keturios kuprinės

Iš Puerto Lopez vežami Speedy Gonzalez vairuotojo, kurio vairavimo stilius labai priminė Vietnamo vairuotojus nutrūktgalvius, paryčiais atsiradom Kite, Ekvadoro sostinėje. Nemiegoję, bet laimingi, kad pagaliau sveiki gyvi pasiekėm tikslą. Aplinka. Žmonės. Nuotaikos Šiaip ne taip susiradę hostelį paryčiais likom stovėti už durų, nes įsiregistruoti galima tik šeštą valandą, o mums trūko penkiolikos minučių.

Po Machupicchu pasilaipiojimų judėjome link Huaraz miesto, įsikūrusio tarp kalnų ir suteikiančio daug galimybių pasivaikščioti po Cordillera Blanca, antrus pagal aukštumą kalnus pasaulyje po Himalajų. Norėjome pasigrožėti snieguotomis viršūnėmis, juose įstrigusiomis lagūnomis, nors iš tolo pamatyti ledynus ir „Paramount“ viršūnę. Maistas Huaraze gavom labai skanios rūkytos dešros, kuri taip priminė namines lietuviškas, kad laižydamiesi pirštus, negalėjom patikėti, kaip mums pasisekė.

Atsigavę po Misti pamojavom didžiąjam vulkanui tikėdamiesi daugiau nesusitikti ir išvažiavom link Kusko miesto vartų į Peru simbolį  – inkų miestą Machupicchiu. Kusko – aplinka, žmonės, nuotaikos Kusko - visai jaukus akmeninis miestas, grįstom siaurom gatvėm, okupuotom visų tautybių turistų ir juos viliojančių prekeivių.

Beveik su ašarom akyse atsisveikinę su Atakama ir per naktį važiavę autobusu link sienos su Peru, pagaliau sėdome į autobusą link Puno, Peru miesto vartų į Titikakos ežerą, didžiausią pasaulyje esantį tokiame aukštyje. Aplinka. Žmonės. Nuotaikos. Pakeliui į Puno riedėjome per kalnus, šalia mūsų sėdėjo senolės spalvotų audinių krepšiais, pūstais daugiasluoksniais sijonais ir skrybėlėm, dengiančiom į dvi kasas supintus ilgus juodus plaukus.

Sužavėti Valparaiso leidomės į ilgą kelionę link Atakama dykumos, sausriausios pasaulyje, bet ne vienam paliekančios gilų įspūdį savo pločiu ir žvaigždėtu dangumi. „Smėlio žmonės kelyje kelyje...“ Pakelės – aplinka, žmonės, nuotaikos Viduryje dykumos užstrigę dėl netikėtai iškritusio ir dešimtis metų neregėto sniego turėjome progą labiau pažinti dykumų miestelių gyventojų kasdienybę, apylinkes ir stebėti šiaurės čiliečių gyvenimo ritmą.

Palikę šurmuliuojantį Santiagą, patraukėme link Valparaiso, kuris dar yra vadinamas Čilės kultūriniu centru dėl daugybės mieste gyvenančių menininkų ir jų kuriamos bohemiškos aplinkos. Aplinka. Žmonės. Nuotaikos. Kalnų apsuptu keliu autobusu važiavome į Valparaiso, stebėjome besikeičiančius vaizdus ir grožėjomės Andų galybe. Nejučia pasiekus Valparaiso iš karto akį patraukė visa paletė spalvų, nudažusių namus ir parduotuves, lūšnas skardiniais stogais ir netgi šunų būdas.

Po keliolikos valandų skrydžio nusileidome Santiago, Čilės sostinėje. Prasidėjo mūsų kelionė Pietų Amerikoje – nuo jaudulio bėgiojo šiurpuliukai ir iš smalsumo kraipėsi nosiukai. Aplinka. Žmonės. Nuotaikos. Vos nusileidę oro uoste iš karto pastebėjome religijos svarbą, visur abstu švenčiausios mergelės Marijos, Kristaus paveikslų ir nuotraukų, apipintų rožiniais ir apkaišiotų plastmasinėmis gėlėmis.

Pasirinkę ilgesnį kelią iki Auklando palei rytinę pakrantę, tikėjomės daugiau vaizdų ir mažiau asfalto. Pakeliui užsukę į Popamoa paplūdimį traukėm turistų dažnai aplenkiamais keliais. Popamoa ir pakrantė iki Auklando Vėl susėdę į mėlynąjį paukštį bandėm skrieti link vandenyno, kur žemėlapis žymėjo gražų kelią. Jei jau tas valandas praleist kelyje, tai bent gražiam.

Nors Šiaurinėje saloje mums žadėjo geresnius orus, vis dėl to nemažai kelių dėl sniego buvo uždaryti ir čia. J Iš Velingtono pasukome vulkaninių slėnių Taupo ir kurortinio miestelio link, kur įsikūręs didelis maorių kultūros centras ir kurortui priklausančių daugybė natūralių spa centrų. Taupo ir Rotorua – aplinka, žmonės, nuotaikos Matėme vaivorykštę ant dirvožemio, pasislėpusią tarp aukštų pušų miško ir kalvoto reljefo.

Pravažiavę Vakarų krantą pasiekėme Marlborough regioną, kuris visam pasaulyje žymus savo vynais. Kirsdami didelius vynuogynų plotus pasiekėme Piktoną, miestelį, iš kurio keltu kelsimės į sostinę Velingtoną. Marlborough vynuogynai ir Piktonas Kelias, vedantis link Piktono, galėtų pelnytai būti vadinamas vyno mylėtojų rojumi.

Dėl uždarytų kelių važinėdami ratais kvadratais vėl per Dunediną važiavome link Arthur's Pass/ Artūro  perėjos, pro kurią mūsų kompasas suko link Franz Josef ledyno ir Vakarų kranto link Šiaurinės salos. Arthur's pass kalnai ir kloniai Judėdami link vienos iš aukščiausių perėjų pietinėje saloje jautėme, kad mūsų blue bird pakirptais sparnais, nes ne tai kad skridom, bet pukšėjom į stačius kelio kalnus.

Trumpam pajutę baltas Kalėdas, kai iš namų pasiekdavo žinutės apie jūrą ir saulę Nidoje, nes juk liepa – atostogų metas, judėjom piečiau link pietvakarinės Naujosios Zelandijos salos pakrantės – Fiordland nacionalinio parko. Keliai/ pakelės – Dunedin Slidinėdami tais pačiais keliais nuo Mt. Cook, nes dėl audros mūsų planuotas maršrutas žlugo, teko vykdyt planą B – važiuoti tolimesniu keliu per rytinę pakrantę į Fiordlando nacionalinį parką.

Sulaukę, kol Čilės ugnikalnio debesys prasisklaidys, sėdom į lėktuvą link stipriai žemės drebėjimo supurtyto Christchurch (Kristaus Bažnyčios miesto) Naujojoj Zelandijoj. Nekantraudami laukėm Kiwi valstybės. Christchurch:  aplinka, žmonės, nuotaikos Nusileidę tuščiame lyg dykuma oro uoste susimokėjom 400 Naujosios Zelandijos dolerių baudą už kuprinėje pamirštus svogūną ir dvi galvas česnako.  SVEIKI ATVYKĘ, žioplinskai.

Sulaukę paskutiniosios pingvinų kolonijos grįžome prie savo automobilio, prieš tai gerai apžiūrėjom, ar po juo nesislepia koks mažylis, jie mėgsta taip daryti, ir leidomės į kelią link Melburno susitikti su Sandra. Aplinka. Žmonės. Nuotaikos. Ilgai važiavę priemiesčiais pagaliau tolumoje išvydę dangoraižius supratom, kad esam netoli centrinio Melburno.

Važiuodami Vandenyno greitkeliu (Ocean Road) sugalvojom, kad jei jau yra galimybė, tai reikia važiuot pasisveikint su mažiausiais pasaulyje pingvinais Filipo saloje (Phillip Island).  Sukom vairą link pakrante einančio kelio, vedančio pas pingvinus į svečius, iš kurio iki Melburno vos pora valandų kelio.

Papusryčiavę prie audringos jūros kopose susikrovėm mantą, atsisveikinom su jau draugais tapusiais laukiniais arkliais ir medyje susirangiusia gyvate, pajudėjom link Sidnėjaus lankyti vieno iš pirmųjų vietų pasaulyje išvystančių ryto saulę ir ten gyvenančių Ievos ir Deivido. Kelias Auksine pakrante (Gold Coast) iki Sidnėjaus Šįkart vingiuotais kopų keliukais važiavome dieną, stebėjome ošiančią jūrą ir nuo jos link vėjo transformuojamų palapinių grįžtančius stovyklautojus.

Anksti ryte susirinkę prie vietinės Kuala Tahan mokyklos būriavosi uniformuoti mokiniai, jų tėvai gėrė kondensuotu pienu balintą kavą ar arbatą, o mes laukėme vietinio autobuso į Džerantutą, iš kurio planavom važiuoti link Cameron Highlands – arbatos plantacijų kalvų. Aplinka. Žmonės. Nuotaikos.

Dar vis pilnomis kišenėmis smėlio ir keista, bet galų gale su avalyne  Banana Travel autobusu pajudėjom link Kuala Tahan – miestelio, iš kurio planavom kelionę į didžiausias Malaizijos džiungles – Taman Negara. Aplinka. Žmonės. Nuotaikos.

Pasivaikščioję po kalnus ir paragavę pirštus verčiančios laižytis Myanmaro virtuvės judėjom į Bagan'ą – šventyklų kompleksą. Senučiuku autobusu, panašiu į Lietuvoje prieš penkiasdešimt metų kursavusius, bildėjom kalnų keliais palikdami Inle ežero žvejus mėtyti tinklus į veidrodinio skaidrumo vandenį. Aplinka. Žmonės. Nuotaikos. Pats miestelis provinciškas ir gyvenantis iš turistų, atvykstančių pasiklyst po Bagano šventyklų kompleksą.

Dong Hoi neradę autobusų stoties, nupėdinom į tą pačią vietą, kur mus paleido čia atvežęs autobusas – prisėdom šalia kelio ir vos pamatę tinkamą transporto priemonę keldavom nykščius į viršų. Susistabdę autobusiuką, važiuojantį į Hanojų, ir nusiderėję pusę kainos susėdome ant galinių sėdynių ir džiaugiamės, kad vakare jau būsim Ninh Binh.

Iš Hue traukiam į turistiniuose giduose nepaminėtą miestą Dong Hoi. Nežinom, ko tikėtis, bet kartu smalsaujam, ką ten rasim.  Tikslas - aplankyti dar prieš kelionę National Geography internetinio puslapio nuotraukų albume užmatytas nerealaus gražio olas Phong Nha – Ke Bang nacionaliniame parke. Aplinka. Žmonės. Nuotaikos Pirmą kartą visos kelionės metu atsidūrėme vietoje, kur niekas nekalbėjo angliškai – pajutome, kaip verda gyvenimas į turistinių gidų maršrutus neįtrauktame miestelyje.

Palikę bambukinius namelius dundėjom link Vietnamo sienos. Gaila palikt Laosą, bet smalsu pažint Vietnamą. Bonifacijus drugelius gaudys arčiau jūros. Pakeliui į Vietnamą Bilietas iki Vietnamo miesto Hue, pirktas autobusų stotyje, turėjo papildomų sąlygų. Keleiviniame autobuse teradome vos dvylika sėdimų vietų, kitos buvo „VIP – gulimos ant ryžių maišų“. Iš pradžių neįvertinę situacijos apsidžiaugėme – dar vienas nuotykis, kuris tikėtinas tik Laose – oficialus keleivinis autobusas be sėdynių.

Metėm burtus – „vaskihop“ nusprendė, kad važiuojam į Laoso pietus – į 4000 salų Mekongo upėje. Kelelis tolimas, bet pamatę savo „King of the Bus“ atsipalaidavom. J Autobuso pavadinimas visiškai atitiko komforto lygį  - išsimiegojom kaip karaliai, gavę privačią miegamą menę autobuso gale. Anksti ryte nuo skanaus miego žanduose įsirėžusiom pagalvių žymėm pakeitėm dar porą autobusų ir galų gale rankas įmerkę į skaidrų Mekongo vandenį sėdėjom medinėj ilgoj valty pakeliui į Don Det salą.

Po bemiegės nakties „VIP autobuse“ nesifiksuojančiom sėdynėm Velykų rytą atriedėjom į sostinę. Eiliniu įpročiu, o gal jau net ir papročiu paklausėm Lonely Planet, kad iki centro netoli, tik du kilometrai: „ai nueisim tuos du kilus, pataupom „ant alaus“. J  Mūsų kelionės Biblija pajuokavo ahahah – vietoj dviejų beveik dešimties kilometrų katorga virtusi kelionė, kai nugarėlę švelniai glostė 40 laipsnių karštis, tikrai nedrąsino dainuot Aleliuja Velykų proga.

Kalnų pušelėmis, nebe džiunglėmis apaugusiais kalnais, greitai besisukančiais serpentinais skynėmės kelią į Laoso šiaurės rytus. Prabangiai trumpam sugrįžę namo Luang Prabang'e nekantraudami dardėjom link Phonsavan miestelio – labiausiai subombarduoto Laoso regiono sostinės.

Apsalę nuo laosiečių svetingumo sėdom į autobusą link Pietryčių Azijos perlu vadinamo Luang Prabang. Kelionę pradėjom su netyčia atrastu „draugu“ – kaimiečio vežamu rūkytu šikšnosparniu. „Kvepėjo“ ir kalnų serpentinais kratėsi kartu su mumis visą kelionę.

Kalnų serpentinais kilę ir leidęsi pagaliau atsidūrėme viename iš slėnių – Luang Nam Tha nacionaliniame parke. Beieškant nakvynės staiga dingo elektra, tačiau viską apgobusią tamsą greitai išsklaidė beužsidegančios žvakutės languose, ant gatvės prekeivių prekystalių, lauko restoranėliuose. Vietiniai tam buvo pasiruošę, supratome, kad elektra čia dingsta dažnai.

Jei ruošiatės aplankyti egzotiškąjį Tailandą, Jums pravers keletas patarimų: Derėkitės, nes čia turistui sakoma bent kelis kartus didesnė kaina.Jeigu norite sutaupyti, venkite pirkti kelialapius, turus, transporto bilietus, viešbučių rezervacijas iš agentūrų ( net jei jos yra ir valstybinės ), kadangi šių įstaigų darbuotojai „prikabina įvairiausių spalvų ir dydžių makaronų“, kad tik parduotų savo siūlomą paketą, kurio kaina bus auksinė.

Naktinis traukinys, vėlavęs tris valandas, atvežė mus į kalnuotąjį Chiang Mai. Iš karto pajutę gaivesnį orą pradėjome dairytis į rūko kepurėmis pasipuošusias kalnų viršūnes. Dar gaiviau padėjo pasijusti gatvėje vandeniu besilaistantys vaikai – su vandens švente – su NAUJAIS METAIS! Aplinka. Žmonės. Nuotaikos. Chiang Mai – šiaurės Tailando turistų sostinė.

Važiuojant iš Ayutthaya į Lopburi nebuvome nei gudrūs, nei pirmi – įlipę į traukinį supratome, kad teks stovėti. Vos prasibrovę link vagono vidurio šiaip ne taip bagažo lentynose radome vietos keturioms kuprinėms. Patys draugiškai susiglaudę su tailandiečiais stovėjome tarp sėdynių. Stovėjimas nebūtų buvus bėda, jei ne nuolat zujantys maisto, gėrimų ir žaislų  prekeiviai. Sužavėti likome jų sugebėjimu pilnais krepšiais, padėklais ir indais, laviruoti tarp sėdynių ir stovinčių keleivių.

Karštis, smogas, laimė - pirmi žingsniai Tailando sostinėje. Vienintelis žodis „p-a-g-a-l-i-a-u“. Po pasiryžimo, sunkaus darbo, taupymo, ilgo planavimo, dar ilgesnio svajojimo ir galų gale vienuolikos su puse valandų skrydžio vis dar negalime patikėti, kad pradedame savo kelionę. Aplinka. Žmonės. Nuotaikos Bankokas - miestas, kuriame tikiesi spiginančios saulės, tačiau tave pasitinka ją užgožiantis smogo debesis.