REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kažkas sugalvojo ir mes apsiskelbėme pasauliui, kad mūsų, lietuvių, išskirtinė savybė yra drąsa.

REKLAMA
REKLAMA

Paklausinėkime atokiau nuo Lietuvos: ei, pasauli, ar žinai, kad lietuviai labai drąsūs? Ir pasaulis atsakys klausimu į klausimą: o kas tie lietuviai? Tai žalčiai, nežino. Bet juk ir patys nelabai žinome, kad esame drąsūs. Ir teisingai darome, kad nežinome.

REKLAMA

Nes drąsa ne visada reikalinga. Dažniausiai tada, kai proto pritrūksta generolams. Ir antpečiuotiems, ir civiliams. Ir kare, ir taikoje. Ir valstybės įvaizdžio paieškose taip pat, rašo „Respublika“.

Tai gerai, kad pasaulis nežino, jog esame drąsūs... O ką žino pasaulis apie mus? Net mūsų iškiliausius menininkus - tik specifinė publika. Pasaulis žino ŽALGIRĮ. Ir Lietuvos krepšinį. Bet apie Lietuvos krepšinį sužinojo tada, kai jis tapo didis. O didžiu Lietuvoje jį padarė ŽALGIRIS.

REKLAMA
REKLAMA

O jeigu kada ir buvome drąsūs, tai tada, kai per „Žalgirio“ rungtynes pirmąkart pradėjome skanduoti žodį „Lietuva“. Kažkas prieš tūkstantį metų tyliai užrašė LIETUVĄ - ir šiandien tą įvykį taip garsiai minime. O kas mus paskatino vos prieš ketvirtį amžiaus tūkstančiais balsų pirmąkart tą žodį taip garsiai perskaityti Kaune, Maskvoje, Zagrebe, Madride, Budapešte, užmiršome?..

Apie tai - su Gintaru Krapiku, „Žalgirio“ vyriausiuoju treneriu, vienu iš tų, kuris su savo bičiuliais, legendiniu ŽALGIRIU, tiesė žodžiui LIETUVA kelią į pasaulį...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Mielas Gintarai, prieš ketvirtį amžiaus bent trejetą metų man teko nemažai dienų praleisti kartu su jumis - tavo kartos „Žalgiriu“. Ir jau tada atkreipiau dėmesį ne tik į tavo trykštančią energiją - čia tu po vienu krepšiu, o po sekundės jau po kitu - bet ir tavo tam tikrą išskirtinį jautrumą. Dabar, kai tavo „Žalgirį“ užgriuvo negandos, tau turėtų būti ypač sunku...


- Kiekvienas esame jautrūs. Tik ne visi parodome. Vienas, žiūrėk, akivaizdžiai parodo, kitas savyje paslepia, užgniaužia.

- Tu apskritai visada buvai be kaukės. Viskas tavo veide matyt buvo. Nieko paslėpti nemokėjai.

- Taip buvo. O gal ir yra. Dirbdamas treneriu irgi dirbtinai savęs nestabdau. Nevaidinu, kad esu ramus, jeigu taip nėra. Aš nieko nedarau specialiai. Tiesa, trenerio emocijos negali nugalėti proto, nes esi atsakingas už komandą. Tvardaisi, bet sustabdyti jas sunku. Bet juk ir tos emocijos - dėl tavo komandos pergalės.

REKLAMA

O va praėjusį penktadienį emocijų savo nesulaikiau. Netikėtai paskambino jūsų Vitas Tomkus ir be didelių ceremonijų sako: pasiimk atsakingą žmogų su įgaliojimu, atvažiuok į „Respubliką“ ir pasiimk mūsų paramą „Žalgiriui“. Įsivaizduojate, pasirodo, yra žmonių, kurie ne tik moraliai mus remia. Ir taip operatyviai. Šita finansinė injekcija sustabdė tą mūsų riedėjimą apačion, davė pradinį atsispyrimo tašką vėl judėti aukštyn.

- Atsimeni, kaip mes Budapešte „Cibonai“ pralaimėjome Europos taurę... Tu jau atleisk, kad sakau „mes“. Tai ne susireikšminimas. Tada Budapešte buvo visa Lietuva. Ir tie, kurių ten nebuvo. Taigi tada paleidau neatsargią frazę: „Dievas Garastui neatleis - šitokią komandą jam buvo padovanojęs“.

REKLAMA

Aš iš tiesų maniau, kad ne anksčiau kaip po šimtmečio žvaigždės vėl išsidėstys taip, kad vienu metu vienoje tokiame mažame žemės plotelyje, kuris yra Lietuva, vėl staiga gimtų tokie kaip Sabonis, Jovaiša, Kurtinaitis, Chomičius... Pasirodo, buvau absoliučiai neteisus. Kad pasipils vienas po kito. Atrodo, kad lietuvės motinos ėmė gimdyti ne vaikus, o iš karto krepšininkus. Po viso pasaulio krepšiais lietuviukai sėkmingai laksto. Kas čia atsitiko?

- Ta nežmoniška lietuvių meilė krepšiniui ir tas nežmoniškas krepšinio populiarumas vis tiek duoda savo vaisius. Ir ta natūrali konkurencija... Vyksta labai natūrali atranka. Atsirenka geriausieji ir atsiranda priekyje. O rinktis tikrai yra iš ko.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Kuklumu tu visada pasižymėjai... Bet man atrodo, tas tavo kartos „Žalgiris“, pirmiausiai išgąsdinęs, o paskui ir nugalėjęs TSRS rinktinę, kuria iš esmės buvo virtęs Maskvos CASK, padarė tokią dvasinę injekciją Lietuvai, kad lietuvėms motinoms jau tik beliko gimdyti vaikus, o į krepšinį jie jau ėjo patys. Vos pramokę vaikščioti.


- Be abejo, prie to krepšinio populiarumo mes tada labai prisidėjome. Tais laikais nė vienas krepšininkas niekur už Tarybų Sąjungos teritorijos išvažiuoti negalėjo, tik į rungtynes, todėl palyginti labai ilgai visi žaidėme kartu. Prisišlifavome vienas prie kito, ir aikštelėje tapome jau ne penketuku, o vienetu. O toks vienetas yra labai daug. Mus tiesiog gyvenimas privertė būti tuo vienetu. Dabar, kai tokia intensyvi krepšininkų migracija, pasiekti tokį vienetą yra labai sunku.

REKLAMA

- Kai išgirstu ar pamatau per televiziją, kaip jūsų klubo administracija vaikšto po valstybės institucijas, potencialius privačius rėmėjus vietoj ubago lazdos pasiėmusi Sabonį, mane suima toks siutas. Arvydas, paaukojęs visą sveikatą Lietuvai, turi elgetauti. Ne Amerikai sveikatą atidavė. Į Ameriką jis nuvažiavo jau būdamas invalidu. Kas iš jo būtų buvę, jeigu jis ten būtų atsidūręs dar sveikas, dar nesuluošintas?

- Jeigu jis ten būtų atsidūręs savo geriausiais laikais, tokio lygio krepšininko Amerika dar nebūtų mačiusi. Amerikoje tai būtų buvęs bombos sprogimas.

REKLAMA

O tai, kad jam tenka pavaikščioti, - ką padarysi... Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad Lietuva nuo mūsų nusisuko. Finansinė krizė palietė visus.

Sportas - ne išimtis. Todėl dar labiau jaudina tai, kad net tokiu metu atsiranda rėmėjas - šiuo metu tai „Respublikos“ leidiniai“ - kurie mums neturėjo jokių įsipareigojimų, o staiga pasirodė esą mums neabejingi, kurie mus atsimena. Buvo ir mums įsipareigojusių, tačiau juos irgi užklupo bėdos. Ne iš blogos valios jie tų įsipareigojimų nevykdo. Ir mes juos suprantame. Bet mums tai galėjo būti krachas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

O tai, kad Arvydui tenka ir pačiam vaikščioti, kad ir su netiesiogiai ištiesta ranka, tai toks jau yra vadovų likimas. Jei klubo aukščiausio rango vadovas, ir dar toks autoritetas, ateina prašyti paramos, gali turėti daugiau vilčių jos sulaukti.

- Ar galėjo taip nutikti Vokietijoje, kur tu pats ilgai žaidei?

- Ten truputį kitoks lygis buvo. Aš ten buvau legionierius. Žinojau, ko atvažiavau. Bet visą laiką sąžiningai atlikdavau savo darbą. Būtent darbą. O širdis buvo čia. Lygiai taip pat darbą atlieka „Žalgirio“ legionieriai. Bet jeigu už tą darbą negauna atlyginimo... Kitokios motyvacijos jiems žaisti čia nėra...

REKLAMA

- O kam reikalingi legionieriai? Kas tai - prestižas savo komandoje jų turėti? Jei neturi legionierių - tu ne komanda?

- Legionieriai yra būtinybė. Ir žinote kodėl? Tokio lygio lietuvių mes neįperkame. Ir nemažai, bet tokio lygio lietuvių mes jau neįperkame. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, amerikonai yra pigesni nei tokio paties lygio lietuviai.

O gal manote, jeigu būtų stipresnė „Žalgirio“ finansinė padėtis, aš būčiau vyriausiuoju treneriu? Pasiūlė todėl, kad „Žalgiriui“ buvo labai sunku. Žinojo, kad seniai turiu ambicijų juo tapti. Jokio stipraus trenerio užsieniečio nenupirksi už tokius pinigus.

REKLAMA

- Ačiū, Gintarai, už nuoširdų pasišnekėjimą. Kitais metais Žalgirio mūšiui - 600 metų. Per tą Tūkstantmetį kažkaip užmiršome rimtą, tikrą datą, kuri mums atnešė garbę. Vadinasi, kiti metai - Žalgirio mūšio metai, o šiuos „Respublika“ ketina skelbti mūšio už „Žalgirį“, už jus, metais... Kad pergalės Žalgirio mūšyje jubiliejus būtų paženklintas „Žalgirio“ pergalėmis.

- Ačiū, ir duok Dieve...

Ferdinandas Kauzonas

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų