Prieš kelias dienas Lietuva neįtikėtinai dvasiškai praturtėjo – ji apturėjo ne šiaip sau kokį niekalą, o visą „šalies įvaizdžio koncepciją“. Kiek supratau, tai pagal svarbą turėtų būti kažkas panašaus į jos herbo, vėliavos ir himno įteisinimą.
Tyliai niūniuodamas „Tautišką giesmę“ pradėjau skaityti internete pasirodžiusias žinutes apie šį visai tautai ir valstybei džiugų įvykį. Čia tau ne kokių nors apsišaukėlių saviveikla – koncepciją jau patvirtino paties premjero Gedimino Kirkilo vadovaujama komisija. Nagi nagi...
„Lietuva – drąsi šalis“ – skelbia naujas oficialiai įteisintas valstybės obalsis. Ką gi, gražu. Ir aš didžiuojuosi mūsų protėvių didvyriškomis kovomis su kryžiuočiais ir maskoliais, mūsų valdovų vadovaujamų kariaunų žygiais, XIX amžiaus sukilėlių, kovų dėl Nepriklausomybės dalyvių ir pokario partizanų pasiaukojimu. Tai – šventa, tai mūsų istorinės atminties, istorinės savivokos ir pilietinės savimonės pagrindas. Tai kitokia drąsa, nei ta, kurią „pademonstravo“ tie, kurie nepasipriešino Šėtono imperijos gaujoms ir taip išdavė priesaiką 1940 metais, tie, kurie nuolankiai tarnavo pavergėjams, ir tie, kurie dabar, apžergę visų mūsų valstybę, pasidabino išniekintu „valstybininkų“ vardu. Skirtingos kartos, skirtingi žmonės, skirtingos aplinkybės. Bendra tik tai, kad visais atvejais vienodai nerasta stuburo, vienodai siekta tik įsitvirtinti arba bent jau išlikti – bet kokia kaina. O visai šalia visada buvo kitokių, tikrų didvyriškumo pavyzdžių – lenkų kavalerijos beviltiškos atakos prieš nacių tankus, Westerplattės gynimas, Varšuvos sukilimas, Suomijos pasipriešinimas euraziečių ordoms. Buvo ir mūsų tautiečių ginkluotas ir neginkluotas pasipriešinimas, krauju bei kančiomis nuplovęs prisitaikėliškos daugumos gėdą.
Taip, skauda.
Drąsa nedeklaruojama, ji nėra kažkoks reklamos agentūrų PR įmantrių išvedžiojimų produktas. Ji įrodoma konkrečiais veiksmais, už kuriuos niekas niekada neatlygins, nes nėra ir būti negali to ekvivalento, kuris galėtų prilygti laiku apsisprendusiųjų prarastą gyvybę ir sveikatą, sujauktus gyvenimus ir priešo sudrumstus nedėkingų arba abejingų bendrapiliečių (?) protus. Tauta privalo priaugti iki savo didvyrių lygio ir tik po to sąmoningai ir pelnytai naudotis jų aukos prasmingumu. O iki tol – neleiskime vertelgoms ir jų paslaugas užsakiusiems nomenklatūrininkams liesti šią temą savo nešvariomis rankomis. Kaip sakoma jiems suprantama kalba – „Von“.
Bet gal aš čia „užsiciklinau“, gal iš tikrųjų minėtoji koncepcija nėra tokia jau prasta? Žiūrime toliau.
Kaip vienas iš pagrindinių lietuvių tautos drąsos įrodymų pateikiama... pagonybė, kuri išliko mūsų platumose ilgiau nei bet kur kitur Europoje. O kodėl, pavyzdžiui, ne tai, kad mūsuose iki pat XIII amžiaus vidurio nebuvo miestų, o iki XVI amžiaus pradžios – savo rašto? Nuo kurių laikų kultūrinis atsilikimas tapo pasididžiavimo objektu? Paprastai didžiuojamasi pasiekimais, o ne užsitęsusiu jų nebuvimu. Jeigu ne šventa Romos katalikų bažnyčia ir jos atnešta tikėjimo tikru Dievu, taip pat mokslo ir rašytinės teisės, šviesa, būtume šiandien kaip kokia Rusijos platybėse pasimetusi šamanistų tautelė, kurios retos knygos būtų spausdinamos suhieroglifinta graikų rašto atmaina – vadinamąja „kirilica“.
Tai – romantika? Ne – tai mažų mažiausiai kvailystė. Bet ar iš tikrųjų – vien tiktai kvailystė? Atsiverčiame rusiškojo revanšizmo „bibliją“ - Aleksandro Dugino veikalą „Geopolitinė Rusijos ateitis“. Lietuvai skirtame skyrelyje ten aiškiai parašyta, jog mūsų krašte Rusija privalanti kiršinti lietuvius su lenkais ir priešpastatyti katalikybei pagonybę. Prisiminkime ir sovietinės okupacijos metus, kai pagonybė buvo idealizuojama kaip tikros lietuviškumo šaknys, o krikščionybė peikiama kaip svetimųjų primestas tikėjimas.
Visgi turiu pagrindą manyti, jog pagonybė yra lietuviška tik tiek, kiek jos vietinė atmaina skyrėsi nuo pagonybės (šamanizmo) kituose Europos kraštuose ir tiek, kiek mes pavėlavome susitikti su tikru tikėjimu. Tokių „egzotinių“ nesąmonių tiražavimas dovanotinas turistinių lankstinukų kūrėjams, bet ne vyriausybinei komisijai. Bet gal kiti koncepcijoje pasiūlyti sprendimai yra labiau atsakingi ir apgalvoti? Kur tau! Štai dar vienas minėtos koncepcijos „perlas“ – siūlymas padaryti sudėtine Lietuvos įvaizdžio dalimi... diskusiją dėl Gugenheimo muziejaus. O kodėl ne diskusiją dėl Kazokiškių sąvartyno (ten bent Kernavė netoliese)? Nesu nei Gugenheimo muziejaus idėjos „fanas“, nei jos priešininkas, bet kodėl visuomenės estetinį nesusitupėjimą bandoma reklamuoti kaip lietuviško „savitumo“ komponentą? Ar tiesiog norima suteikti kai kam progą pasityčioti iš Lietuvos? Tai tam „koncepcijos“ autoriai galėtų pasirankioti ir daugiau lietuviškų nesąmonių – pavyzdžiui, neseną istoriją apie kupiškėno ūkininko kelionę namo pėsčiomis iš Leipcigo, pateikiant tai kaip mūsų tautos atkaklumo įrodymą.
Toliau – gražiau. Be kitų „fokusų“, siūloma pakeisti „anglišką“ Lietuvos pavadinimą, nes jis yra „sunkiai ištariamas“. „Koncepcijos“ kūrėjams nesvarbu, kad jau po metų švęsime Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, ir kad beveik tiek pat laiko šiuo vardu (beje, ne anglišku, o lotynišku) mus pažįsta visas pasaulis, išskyrus artimiausius kaimynus (kurie, kaip ir priklauso, sukūrė savitas Lietuvos vardo versijas). Kas tai, jeigu ne akivaizdi provokacija, ne dar vienas bandymas ištrinti mūsų pačių istorinę atmintį ir sukelti sumaištį užsieniečių protuose, kurie jau nebesusigaudys – ar tas naujas pavadinimas yra kaip nors susijęs su miela Europos senute Lituania/Lithuania? Ir koks gi tas naujas Lietuvos „vardas užsieniečiams“ yra siūlomas? Tikiuosi, ne „Albinistanas“?
Be kitko, informaciniuose pranešimuose apie įžymiąją koncepciją buvo teigiama, kad ją pagyrė JAV lietuvių diaspora ir Rusija. Nežinau, kaip ten su Amerikos lietuviais, bet tai, kad Rusija (Putinas? Duginas? Žirinovskis) turėjo progą susipažinti su šia koncepcija anksčiau už Lietuvos visuomenę, be abejo, yra ypač žavus ir iškalbingas faktas.
Visą šitą „vyriausybinę“ nesąmonę internete noriai komentuoja „komisijos ekspertas“ Paulius Senūta, vadovaujantis reklamos agentūrai neišskaitomu (ir neparašomu) pavadinimu „Y&R/garage4x4Vilnius“. Kaip supratau, tai turėtų būti Vyriausybei itin artimas ir Vilniuje esantis 16 kvadratinių metrų garažas. Paprastai būtent tokiuose ir būna kurpiamos panašaus lygio „koncepcijos“. Galų gale, visai nesvarbu, kokia iš tikrųjų yra to garažo kvadratūra ir kur jis yra apskritai. Kur kas labiau domino „eksperto“ kompetencija, nes nesu ypatingas šios verslo šakos labirintų ir juose klaidžiojančių reklamos liūtų žinovas.
„Google“ pasiūlė man net keliasdešimties tekstų sąrašą, tačiau kažkodėl didžioji jų dalis arba neatsidarė, arba išmesdavo nesuprantamas, bet vienodas lenteles ir užrašą - „ši svetainė neegzistuoja“. Visgi pavyko išsiaiškinti, kad: 1. ponas Senūta yra „reklamos guru“ (o sektantai, kaip žinia, niekuomet nemėgo katalikybės); 2. firmelė kažkaip yra susijusi su „valstybininkų“ ruporu „Komjaunimo tiesa“ (atsiprašau – „Lietuvos rytas“); 3. jis nevilki kostiumo, o jo vadovaujama agentūra „siekia tikslų, remdamasi “netobulos reklamos“ idėjomis bei laikosi savo (? – I. M.) etikos kodekso“ (o aš, kvailys, galvojau, kad etikos principai yra universalūs). Dar pavyko išskaityti, kad „guru“ ir jo firma aptarnauja Lietuvos ekonomikos flagmano– kazino „Pramogų bankas“ reklaminius poreikius ir yra sukūrusi „Kalnapilio“ alaus daryklos prekybos ženklą, kuriame puikuojasi... Rūpintojėlis.
Ką gi, jei Kristaus atvaizdas tinka alkoholio reklamai, gal neturėtume labai stebėtis ir dėl tokios premjero vadovaujamos komisijos patvirtintos „Lietuvos įvaizdžio koncepcijos“. Ką turime, tą ir turime. Skanaus.
Dieve, kiek visa tai dar tęsis?
