Imantas Melianas

Nesniai LRT vadovu paskirtas Audrius Siaurusevičius pasiskundė savo buvusiems kolegoms žurnalistams, kad jis yra patyręs vienos parlamentinės partijos (suprask – konservatorių) spaudimą. Ponas Audrius dūsavo, kad tokio spaudimo jam nėra tekę patirti per visą jo žurnalistinę karjerą.

Pradžiai – pora citatų: 1. „Mes, žemiau pasirašiusieji LRT žurnalistai, norime viešai patikinti, kad tiek dirbant ankstesnei, tiek naujajai administracijai, mūsų kūrybos laisvė nebuvo ir nėra varžoma, savo rengiamose laidose galime atspindėti pačias įvairiausias nuomones“. 2. „Mes, žemiau pasirašę Charkovo garvežių gamyklos ir 7 – tojo statybos tresto užsieniečiai darbininkai ir specialistai, jau pusę metų dirbantys Sovietų sąjungoje, susipažinę su pranešimais apie neįtikėtinai  piktybi...

Neketinau dar kartą grįžti prie Kosovo temos. Atrodytų, jau daug kartų išsakyti visi įmanomi argumentai, kodėl Lietuva turėtų (arba neturėtų) pripažinti naują valstybę, ir štai net mūsų neįgalusis Seimas pagaliau sugebėjo (iš trečio karto) apsispręsti šiuo klausimu. Nežiūrint to, vėl ir vėl sukeliami dirbtiniai ratilai, kurie parodo, jog anaiptol ne visi taškai virš „i“ jau yra sudėlioti.

Visada sielojausi, jog tik palyginti nedidelė mūsų politikų dalis iš tikrųjų išmano Lietuvos ir kitų šalių etninę bei politinę istoriją. Dėl šios priežasties jie neretai ne tik nusišneka, bet ir balsuoja už mūsų vidaus ir užsienio politikai žalingus sprendimus. Žinoma, tai ne tik politikų, bet ir visos mūsų visuomenės problema.

Nužudžius pulkininką Vytautą Pociūną, prieš dvidešimt mėnesių prasidėjo pilietinis Lietuvos atgimimas. Žmonės pradėjo domėtis, kas gi iš tikrųjų vyksta mūsų šalyje, kas tie paslaptingi lėlininkai, de facto uzurpavę valdžią valstybėje ir pasivadinę skambiu „valstybininkų“ vardu? Paaiškėję faktai ir jų detalūs komentarai daugelį iš mūsų privertė susimąstyti ir pradėti žiūrėti į tai, kas vyksta, visai kitomis akimis.

Pastarųjų mėnesių įvykiai, privertę rimtai suabejoti Lietuvos valstybės pirmųjų asmenų teise vadintis „moraliniais autoritetais“, anaiptol neišsėmė šios temos aktualumo. Iki Seimo rinkimų likus vos pusmečiui, Lietuvos rinkėjams (bent jau tiems, kurie balsuoja ne už partijos iškabą, o už jos vertybiškai orientuotą programą) kyla ne ką mažiau klausimų ir dėl beveik visų reitinguose figūruojančių partijų patikimumo.

Kovo 11-ąją dieną perskaičiau nervingą Tomo Baranausko repliką „Vargšai ir vėliava“, skirtą niekadėjų, užsimojusių išniekinti mūsų trispalvę, demaskavimui.

Kosovo situacijos lyginimas su Abchazija ir Pietų Osetija nėra visai korektiškas, tiksliau jis yra stačiai ydingas. Kosovo gyventojų, skirtingai nuo minėtų Rusijos de facto okupuotų Gruzijos regionų, niekas dirbtinai nekurstė prieš centrinę valdžią – tuo „pasirūpino“ ji pati.

Prieš kelias dienas Lietuva neįtikėtinai dvasiškai praturtėjo – ji apturėjo ne šiaip sau kokį niekalą, o visą „šalies įvaizdžio koncepciją“. Kiek supratau, tai pagal svarbą turėtų būti kažkas panašaus į jos herbo, vėliavos ir himno įteisinimą. Tyliai niūniuodamas „Tautišką giesmę“ pradėjau skaityti internete pasirodžiusias žinutes apie šį visai tautai ir valstybei džiugų įvykį.

Dažnai girdime jau šiek tiek atsibodusias kalbas apie tai, kad valstybė turėtų skirti daugiau dėmesio visaverčiam Lietuvos tautinių mažumų integravimui į mūsų šalies visuomeninį, politinį, kultūrinį, socialinį ir ekonominį gyvenimą.

Apsidairęs laike ir erdvėje, norom nenorom pradedi galvoti apie kitais metais vyksiančius Seimo rinkimus. Už ką teks balsuoti, kokia bus partijų, jų programų ir komandų pasiūla, kokias pirmaeiles problemas turės spręsti naujoji Lietuvos valdžia? Atsakymų į šiuos klausimus kol kas nėra. Taigi pažiūrėkime, kokį vaizdą dengia kai kieno skleidžiamas dirbtinio optimizmo ir pažadų rūkas.

Neseniai („Savivaldybės ar pusrajoniai“ – Balsas.lt,  2007.07.02) teko gvildenti įsisenėjusias Lietuvos administracinės teritorinės reformos problemas, be kitko aptariant ir apskričių (ne)reikalingumo klausimą. Dar kartą grįžti prie šios temos privertė plačiai išreklamuotas Viešosios įstaigos „Naujosios viešosios vadybos fondas“ (toliau – NVV fondas; kažkodėl iškart atmintyje iškilo „Naujosios sąjungos“ ir „naujosios politikos“ pavadinimai) parengtas šalies teritorinės reformos projektas.

Lietuvos administracinio teritorinio suskirstymo reforma tampa permanentine. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje gana dažnai diskutuojama apie būtinumą įteisinti tiesioginius merų arba net seniūnų rinkimus. Deja, kur kas rečiau kalbama apie tai, kokios turėtų būti “visaliaudiškai išrinktų” merų ir savivaldybių tarybų prerogatyvos ir jų sąveikos mechanizmai, tarsi tai būtų neesminiai arba antraeiliai dalykai.

Skandalo su Valstybės saugumo departamentu įkarštyje iš jo buvo pašalinti keli pareigūnai. Vieno iš padalinių vadovas Imantas Melianas buvo atleistas iš pareigų vasario 9 d. dėl to, kad vairavo automobilį neblaivus. Neneigdamas paties vairavimo išgėrus fakto ir pripažindamas kaltę, buvęs pareigūnas teigia, jog būta ir kitų atleidimo motyvų. Šį pokalbį „Balso.lt“ redakcija siuntė ir VSD, bet departamentas nepanoro jo pakomentuoti.