslė. Dauguma čia mūsų aprašytųjų – psichopatai. Psichiatrai sako, kad „rakto“, dėl ko jie įvykdė tiek nusikaltimų, reikėtų ieškoti jų praeityje, vaikystės vingiuose, nuoskaudose. Visi jie neturėjo tėvo, o jei ir turėjo, jo nematė, tad patiems visą laiką teko kovoti už savo būtį. Jie nuo vaikystės įsikalė mintį, esą prievarta ir smurtas – teisėta.
Žilvinas VIZGIRDA
Kitame „Akistatos“ numeryje (pasirodysiančiame rugsėjo 25 d.) skaitykite:
Nenubausti žudikai tęsia žudynių serijas. Jie nežino, kas yra moralė, ir sunkiai orientuojasi gyvenime, tačiau yra apimti didybės manijos.
