margarita arta

Prakirpau pageltusių antklodžių kokoną, apverčiau ją ir pastačiau ant kojų, iškrapščiau iš šnervių ir ausų vašką, pirštais atlenkiau gerklę užsklendusį liežuvį, pastatęs į kampą palanksčiau jos sąnarius. Po dešimties minučių ji jau markstėsi kaip gyva ir kaip tikra – mano senelė. Mano senelė – dekonstrukcijos gimnastė ir pogo karalienė. Radau ją stoties perone – tampė veido raumenis melancholiškai veido išraiškai. Neklausęs žinojau, kad turi paruošusi skundą gyvenimui.