„Akistata“ pradeda spausdinti pasakojimų ciklą apie vieną žiauriausių Lietuvoje banditų grupuočių. Pasibaigus „tulpinių“ teismams, mes trumpai parašydavome apie jų padarytus nusikaltimus ir gautas bausmes. Šiandien galima teigti, kad atpildo valanda Panevėžio nusikaltėliams atėjo. Tie, kurie sako esantys nusiteikę prieš smurtą ir jo propagavimą, jau gal ir teigtų, kad neverta grįžti prie šios istorijos ir aprašinėti kruvinų „tulpinių“ darbelių.
Tačiau jie klysta. Prie šios istorijos grįžti verta vien dėl to, kad Panevėžyje, o ir visoje Lietuvoje, dar daug žalio jaunimėlio, kuriam „tulpiniai“, „gaidjurginiai“, „daktarai“ ir kiti žiaurūs nusikaltėliai yra „kieti bachūriukai“. Tiems jaunuoliams atrodo šaunu važinėtis juodu visureigiu, atidarinėti koja duris, skriausti silpnesniuosius, daryti bet kokius nusikaltimus, kad tik uždirbtų pinigų. Jau užaugo karta, kuri labai neteisingai suvokia, kas yra garbė, kas yra teisingumas. Tokių jaunuolių mąstymą pakeisti gal ir sunku, tačiau pasiskaitę apie buvimą gaujose jie pamatys, koks trumpas eilinių banditų gyvenimas.
„Tulpiniai“ tam puikiausia iliustracija. Gaujos vadeivos susodinti už grotų iki gyvenimo pabaigos, o buvusių jų parankinių jau ir kaulai baigia supūti. Mat vadeivos, bijodami net savo šešėlio, šaudė visus, kurie žinojo apie jų juodus darbus. Nepasigailėjo net savo giminaičių. Iš tų daugiau kaip 30 žmonių, kuriuos „tulpiniai“ nušovė, pasmaugė, supjaustė pjūklais ar susprogdino, dvi dešimtys buvo jų pačių gaujos nariai. Daugelis – dvidešimtmečiai, trisdešimtmečiai.
Tad jaunimas, vis dar svajojantis apie pertekusį gėrybių mafiozų gyvenimą, turėtų rimtai pagalvoti, ar verta teptis rankas dėl skanesnio duonos kąsnio, trumpalaikės meilės akimirkos su kokia nors gražuole. Už tą trumpą netikros laimės blyksnį teks arba gultis po velėna, arba laukti mirties už grotų. Net ir tiems, kuriems galbūt nusišypso sėkmė ir jie išvengia tų dviejų giltinių, gyvenimas nebūna malonus. Nes jie gyvena nuolatinėje baimėje. Apie tai irgi sužinosite skaitydami apie „tulpinių“ gyvenimą.
Bejėgė policija
Rašyti apie „tulpinius“ verta ir dėl jų aukų. Kad ir tas pats niekieno neauklėtas jaunimėlis, ir pražilę verslininkai perskaitę pasidarytų išvadą, jog nereikia nuolankiai žemintis.
Kai skaitai baudžiamosios bylos puslapius, pastebi, kad „tulpinių“ pasmerktieji myriop buvo paklusnūs kaip dresiruoti šunyčiai. Jie patys eidavo mirčiai į nagus, nesipriešindavo, o nuolankiai lyg užhipnotizuoti laukdavo savo gyvenimo pabaigos.
Net ir reketuojami verslininkai niekam nesiskųsdavo, neieškojo išeičių, o nuolankiai atiduodavo savo turtą. Antra vertus, juos irgi galima suprasti – jie paprasčiausiai neturėjo kur eiti. Tuo metu Panevėžio policija buvo bejėgė. Kiek ji buvo korumpuota, kiek apsileidusi, išsiaiškinsime vėliau, tačiau faktas – ji „tulpinių“ nusikaltimų nesiaiškindavo. Pats Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka „Akistatai“ yra sakęs, kad jei iš karto po keleto „tulpinių“ dingimo būtų buvusios atliekamos kratos, imtasi kitokių veiksmų, gauja būtų buvusi išaiškinta. Tik kai po Kiesų ir Galmino nužudymo šio tyrimo vadeles paėmė Vilniaus pareigūnai, bylos pajudėjo iš mirties taško, o „tulpiniai“ buvo įsprausti į kampą, tad netrukus tie dar likusieji gyvi buvo ir surankioti.
Nuteisti „torpedos“
Dabar, prieš pradėdami pasakojimą apie „tulpinių“ darbus skaitytojui priminsime, kad pirmiausia nuteisti buvo eiliniai gyvi išlikę „torpedos“. Prieš 6 metus Vilniaus apygardos teismas Sigitą Novikovą (tada jam buvo 39 metai) už trijų žmonių nužudymą ir smulkesnius nusikaltimus nuteisė kalėti 15 metų. Teisme šis vyras surado jėgų tardamas paskutinį žodį atsiprašyti nukentėjusiųjų. Jis pripažino savo kaltę dėl įvykdytų nusikaltimų.
Kartu su juo dėl vienos žmogžudystės kalėti 10 metų griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje buvo nuteistas ir Donatas Fedčas (tuo metu 23 m.).
Prieš tai abu jau buvo teisti: pirmasis – už išžaginimą, antrasis – už vagystes. Iš įkalinimo įstaigų buvo išėję dėl amnestijos ir lygtinio paleidimo 2000-aisiais.
Tame pačiame teisme, apsuptas kaukėtų sargybinių ir pats savo veidą paslėpęs po kauke, sėdėjo ir vienas iš „tulpinių“ duobkasių – Dainius Skačkauskas (tuo metu 35 m.). Sutikęs bendradarbiauti su teisėsauga, jis padėjo atskleisti daugelį nužudymų ir taip išvengė nelaisvės. Tą kartą, kai buvo nuteisti D. Fedčas ir S. Novikovas, teismas D. Skačkauską už nusikaltimo slėpimą nuteisė 2 metams, tačiau bausmės vykdymą atidėjo.
Gaujos vadeiva – V. Baltušis
Tokį patį nuosprendį D. Skačkauskas išgirdo ir kitoje byloje, kurią irgi išnagrinėjo Vilniaus apygardos teismas. Tą kartą už nužudymus ir kitus nusikaltimus Virginijų Baltušį, Algimantą Vertelką ir Audrių Andrušaitį teismas nuteisė kalėti iki gyvos galvos. Teismas taip pat konstatavo, kad visus nusikaltimus panevėžiečiai įvykdė veikdami kaip organizuota grupuotė, kuriai vadovavo V. Baltušis.
Dar kartą kalėti iki gyvos galvos šie trys vyrai buvo nuteisti ir šių metų gegužę. Teisme buvo įrodyta, jog V. Baltušis dalyvavo nužudant 22 žmones, A. Vertelka – 11, A. Andrušaitis – 20 žmonių. Prie 12 nužudymų prisidėjęs D. Skačkauskas vėl atsipirko 2 metų laisvės apribojimo bausme. Teisėjai pažymėjo, kad jeigu ne jo parodymai, vargu ar iki šiol būtų atskleisti „tulpinių“ nusikaltimai. Penktąjį „tulpinį“ Darių Blinkevičių prokurorai siūlė įkalinti 16 metų, tačiau teismas jam skyrė perpus mažesnę bausmę – 8 metus laisvės atėmimo.
Paskutinės bylos medžiaga surašyta net 62 tomuose, o nuosprendis – net 296 puslapiuose. Teismas, kad įrodytų „tulpinių“ nužudymus ir kitus nusikaltimus, apklausė per 150 liudytojų ir 40 nukentėjusiųjų. Tai buvo būtina padaryti, nes iš penkių teisiamųjų kaltę pripažino tik vienintelis Dainius Skačkauskas. Teismas taip pat rėmėsi gaujos vadeivos V. Baltušio prisipažinimais, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu.
Pasiilgo žmonos ir sūnaus
Teisėsaugininkai nenoriai kalba, kaip jiems pavyko prakalbinti D. Skačkauską ir V. Baltušį. Iš tos informacijos, kurią pavyko gauti, atrodo, kad nei psichotropiniai vaistai, nei fizinis smurtas prieš gaujos narius nebuvo naudojamas.
D. Skačkauskas-Skačkė buvo sulaikytas 2001-ųjų vasaros pabaigoje. Pasakojama, kad jis buvo vežiojamas iš areštinės į areštinę, nuolat apklausinėjamas, tačiau iš pradžių atkakliai tylėjo ir, aišku, kūrė išsigelbėjimo planus. Areštinėse kartu buvusiems sulaikytiesiems jis vis kartojo, esą nieko nepadaręs, o policija jam norinti „prisiūti“ Kiesų pagrobimą. Skačkė prašydavo, kad jei kuris iš kartu buvusiųjų anksčiau išeitų į laisvę, būtinai nuvažiuotų į Panevėžį ir aplankytų jo ką tik pagimdžiusią žmoną. Kalbama, kad jis siūlė jai kreiptis į spaudą ir papasakoti, kaip esąs skriaudžiamas jos vyras. Tačiau spaudai tylint, pareigūnams pavyko D. Skačkauską įtikinti, kad jei jis nori pamatyti žmoną ir ką tik gimusį sūnų, turi papasakoti apie gaujos darbelius.
Būna, kad prokurorai prikalbina nusikaltėlį išduoti buvusius bendrus ir pažada už tai paleisti į laisvę, tačiau teisėjai teisia visu griežtumu ir prokurorai lieka apsimelavę. Šį kartą visos grandys dirbo ranka rankon, tad D. Skačkauskas buvo išleistas į laisvę. Kaip ypatingas liudytojas, jis saugomas pareigūnų. Teismo salėje jis pasirodydavo aprengtas tokiais pat drabužiais kaip ir pareigūnas, buvo su kauke.
Rado kruopelę žmogiškumo
Suimtas V. Baltušis, net ir priremtas į kampą įrodymų, ilgokai tylėjo. Pasakojama, kad teisėsaugininkai subūrė legendą apie neva uždarytus ir kankinamus jo mylimąją ir vaikus. Pasirodo, kad net pats žiauriausias banditas kažkur širdies gilumoje turi ir kažką žmogiško. V. Baltušiui pagailo žmonos ir vaikų ir jis, pareigūnų žodžiais, „skilo“ – tada jam buvo leista pasikalbėti su Erika.
Kol V. Baltušis pasakojo, pareigūnai spėjo išsiaiškinti ne vieną nusikaltimą, visi parodymai buvo užfiksuoti vaizdo juostoje ir teisme tai tapo įrodymais, nes vėliau V. Baltušis palūžo ir užsidarė savyje. Teismo posėdžiuose jis atrodė apgailėtinai, sėdėjo nuleidęs galvą, susirūpinęs, kalbėjo vos girdimu balsu. Todėl ir jo giminės, ir kartu teisiamieji A. Vertelka ir A. Andrušaitis nuolat kartodavo, kad V. Baltušis esąs paverstas zombiu, pripumpuotas vaistų ir todėl esą prisiimąs svetimas nuodėmes. V. Baltušiui paskyrus ekspertizę, nustatyta, kad jis yra pakaltinamas ir gali atsakyti už savo veiksmus.
Kitame numeryje:
Viename kieme – gerieji su blogaisiais
Sportininko karjerą iškeitė į kamerą
Žilvinas Vizgirda
