Austrai buvo vokiečiai bent iki 1918 metų. Subyrėjus Austro - Vengrijos imperijai, valstybė iš pradžių vadinosi "Deutschoesterreich", t. y. "Vokiškoji Austrija", kad nepainioti jos su buvusia imperija. Galutinai austrai susivokė esantys atskira tauta tik po Antrojo pasaulinio karo.
Olandai pajuto savo savitumą anksčiau - XVI - XVII a. Nyderlandiečių (olandų ir flamandų) kalba iš esmės yra vokiečių žemaičių ("Niederdeutsch") tarmės atmaina, turinti savarankišką literatūrinę formą. Kai XVIII a. į Rusiją kėlėsi olandų kolonistai, jie buvo užrašomi "vokiečiais" kartu su švabais, bavarais ir kitais "tikrais" vokiečiais. Anglai iki šiol vadina olandus "vokiečiais" ("Dutch"), o tikrus vokiečius - "germanais" ("German").
Prieš pasišaipant galima būtų ir pasidomėti.

Citata:Austrai (ir net olandai) kažkada buvo vokiečių, o dabartiniai makedonai – bulgarų etnosų dalys, bet šiandien niekas tokio klausimo jų atžvilgiu jau nekelia.
Kada gi austrai ir olandai vokiečiais buvo? Kažkaip tokie išsireiškimai po pompastiškos įžangos labai juokingai skamba.

O štai tavo komentaras tai labai turiningas. Galėjai parašyti tiesiog "hav - hav". Arba "au - au".

Absoliuiai tuscias komentaras. Kaip ir visos kitos sio "autoriaus" rasliavos.

Net keista, kad ta Kosovo tema pasidarė Lietuvoje tokia aktuali.

Amerikiečių okupacija? Katra? Serbija yra okupuota? O gal Kosovo albanai kaunasi prieš okupaciją? Beje, amerikonų ten nebėr, jei ką :)

"Dabar galvoju – ar tik nebus „karalaitis“ Paolo tas paslaptingas įpėdinis, apie kurį neseniai prabilo Valdas Adamkus?"
Pirma, nejau manote, kad lietuviai yra visi6ki kvailiai, kad balsuotų už kažkokį 9 vandenį nuo kisieliaus?
Antra, kodėl amerikiečių okupacija turi būti gėris, o sovietų tik blogis? Kodėl taikomi dvejopi standartai?

Ačiu už atsakymą!

albanai kaip ir čečenai čurkos, o čurkas reikia pjauti

Pabandysiu trumpai atsakyti ir dėl Abchazijos (galima ir dėl kitų paminėtų pavyzdžių, bet tai jau nebūtų komentaras, neturiu tiek laiko).
Viduramžiais egzistavo Abchazijos karalystė, bet tai iš esmės buvo ne etninė abchazų, o viena iš gruzinų valstybių, apėmusi ir etnines abchazų žemes. Vienu metu ji net buvo tapusi stipriausia ir svarbiausia gruzinų valstybe. Gruzinai daugiausia gyveno šios teritorijos lygumose ir jūros pakrantėje, o abchazai - kalnuose. Abchazų genčių vadai įėjo į gruzinų feodalinio elito sudėtį. Bendravimo kalba, be abejo, buvo gruzinų.
Prijungus šią teritoriją prie Rusijos imperijos, joje atsirado dar dvi (neskaitant kitų, smulkesnių) etninės grupės - rusai (daugiausia valdininkai, kariškiai, inteligentai etc.) ir armėnai (daugiausia prekeiviai). Jie apsigyveno miestuose, taigi tarp gruzinų, o ne abchazų.
Etninį abchazų valstybingumą sugalvojo bolševikai (jei apskritai galima vadinti "valstybingumu" visokias Sovietijos "sąjungines" ir "autonomines" respublikas). Taip po 1921 metais įvykdytos nepriklausomos Gruzijos aneksijos buvo bandoma silpninti gruzinišką pradą šios valstybės pakraščiuose - Abchazijoje, taip pat dirbtinai sukurtoje "Pietų Osetijoje" (į kurią osetinai, spaudžiami kabardiečių, smelkėsi jau nuo XVI amžiaus) ir gruzinų musulmonų gyvenamoje Adžarijoje. Kita vertus, tai tenkino Tbilisio nomenklatūrą, nes tokiu būdu jie įgydavo daugiau vietų SSRS Aukščiausiosios tarybos Tautybių taryboje ("Soviet nacionalnostej") - be 32 vietų, priklausiusių sąjunginei respublikai, jie dar įgydavo po 10 vietų autonominėms respublikoms ir dar 6 - autonominei sričiai. Todėl 40 mln. gyventojų turėjusi sovietinė Ukraina turėjo Tautybių taryboje tik 32 atstovus, o sovietinė Gruzija - net 58.
Atsirado ir etninė abchazų nomenklatūra, kuri iš pat pradžių tapo ryškiai parazitinė (nors, tiesą kalbant, nomenklatūra kitokia ir nebūna). Reikalas tame, kad visi svarbesni postai (gamyklų, mokyklų, institutų ir tarybinių ūkių direktoriai, kolūkių pirmininkai, laikraščių redaktoriai ir pan.) šioje autonomijoje buvo dalinami atsižvelgiant į pretendentų tautybę. Jei vadovas tapdavo gruzinas, tai jo pavaduotojas būtinai turėdavo būti abchazas, ir atvirkščiai. Tokiu būdu palyginti negausus abchazų etnosas buvo totaliai nomenklatūrizuotas, kas atrodė groteskiškai net bendro sovietinio absurdo teatro fone. Būtent baimė prarasti nepelnytai (nes jos buvo įgytos ne kompetencija, o priklausimo konkrečiai tautybei pagrindu) turėtas privilegijas ir pastūmėjo daugėlį abchazų priešiškai sutikti Gruzijos nepriklausomybės atkūrimą 1991 metais. Ir dabar šios teritorijos, (iš kurios 1992 metais turėjo bėgti net 65 procentai gyventojų) "valdžia" siekia ne nepriklausomybės, o prisijungimo prie Rusijos. Rusijai tos "nepriklausomybės" reikia tik tiek, kiek tai būtų tarpinis etapas prieš galutinę šios teritorijos aneksiją.
O dabar pasverkite, kiek Abchazijos atvejas bent kiek korektiškai gali būti lygintinas su Kosovo "precidentu".
Beje, šiandien Balse.lt atsirado Žukausko straipsnis Kosovo tematika. Pats straipsnis, kaip autoriaus nuomonės išdėstymas, yra niekinis, bet jame yra daug įdomios faktologijos. Labai vertingas yra ir pirmas komentaras po tuo straipsniu. Iki.