psichologija

Shakira (greitai 33) jau daug metų domisi psichologija. Dabar ji suprato svarbiausią dalyką - atleisti. Ir ne tik kitiems, bet ir sau. Žurnalui "You" dainininkė sakė: "Aš supratau, kad negalima žmonių teisti. Supratau, kokie pažeidžiami esame. Jeigu aš galiu atleisti sau, tuomet aš jaučiuosi laisva. Laisvė - tai laimė.

"Aš niekada netikėjau tuo, kad prostitutės yra savanorės, ir dabar netikiu. Taip, tai yra pasirinkimas, mes kiekvienas renkamės, tos moterys irgi, bet kas yra už to pasirinkimo arba prieš jį?.." - su Klaipėdos universiteto Socialinio darbo katedros dėstytoja Dalia Puidokiene kalbamės apie tai, kas verčia moteris leistis išnaudojamomis. Jūsų disertacijos tema - "Moterų prostitucijoje patirtis: traumos ir stigmos pasekmės jų reabilitacijos procese.

Yra toks anekdotas. Žmonai pasakė, kad eina pas meilužę. Meilužei pasakė, kad eina pas žmoną. O pats - į darbą. Ir tik dirba, dirba, dirba... Kai kurie žmonės didžiąją gyvenimo dalį praleidžia darbe. Jie užsibūna čia iki vėlumos, dirba savaitgaliais ir neina atostogų. Visuomenė į tokius žiūri pagarbiai. Manoma, kad tai darbštuoliai, labiau nei kiti atsidavę savo veiklai. Dalis žmonių darbe jaučiasi komfortiškiau nei namie. Jie nuolat susigalvoja sau užduočių, kad tik liktų kontoroje.

Aberdino universiteto (Škotija) psichologai nustatė, kad erdvė ir laikas mūsų sąmonėje yra neatskiriami. Jie eksperimentiškai įrodė, kad žmonės, mintimis persikeldami į praeitį arba ateitį, nevalingai juda pirmyn arba atgal. Pasak universiteto psichologų, kurių tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Psychological Science“, ateitis mums asocijuojasi su judėjimu pirmyn, o praeitis – į priešingą pusę. Tačiau mokslininkai nusprendė nustatyti tokio asociacinio ryšio stiprumą.

Savižudybių skaičius, įvairūs tyrimai rodo, jog Lietuva – šalis, kurioje žmonės jaučiasi nelaimingi. Galime kaltinti klimatą, politiką, visus kitus, bet... kaip visad ne save? 2006 m. tyrimai rodo, jog laimingiausi žmonės gyvena JAV, Kanadoje, Venesueloje, Skandinavijos šalyse, Islandijoje, Australijoje. Didžiojoje Rytų Europos dalyje laimės vidurkis labai žemas. Tiesa, Estija, lenkia tiek Latviją, tiek mus, lietuvius. Kodėl taip yra? Juk Baltijos šalys gana artimos viena kitai.

Jau daug dienų ramybės neduoda svarbus klausimas: niekaip negaliu apsispręsti, kaip teisingiau pasielgti tam tikroje situacijoje. Vieną rytą pasakoju draugui savo sapną ir jame nuskambėjusią frazę, kuri man pasirodė kaip atsakymas į kirbėjusį klausimą. Ir štai tą patį rytą įjungus televizorių pirmieji mane pasiekę žodžiai – ta pati frazė... Skeptikas sakys, kad tai tik sutapimas. Entuziastas teigs, jog tai Dievas arba visata siunčia man žinią.

Vaikystės lėlės guli kažkur rūsyje ir tiksliai nebeaišku, kur dingo „ne pirmos jaunystės“ plastmasinių indų servizas? Nors esu jau „per didelė“, kad dūkčiau su pliušiniais meškučiais, tačiau vis dar mėgstu žaisti, tik kur kas sudėtingesnius, labiau intriguojančius, o kartais protą sujaukiančius suaugusiųjų žaidimus.

Ar pastebėjote, kokia galinga jėga slypi silpnume? Verkiančiam arba sergančiam žmogui aplinkiniai rodo daugiau dėmesio, žvelgia su didesne simpatija ir pagarba, yra pasirengę patarnauti. Daugelis "vargšų", patyrę  tokią savojo silpnumo "naudą",  ima juo piktnaudžiauti, kol tai tampa savotišku įpročiu. Atrodo, kad jie pasirengę išsižadėti savęs, kad tik atkreiptų aplinkinių dėmesį.

Kiekvienas iš mūsų siekia laimės, bet toli gražu ne kiekvienas ją gauna. Kodėl tiek daug žmonių nepatenkinti gyvenimu? Gal čia kaltas laikmetis, o gal per dideli lūkesčiai? "Viskas ne taip jau blogai. Daugybė žmonių gyvena visavertį gyvenimą ir myli kiekvieną jo minutę. Tik jie mažai apie tai kalba", - sako psichologai Mildred Newman ir Bernard Berkowitz pokalbių su Jean Owen knygoje "Kaip tapti savo geriausiu draugu" ("How to Be Your Own Best Friend"). - Vis dėlto patenkintų - mažuma.

Metafiziniu požiūriu, žmogaus odos būklė atspindi, kaip jis vertina pats save jį supančio pasaulio akivaizdoje. Oda yra žmogaus apvalkalas, rodantis turinio būklę. Ką mes apie save galvojame - tokia dažniausiai ir mūsų oda. Jeigu žmogus kruopščiai slepia nuo aplinkinių savo polinkius, mintis, nuomonę, nuslopina negatyvias emocijas, nuoskaudas, pretenzijas, - jo apvalkalas greičiausiai sureaguos į šį papildomą krūvį.

Miegoti iki pietų, prabusti skaudančia galva, lovoje valgyti pusryčius, iš jos išlipti tik po pietų, išsiruošti į svečius... Tada – vėl miegoti iki pietų, ieškoti, ką čia suvalgius, ir prarasti apetitą prisiminus, kad rytoj – jau į darbą. Galimas ir kitoks savaitgalio scenarijus! 1. Nedrybsokite Tyrimais įrodyta, kad savaitgaliais dera keltis ne vėliau nei valandą po įprasto jūsų kėlimosi laiko.

Žmogaus charakteris susiformuoja vaikystėje. Tačiau čia asmenybės tapsmas nesustoja, o keičiasi kiekviename gyvenimo etape. Pasak psichologo Eriko Eriksono, padariusio vieną didžiausių indėlių į psichoanalizę ir psichologiją apskritai, kiekvienam amžiui, taip pat ir vidutiniam bei pagyvenusiam, būdingos tam tikros emocinės krizės. E. Eriksonas sujungė visus gyvenimo tarpsnius nuo kūdikystės iki senatvės į vieną giją.

Save graužiančiam vaikinui pavydėti nėra ko. Vos tik nuodingos mintys užtemdo jo protą, jis iš žmogaus virsta į urvą skuodžiančia pele... Tai jam trukdo ne tik tarnyboje, bet ir asmeniniuose santykiuose. Tai trukdo jam parodyti pačias gražiausias savybes. Pabandykime užkirsti kelią šiai transformacijai. Tai itin aktualu dabar, kai ne vienas vyrukas neatsigauna nuo smūgio į paširdžius praradus darbą. Savivertės kėlimo principai tie patys visose srityse.

Kai kurie žmonės didžiąją laiko dalį praleidžia darbe. Jie užsibūna čia iki vėlumos, dirba savaitgaliais ir neina atostogų. Visuomenė į tokius žiūri pagarbiai. Manoma, kad tai darbštūs žmonės, labiau nei kiti atsidavę savo veiklai. Tačiau toli gražu ne visada ši veikla yra efektyvi. Daugybė pavyzdžių neleidžia daryti išvados, kad darbe praleisto laiko kiekis tiesiogiai susijęs su rezultatais. Efektyvus darbas ir darbo manija - skirtingi dalykai.

Vidutinio amžiaus sulaukę tėvai vis dar stengiasi padėti savo suaugusiems vaikams, teigia mokslininkai. „Nustatėme, jog vidutinio amžiaus sulaukę tėvai savo suaugusiems vaikams įvairiomis formomis pagalbą teikia bent jau kas kelias savaites“, – teigia Purdue universiteto Gerontologijos, raidos ir šeimos studijų profesorė Karen Fingerman. „Tai ryškus padidėjimas lyginant su prieš 20 metų buvusia situacija, kuomet jauni suaugusieji iš savo tėvų sulaukdavo mažiau paramos“, - pridūrė ji.