ferdinandas kauzonas

Vienas radijas gavo klausimą: „Ar gali ekonominė krizė užmušti dvasinę krizę?“. Radijas atsakė klausytojui: „Gali. Bet ekonominė turi būti labai stipri...“. Sunku pasakyti, ar mūsų ekonominė krizė jau pasiekė tokį lygį, kad galėtų užmušti aną, bet turėkime vilties, kad Kubiliui pavyks per savo kadenciją šia garbingą misiją atlikti ir nereikės jos perduoti kitiems, kaip Kirkilas perdavė „Sodros“ biudžetą.

Kažkas sugalvojo ir mes apsiskelbėme pasauliui, kad mūsų, lietuvių, išskirtinė savybė yra drąsa. Paklausinėkime atokiau nuo Lietuvos: ei, pasauli, ar žinai, kad lietuviai labai drąsūs? Ir pasaulis atsakys klausimu į klausimą: o kas tie lietuviai? Tai žalčiai, nežino. Bet juk ir patys nelabai žinome, kad esame drąsūs. Ir teisingai darome, kad nežinome. Nes drąsa ne visada reikalinga. Dažniausiai tada, kai proto pritrūksta generolams. Ir antpečiuotiems, ir civiliams. Ir kare, ir taikoje.

Ferdinandas KAUZONAS SANTARA - tai santaika, susitarimas, susiklausymas, darna. SANTARA - tai, apie ką ketvirtadieniais, ir jau ne vien ketvirtadieniais, kalbamės su „Respublikos“ pašnekovais. SANTARA - tai kultūros žurnalas Lietuvai ir išeivijai, kurį su savo bendraminčiais leidžia žurnalistas Romualdas Norkus. Šiandien jis – „Respublikos“ pašnekovas. Apie SANTARĄ. Tą, kuri yra jo. Ir tą, kuri yra mūsų visų. Galėtų būti mūsų visų.

Vladas Terleckas - Kovo 11-osios Akto signataras, ekonomikos mokslų daktaras, docentas, ilgametis Vilniaus universiteto dėstytojas, mokslininkas. Bankininkystės ir pinigų istorijos tyrinėtojas. Ir staiga kaip perkūnas iš giedro dangaus kad svies jis žaibus mūsų iškiliausiems nūdienos istorikams.

Su kiekvienu Seimo nariu galima kalbėtis bet kokia tema. Atsisėda į Seimo nario kėdę ir akimirksiu ima trykšti tokia universalia kompetencija, kad ją panaudojus leidžiant įstatymus tautai kyla didžiulis noras daužyti Seimo langus. O jie, tie langai, mažiausiai dėl to kalti. Kalta Seimo nario kėdė, suteikianti tokį didelį kompetencijos kiekį.

Penktadienį tūkstančiai įtūžių, šūviai, šauksmai, dujos, dūmai, dūžtantys Seimo langų stiklai ir vištų kiaušiniai pasivogė visų mūsų dėmesį, ir mes likome nepastebėję kito, visai atvirkščio, įvykio. Tą dieną Dailės muziejuje buvo teikiamas Santarvės ordinas pirmajam Baltijos šalių žmogui, įveikusiam aukščiausią pasaulio kalną - Everestą, žemės stogu vadinamą, Lietuvos vėliavas iškėlusiam visų kontinentų aukščiausiose viršukalnėse, Vladui Vitkauskui. Ką padarysi – Santarvė yra tyli.

Žvaigždžių Lietuvoje buvo ir anksčiau, kai ji dar nesirgo ta prakeikta „žvaigždžių liga“. Tik tada žvaigždės buvo kitokios. Jos kabėjo ant krūtinių, buvos įsegtos į dangaus skliautą ir antpečius ar pritvirtintos prie labai nemalonių geležinių tvorų vartų. Dabar žvaigždės žiba jau tik iš televizorių ekranų ir dangaus. Nei vienų, nei kitų suskaičiuoti neįmanoma.

Jis – moralinis autoritetas ištisoms mūsų kartoms. Bent jau per 60 tūkstančių mūsų, kurie baigėme Vilniaus universitetą, kai jam beveik 33 m. vadovavo Jonas Kubilius, jį iki šiol vadiname Rektoriumi. O buvo laikai – kai kas net prezidentu vadinome. Tik jis pats, ko gero, net nežinojo. Tai buvo dar tada, kai Lietuvoje apskritai nebūdavo prezidento. Bet jeigu jis būtų buvęs, tai, mes buvome įsitikinę, jis turėjo būti būtent toks, koks buvo Jonas Kubilius.

Daugelis „Respublikos“ ketvirtadienio pokalbių herojų neslėpė svarbiausių dvasinių vertybių gavę iš šeimos, ypač motinos. Net šviesaus atminimo kardinolas Vincentas Sladkevičius kažkada „Respublikai“ yra prisipažinęs, kad tokį, koks jis yra, kildina iš motulės. Yra etatų, kuriuos užimantis žmogus tampa moraliniu autoritetu. Poetas Justinas Marcinkevičius etato neturi. Jis yra tiesiog Justinas Marcinkevičius.