Prakirpau pageltusių antklodžių kokoną, apverčiau ją ir pastačiau ant kojų, iškrapščiau iš šnervių ir ausų vašką, pirštais atlenkiau gerklę užsklendusį liežuvį, pastatęs į kampą palanksčiau jos sąnarius. Po dešimties minučių ji jau markstėsi kaip gyva ir kaip tikra – mano senelė. Mano senelė – dekonstrukcijos gimnastė ir pogo karalienė.
Radau ją stoties perone – tampė veido raumenis melancholiškai veido išraiškai. Neklausęs žinojau, kad turi paruošusi skundą gyvenimui. „Čia jam pirmą kartą nesmirdėjo iš burnos, kai jis mane pabučiavo. Čia prasidėjo mano jaunystė“, suburbuliavo ji ir dar žemiau pasitempė žemaliemenius džinsus – sparnus išskleidė „stringų“ trikampėlis.
Su meile trenkiau senelei alkūne – fizinės bausmės vėl tampa madingos, kada paskutinį kartą šėrei savo artimajam? „Neužsiminėk čia man eurovizijomis. Įsimylėjusi dainušką ir įkalinusi ją „Repeat“ celėje, niekaip nesugebėsi vėl patirti to momento, kai ji tave užbūrė“, – tarė vienintelis senelę išauginęs anūkas pasaulyje.
Šeštadienį, dieną po Sausio 13-osios, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė nežaidė, tačiau Lietuva vėl tapo gyva.
„Reikia save pozicionuoti“, – paniręs į viešųjų ryšių ir rinkodaros ezoteriką aiškina Antanas, kuris rimuojasi su žodžiu „talismanas“. Jam bepigu kalbėti, dangiškasis dizaineris nepagailėjo jam savo įkvėpimo ir Antanui nereikia net piršto krustelėti, nereikia ir veikiančio mikrofono, kad jis amžiams išdegintų žymę tavo sąmonėje.
Kai Antanas uždainuoja, pradeda rūkyti ne tik prieš šešerius metus metę, bet ir nėščios mamos. Tačiau jis nemeluoja – jis yra popžvaigždė. Jis yra geriausia, kas galėjo atsitikti Lietuvos muzikiniame pasaulyje, jis yra vaikščiojantis neatsakomas klausimas – kas popmuzikoje svarbiau: pagaulus kvadratas ar žiniasklaida, tekstai, idėjos? Jeigu Antanas mestų šešėlį ant Akropolio (ką pagalvojai, ką pagalvojai?), mes būtume išdrįsę būti sau nuoširdūs ir prisipažinti, kad esam cinikai.
Kartu su Antanu ant scenos maskatuojasi lyg iš Konarskio stotelės atitemptas šokėjas. Mano saugumas jau ištyrė, kad su juo Antanas susipažino 10 minučių prieš pasirodymą. Vėliau pilkamegztinis puolė viešumos išsigandusį ir kavinėje likusį draugą: „Tu gal ne bernas!“
Jonas iš „Dangaus“ tyliai urzgė, iš padilbų žvilgsniu spardėsi, nerangiai taktiškas banalybes niurzgėjo, nesugebėjo apsimesti gotu ir visų pravirkdyti. Jau sklando gandai, kad už metalistinės dvasios išniekinimą, atsidavimą televizijai, jo ieško tamsiosios ordos – apversto kryžiaus instaliacijoms (http://ruthlessreviews.com/pics4/bm/bm2.jpg).
„Dangaus“ Augustė ir Eglė, visos nepozicionuotos, nebučiuoja viena kitos ne tik seilėtai prancūziškai, bet ir preciziškai vokiškai. Jos po kojomis nebeturi tvirto senų hitų emocinio pagrindo ir magija išnyksta: iš šiltų Šaolinio bendrabučių jos išeina į gatvę. Kas man iš net užkimimą įveikiančio Augustės balso, jei manęs nebeveikia realybės šou dramos fotošopas? Tačiau išveskit į imtynių ringą tą kečo žvaigždę Andrių ir jis atguls greitomis surinkęs porą Margaritos Artos kulniukų į smilkinį.
O Margarita Arta turėtų būti pikta. Avytės akytėmis, kačiuko balseliu ir 86-ųjų filologėlės judesiukais žmogeliukas tiesiog maldavo pasigailėti, tačiau lyg eksperimentuodama pjovė pro šalį ir užkietėję varlių pūtikai šiaudeliais ją panaudojo mėsos ir kaulų origamiui. Ar gali įsivaizduoti, kaip atrodo pasaulis po žmogeliukų rasės keršto? Deminutyvai valstybės institucijų pavadinimuose, pliušinį meškiuką pasikinkęs Vytis ir vašeliu nertų apatinių diktatas.
Visai ne stora, tik stambių kaulų Evelina deklaruoja, kad lietuviai iš Eurovizijos padarė pornografiją, pati dainuoja „Take me“ („Paimk mane“) ir nors nepliaukši sau per apatinius žandus keturiomis atsistojusi, tačiau „Adult channel“ prodiuseriai kažką įnirtingai žymisi savo bloknotėliuose – gresia naujas porno požanris.
Broliai Vilčinskai, prisistatantys kaip „Fate“, trečius metus dainuoja tą pačią dainą. Aplink krinta bombos, tačiau jų veidai šviečia kaip „Prozac“ reklama ir tampa aišku, kad lygiai taip pat paskersavę, jie nepateks į kitą etapą ir ketvirtą kartą iš eilės.
Grupė „Hola“ palaidota vienoje krūvoje su kitomis neatpažintomis maro aukomis.
Aš iki šiol nežinau, kas išėjo į kitą etapą, kas gavo šansą toliau kovoti dėl šiltos vietos Graikijoje, tačiau mano kūnas ramus, o siela švari ir aš toliau pro stovinčio traukinio langą stebiu kojų nelankstančias, bet bėgančias karves. Aš nenoriu, kad traukinys kada nors sustotų Atėnuose, aš nekenčiu orgazmų, aš nekenčiu pasiekti svajonės – ji yra tam, kad nebūtų pasiekta, tik dėl jos mes tampam gyvi ir mylintys. Aš nenoriu, kad Lietuva kada nors laimėtų Euroviziją.
