Nužudžius pulkininką Vytautą Pociūną, prieš dvidešimt mėnesių prasidėjo pilietinis Lietuvos atgimimas. Žmonės pradėjo domėtis, kas gi iš tikrųjų vyksta mūsų šalyje, kas tie paslaptingi lėlininkai, de facto uzurpavę valdžią valstybėje ir pasivadinę skambiu „valstybininkų“ vardu? Paaiškėję faktai ir jų detalūs komentarai daugelį iš mūsų privertė susimąstyti ir pradėti žiūrėti į tai, kas vyksta, visai kitomis akimis. Lietuviai nėra karštakošiai pietiečiai, jie neskuba išeiti į gatves su kirviais arba beisbolo lazdomis, kaip tokiu atveju būtų pasielgę žmonės kitose geografinėse platumose. Ir vis dėl to „valstybininkams“ labai neramu. Kas jau kas, tačiau jie tikrai gauna pakankamai adekvačią informaciją apie nuotaikas Lietuvos visuomenėje ir apie joje, vaizdžiai kalbant, kylančią temperatūrą. Gal niekas ir nesivaikys jų gatvėse su kuolais ir neperdirbinės gatvių šviestuvų į improvizuotas kartuves, bet Seimo rinkimai yra Seimo rinkimai su visais numanomais (ir nenumanomais) jų netikėtumais. Demokratija yra toks dalykas, kad kartais net ir tie, kurie, atrodytų, amžiams įsitvirtino valdžios piramidėje, atsiduria gatvėje. Arba belangėje. Tokiais atvejais nepadeda nei užvaldyti valdžios svertai, nei kiti kontroliuojami resursai. Nepadės ir jokie „palauk“.
Todėl ir „valstybininkai“ nesėdi rankas sudėję, jie karštligiškai „pluša“. Nedaug kas atkreipė dėmesį į tą prezidento metinio pranešimo vietą, kur jis kalba apie tai, jog „mūsų kariuomenė sėkmingai didina savo galias šalies viduje“, nors niekas taip ir nepaaiškino, ką tai galėtų reikšti. Kol šito nepaaiškino nei prezidentas, nei jo tekstų rašytojai, visuomenė pasilieka sau teisę perskaityti šitą sakinį pažodžiui – kaip grasinimą įvesti šalyje karinę padėtį (ar kažką panašaus) tuo atveju, jei artėjančių Seimo rinkimų rezultatai pasirodys netinkami nei „valstybininkams“ su jų numanomais šeimininkais, nei jų kontroliuojamoms Lietuvos politinėms jėgoms.
Nežinau, kiek su vadinamųjų „jėgos struktūrų“ koncentravimu „valstybininkų“ rankose yra susijęs policijos generalinio komisaro pakeitimas, bet daug kas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pastaruoju metu kažkaip urmu „išsityrė“ (puikus Ryčio Juozapavičiaus išrastas terminas) daugelis metų metais STT tirtų bylų. Dar įdomiau tai, kad į STT akiratį visgi niekaip nepatenka viena valdžioje akivaizdžiai užsibuvusi ir su „valstybininkais“ itin susitapatinusi nomenklatūrinė partija. Tokiu būdu visoms su status quo taikstytis neketinančioms jėgoms ir kitokiems valstybėje susidariusios nenormalios situacijos kritikams siunčiamas labai aiškus signalas: „Arba jūs nusiraminkite, arba būsite vienokiu ar kitokiu būdu sunaikinti“ (nebūtinai fiziškai, yra ir rafinuotesnių oponentų nutildymo priemonių, nei tos, kurios buvo panaudotos pulkininko V.Pociūno atžvilgiu).
Bet tai, kaip sakoma, tik kraštutiniam atvejui. Kur kas svarbiau paveikti lietuvių protus, nes BNS - „Lietuvos Ryto“ – TV3 pajėgos pasirodė esančios per menkos šiai misijai vykdyti. Pasakyta – padaryta, ir štai ne per seniausiai nacionaliniam transliuotojui vadovauti buvo paskirtas vienas pagrindinių „valstybininkų“ klano asmenų. Nežinau kaip kiti, bet aš kažkodėl netikiu, kad tai pasitarnaus LRT politinių ir informacinių laidų objektyvumui ir nešališkumui.
Dar viena „valstybininkų“ taikoma prevencinė priemonė - tai jų operatyvus reagavimas į vykstančius politinės konjunktūros pasikeitimus. Atrodytų, na kam gali būti pavojinga ir apskritai bent kiek įdomi tokia Pilietinės demokratijos partija? Tačiau pakako, kad jos nauju vadovu taptų savo principingą pilietinę poziciją demonstravęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius, kuris ketino pasikviesti į šią partiją naujų žmonių ir paversti ją veiksnia politine jėga, ir tą pačią dieną visi likę šios partijos nariai Seime staiga pajuto nenumaldomą norą tapti premjero vadovaujamos partijos nariais. Žinoma, visi mes tiesiog privalome manyti, kad ir tai – viso labo dar vienas atsitiktinumas.
Bet ir tai dar ne viskas. Nusitaikyta ir į tuos, kurie, būdami pakankamai pajėgūs finansiškai, galėjo skirti nemenkas sumas įvairių, įskaitant opozicines, partijų rinkiminėms kampanijoms, taip pat nepriklausomos žinisklaidos rėmimui. Kažkur esančioje pirtyje buvo nutarta, kad reikia pabandyti juos pamaloninti, ir taip – faktiškai „nukenksminti“. Kaip kitaip galima vertinti pranešimą, kad Bronislovas Lubys tapo „Leo.LT“ stebėtojų tarybos nariu? Bent jau man tai labai panašu į Gedimino Kirkilo sukurtą ir Vytauto Ališausko „vadovautą“ komisiją , neva turėjusią išsiaiškinti V.Pociūno žūties aplinkybes. Nieko ji neišsiaiškino (tiesą kalbant, net ir nebandė), tačiau kažkiek legitimavo „valstybininkų“ veiksmus bent tuo, kad jos veikloje buvo sutikę dalyvauti valstybininkai be kabučių – profesorius Vytautas Landsbergis ir generolas Jonas Kronkaitis.
Kokia iš viso to peršasi išvada? Išvada paprasta – lietuvių liaudies patarlė „Neik su velniu obuoliauti“ dar nėra pasenusi. Ir dar viena išvada – žmonės, būkite budrūs. Tai tikrai dar ne visas „valstybininkų“ priemonių arsenalas, skirtas mūsų piletinio sąmoningumo „prevencijai“. Deja.
