Helmutas Šabasevičius

Trečiasis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro surengtos Baleto savaitės spektaklis – senoviška Ludwigo Minkaus melodrama „Bajaderė“ (10-01), Europos teatruose įsitvirtinusi prieš keliolika metų, o Lietuvą pasiekusi 2007-aisiais. Šiame spektaklyje taip pat karaliavo Rusijos baleto artistai – šį kartą ukrainiečių kilmės sutuoktiniai Anastasija ir Denisas Matvijenko, Lietuvoje jau kelissyk viešėję.

Lietuvos baleto 85 metų jubiliejui skirta Baleto savaitė rugsėjo 29 d. prasidėjo šviežiausia premjera – Leo Delibes'o „Kopelija“. Pirmasis valstybės teatre Kaune 1925 metais baletmeisterio Pavelo Petrovo pastatytas pilnametražis baletas ir naujoji jo versija skiriasi kaip diena ir naktis: dailininko Michailo Šemiakino ir choreografo Kirilo Simonovo kūrinys ambicingas pačiais įvairiausiais aspektais ir deramai pagerbia devintą dešimtį įpusėjusią mūsų baleto tradiciją, suteikdamas perspektyvą jos ...

Lietuvos nacionalinio baleto trupė, naująja savo premjera atsigręždama atgal, į prieš 85 metus įvykusį pirmąjį savo spektaklį, kartu žengė drąsų ir platų žingsnį į priekį – skirtingai nuo daugelio per pastaruosius keliolika metų parengtų premjerų, tai nėra iš kažkur perkeltas ir savo sėkmę pateisinęs kūrinys, bet visiškai naujas spektaklis, sukurtas specialiai Lietuvos baleto šokėjams.

Monospektaklių festivalis „Monobaltija“, antrą kartą vykstantis Kaune ir organizuojamas Kauno kamerinio teatro, įpusėjo: baigėsi antroji jo diena. Iš intensyvios trijų spektaklių programos teko matyti intriguojantį savo išraiškos priemonėmis ir aktoriniu profesionalumu aktorės Annos Skubik spektaklį „Nulūžę nagai.

Balandžio 25 d. Ludwigo Minkaus baleto „Don Kichotas“ aistruoliai vėl mėgavosi svečių šokiu – pagrindines partijas šiame margame balete buvo pakviesti atlikti šokėjai iš Kijevo – Natalija Domračeva (Kitrė) ir Viktoras Iščiukas (Bazilis). Skirtingai nuo balandžio 23 d. „Gulbių ežero“, kurį dėl žiūrovų antplūdžio teko stebėti stačiomis, pagal Miguelio Cervanteso romaną sukurto baleto spektaklyje buvo matyti viena kita tuščia vieta.

Dėl įvairių priežasčių iš rikiuotės iškritus pagrindinei Lietuvos nacionalinio baleto „Don Kichoto“ artistų porai, paskutinę žiemos dieną (02.28) šį spektaklį eilinį kartą nušvietė užsienio žvaigždės. Jomis tapo Lietuvos žiūrovų pamėgtas ispanų baleto artistas Igoris Yebra ir viešnia iš Baltarusijos Jekaterina Oleinik.

Penktadienį (02.26) seniausiame Lietuvos baleto trupės repertuaro spektaklyje, kuris rodomas nuo 1985 metų, pristatyti net keturi nauji didesnių ir mažesnių vaidmenų atlikėjai. Andrius Žužžalkinas paruošė Ilarijono vaidmenį, Batildos – Ana Baranova, vėlių valdovės Mirtos – Greta Gylytė, o vėlių solistės – Jekaterina Romankova.

Sausio 23-iosios dienos „Gulbių ežerą“ dėl užklupusių šalčių teko iškeisti į slogą, kosulį ir česnakus. Tačiau istoriją apie gulbėmis paverstas merginas, neištesėtą meilės priesaiką ir vis dėlto visa nugalintį gėrį sekė fotografo Martyno Aleksos objektyvas.

„Pasakose taip nebūna“, – pasibaigus Hermano Lovenskjoldo ir Augusto Bournonville‘o baletui „Silfidė“ (01.15) sakė viena šio kol kas naujausio Lietuvos baleto tupės spektaklio žiūrovė, tačiau jos balse nuvylimo nebuvo girdėti. Baletas ir jame šokę artistai publikai padovanojo spalvingų, artistiškai motyvuotų – todėl tikroviškų – jausmų puokštę.

Nacionaliniame operos ir baleto teatre 2009 metų pabaigą, kad ir kiek priblėsę, vėl nušvietė Utenos alaus „Švyturiai“ – jais tapo ir baleto solistai Anastasija Čumakova ir Romas Ceizaris. Jiems, pradedant 2008-ųjų pabaiga, žalią šviesą uždegė ir baleto trupės vadovai, ir palankiai susiklosčiusios aplinkybės: parengtas įspūdingas sąrašas pagrindinių vaidmenų klasikiniuose baleto spektakliuose, ir kartais atrodo, kad būtų buvę galima šį krūvį ir galimybes pasidalinti su kitais baleto šokėjais.

2009 metus Lietuvos baletas baigė su Piotro Čaikovskio „Gulbių ežeru“, kuriame gruodžio 30 d. svarbiausių vaidmenų atlikti buvo pakviesti šokėjai iš Rusijos Didžiojo teatro – Odetą-Odiliją šoko Jelena Kazakova, Zygfrydą – Artiomas Jačmennikovas. Jelena Kazakova Maskvos choreografijos mokyklą baigė 2006-aisiais ir per keletą metų sukūrė nemažai smulkių klasikinio repertuaro partijų bei variacijų.

Apie choreografą Jurijų Smoriginą dabar daugiau sužinosi ne iš kultūrinės žiniasklaidos, o iš mamos ar uošvės, aktyviai sekančių jo ekspertinę veiklą televizijos programoje „Šok su manimi“. Plačiai aptarinėjamos ir įvairių vertinimų sulaukiančios choreografo replikos, atrodo, palieka laiko ir kūrybinei veiklai, kuri pastaraisiais metais telkiasi jo paties įkurtame choreografinių projektų teatre „Vilniaus baletas“ ir prie jo veikiančioje studijoje.

Gruodžio 16 d. „Miegančioji gražuolė“ į atmintį įstrigs ne tik dėl kelių naujai paruoštų nedidelių vaidmenų, bet ir bene pirmą kartą savo galią parodžiusių Vilniaus centro kamščių – kelionė į teatrą automobiliu Goštauto gatve užtruko apie 40 minučių, tad liko tikėti, jog populiarios Piotro Čaikovskio ir Marijaus Petipa fejerijos prologe fėjų dovanos buvo padalintos taip, kaip priklausė.

Artinantis Šventoms Kalėdoms, Lietuvos nacionalinė baleto trupė nuo lentynos vėl nuėmė šiai progai itin tinkamą Piotro Čaikovskio baletą „Spragtukas“ ir juo gruodžio 6 d. oficialiai pradėjo šventinį sezoną. Po marga rusų choreografo Andrejaus Melanjino dar 1996-aisiais metais sukurto baleto egle žiūrovai taip pat rado dovanų – Spragtuką (o taip pat Peliuką) pirmą kartą vaidino Julija Turkina, Lėlę-Kinę – Antanina Maksimovič, Lėlę-Ispaną – Kipras Chlebinskas.

Kad kiek, ir Lietuvos baleto pasakojamos rusų literatūros klasiko Levo Tolstojaus romano „Ana Karenina“ baletinės versijos pagrindinei herojei būtų neprireikę pulti po traukinio ratais – vietoj Lietuvos baleto primarijų Vronskio vaidmeniui pakviestas Baltarusijos baleto akademijos auklėtinis, šiuo metu Didžiajame teatre Varšuvoje dirbantis Maksimas Vojtiul taip pat sunegalavo, tad kurį laiką atrodė, jog Kareninų šeima turės progą gyventi „ilgai ir laimingai“. Vis dėlto prieš savaitę repertuare...

Nedažnai būna, kad viename ar kitame baleto spektaklyje debiutavę šokėjai turi galimybę netrukus įtvirtinti debiutą, dar neatvėsus pirmajam jauduliui labiau išryškinti nuveiktą darbą ir pataisyti neišvengiamus premjerinius netolygumus. Gruodžio 2 d. tokia proga pasitaikė Anastasijai Čumakovai ir Romui Ceizariui – pagrindiniams Ludwigo Minkaus baleto „Bajaderė“ solistams, kurie šiame spektaklyje debiutavo vos prieš savaitę.

Gripo epidemija, o ir šiaip ne patys geriausi laikai, ištikę Lietuvos baleto solistų korpusą, teikia įdomių progų susipažinti su baleto šokėjais iš kitų kraštų. Sekmadienį (11-29) žiūrovų mėgstamame Ludwigo Minkaus balete „Don Kichotas“ pagrindinius vaidmens atliko Rusijos Didžiojo teatro solistai Jekaterina Krysanova ir Andrejus Merkurjevas.

Nors gripo epidemija trečiadienį (11.25) rodytame Ludwigo Minkaus balete „Bajaderė“ buvo juntama, tačiau jos pėdsakai nebuvo tokie ryškūs, kaip buvo galima tikėtis. Vienas masiškiausių Lietuvos baleto repertuaro spektaklių buvo parodytas be kupiūrų ir netgi su naujomis pajėgomis – svarbiausius vaidmenis pirmą kartą atliko Anastasija Čumakova-Nikija ir Romas Ceizaris-Soloras.

Baleto solistas Sergejus Neikšinas, iš Rygos iškviestas į Adolphe’o Adamo baletą “Žizel” (10.30) pavaduoti sunegalavusių Lietuvos baleto primarijų, tikriausiai net nesapnavo, kokių staigmenų jam pateiks romantiškas spektaklis apie iš kapų prisikėlusias negailestingas nuotakų vėles.

Šiais laikais dažnai girdimas žodis „sunkmetis“ brovėsi į galvą, spalio 28 d. stebint prie gulbių ežero, tyvuliuojančio Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje, susirinkusias paukščiais paverstas merginas – jų gretos atrodė retokos, o Zigfridui sulaužius priesaiką baltame paukščių būryje anksčiau įsimaišydavusios juodos gulbės šį kartą visai nepasirodė.

Pasaulyje nuo 1988-ųjų, o Lietuvoje – nuo 1998-ųjų šokamas Mikio Theodorakio baletas „Graikas Zorba”, kurį pastatė šokėjas ir choreografas Lorca Massine’as, gerbėjų nestokoja, o per dešimtmetį pastebimai atjaunėjo daugelis spektaklio personažų. Spalio 27 d. naujos atlikėjos sulaukė Marinos vaidmuo – šią partiją paruošė Margarita Verigaitė.

Per pastarąsias kelias savaites paaiškėjo, kas bus Lietuvos baleto spektakliuose įsitvirtinusių karalysčių sosto įpėdinis. Juo tapo jaunas baleto artistas Romas Ceizaris, rugsėjo 30 d. debiutavęs princo Zygfrido vaidmenyje Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“, o vakar (spalio 17 d.) pirmą kartą atlikęs princo Dezirė vaidmenį to paties kompozitoriaus balete-fejerijoje „Miegančioji gražuolė“. Prieš keletą metų baigęs Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, kur mokėsi Baleto skyriuje, jaunas šokėj...

Viename iš naujausių šiuolaikinio Lietuvos baleto trupės repertuaro spektaklių – Rodiono Ščedrino balete „Ana Karenina“ – spalio 7 d. pagrindinį vaidmenį pirmą kartą atliko Olga Konošenko, prisijungusi prie iki šiol šiame spektaklyje antraštinį vaidmenį kūrusių Eglės Špokaitės ir Miki Hamanakos. Matyt, šiame sezone bus nemaža debiutų, ir tai ypač sveikintina, nes naujais spektakliais nelepinančioje baleto erdvėje tai vienas iš būdų palaikyti aktyvesnį šios meno šakos ritmą.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro surengtoje naujajam sezonui skirtoje konferencijoje nuskambėjo ne tik optimistinių skaičių apie būsimas premjeras ir sutaupytus pinigus – baleto trupės meno vadovė Tatjana Sedunova informavo ir apie neigiamą šokėjų kolektyvo balansą (-17). Jis susidarė dėl to, kad kai kurie šokėjai jau sulaukė pensinio amžiaus, o keli kiti (ar tiksliau – kelios kitos) nusprendė investuotį į šį tą labiau apčiuopiamo, nei efemeriška baleto artisto karjera ir ryžosi kur...

Lietuvai pasisekė, kad savo tūkstantmetį ji minėjo kartu su Ūkio banko dvidešimtpenkmečiu – šioms dviems reikšmingoms datoms buvo skirtas prašmatnus Rusijos didžiojo teatro spektaklis – baletas pagal anglų romantizmo poeto Georges‘o Byrono poemą „Korsaras“. „Korsaro“ šturmui ruoštasi beveik metus – su žiniasklaidos pagalba sukeltas nemažas ažiotažas, didžiuliais plakatais išklijuoti naujieji Vilniaus reklamos stulpai, kvietimus į spektaklį nuolat girdėjo net „Maxima“ pirkėjai, laukiantys savo ...

Liepos 26 d. baigėsi trečiasis tarptautinis teatro festivalis „Teatro a corte“, vykęs Italijos Pjemonto regiono sostinėje Turine. Šis daugiau kaip dvi savaites trukęs renginys pasklido ne tik po beveik milijoną gyventojų turinčio Šiaurės Italijos miesto teatrus ir aikštes, bet ir aplinkinius miestelius bei atokiau esančias Savojos karalystės šlovę bei Italijos suvienijimo XIX a. septintojo dešimtmečio pradžioje entuziazmą menančias rezidencijas.

Sekmadienį, gegužės 24 d., surengtas baigiamasis Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus koncertas. Šiais metais šį skyrių baigė septyni šokėjai, kuriuos specialybės mokė pedagogai Beatričė Tomaševičienė ir Petras Skirmantas: Kristina Gudžiūnaitė, Margarita Simonova, Vaida Šniurevičiūtė, Ieva Svetickaitė, Julija Turkina, Audrius Butkys ir Vojcechas Žuromskas. Šią šokėjų kartą taip pat mokė pedagogės Aušra Bandzevičienė, Valentina Tarasova ir Jurijus Melnikovas.

Paskutinioji Naujojo Baltijos šokio 09 diena pernelyg nevargino – buvo parodyti du kūriniai, tačiau visą savaitę eikvota žiūrovinė energija jau buvo priartėjusi prie išsikrovimo ribos. „Companie Revolution“ parodytas „Miesto baletas“ gali būti viena priemonių energetiniam balansui atstatyti – iš keturių dalių sudėliotas reginys pulsavo aktyvia fizine energija ir aktyviu judesiu.

Priešpaskutinę Naujojo Baltijos šokio festivalio dieną šiuolaikinis šokis paspirties ieškojo populiarioje kultūroje – operoje, valsuose ir pasakose. Žinomos Giuseppe Verdi, Gaetano Donizetti ir Vincezo Bellini operų melodijos tapo reikšminga Olgos Žitluchinos šokio trupės iš Latvijos įtaigos dalimi.

Penktoji Naujojo Baltijos šokio 09 diena buvo išimtinai skirta lietuviškam šokiui. Į programą nebuvo įtraukti visi galimi kandidatai, ir tai turėtų nuteikti viltingai – bent jau kiekybiniu požiūriu ši meno sritis po truputį tankėja, tačiau meninės mūsų šiuolaikinio šokio būklės prognozės džiūgauti pagrindo kol kas nesuteikia.

Stebėti šokį gali būti ne tik malonumas, bet ir nemažas psichinis ir fizinis išbandymas – tą patvirtino ketvirtoji Naujojo Baltijos šokio 09 diena, oficialiai pradėjusi festivalio festivalyje – „France Danse Vilnius“ – programą.

Šis egzistencinis klausimas tikriausiai iškyla kone visiems šiuolaikinio šokio kūrėjams, bent jau daugumai tų, kuriuose matome svečiuojantis jau kelioliktą kartą rengiamame Naujojo Baltijos šokio festivalyje. Trečioji 2009 metų festivalio diena šios dilemos taip pat neišvengė – o kai kurie žiūrovai neišvengė klausimo, kas yra šokis ir kokia prasmė vakarų vakarus leisti susitikus su juo ar jo antrininkais akis į akį.

Antroji festivalio „Naujasis Baltijos šokis 09“ diena maloniai nustebino lakoniškumu, tačiau ryškesnių meninių įspūdžių ar peno apmąstymams pašykštėjo. Danų ir islandų spektakliai nebuvo pretenzingi ir nesiekė šokti aukščiau galimybių – tiesiog atstovavo skirtingas šokio ir atlikimo meno sampratas, kurių poveikis įvairumu nenustebino. „Club Fisk“ iš Danijos apsiribojo trimis skirtingai įvaizdintomis to paties atlikėją ir žiūrovą siejančio ryšio versijomis.

Nepaisant šalies kultūrininkus apėmusių pesimistinių nuotaikų tradicinis ir jau tryliktasis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis ‘09“ prasidėjo gegužės 5 dieną, ir, reikia tikėtis, sėkmingai finišuos lygiai po savaitės – nepaisant velnio tuzino sulaukto amžiaus ir finansinės nesvarumo būklės, į kurią paniro daugelis didelių šiais metais planuotų kultūros renginių.

Sausio 30 d. Ludwigo Minkaus balete „Bajaderėje“ pagrindinius vaidmenis atliko svečiai iš Rusijos – ukrainiečių kilmės baleto solistai Anastasija ir Denisas Matvijenko. Tai jau antrasis jų pasirodymas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje – ne taip seniai juos matėme „Don Kichote“; atrodo, ši jų viešnagė susijusi su kol kas vienintelės Nikijos partijos atlikėjos Miki Hamanakos trauma.

Miegančiosios gražuolės konkursas Lietuvos baleto trupėje negalėtų įvykti – nuo pat premjeros 2006-ųjų pabaigoje be pamainos pagrindinį vaidmenį šiame Piotro Čaikovskio balete šokusiai Miki Hamanakai kuriam laikui sostą teko užleisti vienintelei pretendentei, kuria tapo naujoji trupės solistė Anastasija Čumakova.

Sekti Lietuvos baleto meno raidą pagal iš anksto skelbiamas mėnesio afišas su atlikėjų pavardėmis nėra taip patikima: sausio 15 d. „Gulbių ežere“ vietoj skelbtosios Nailios Adigamovos svarbiausiąjį vaidmenį atliko Ansatasija Čumakova. Suprantama – žiema, plikledis, ir gulbės gali paslysti ar išsinarinti sparnelį.

Metų įvykiu galėjęs tapti M. K. Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatro atidarymas kelia ne vien džiugias ir optimistines mintis. Naujumu spindintis pastatas, kurio vieta, ko gero, kėlė projektuotojams nemaža rūpesčių, nuvylė tinkamai neapsvarstytais ir neįvertintais scenos matomumo aspektais. Žinoma, kad visuose teatruose – netgi didžiosiose XIX a. Europos sostinėse – yra vietų, iš kurių matai tik penktadalį scenos ir joje esančio artisto „planą“, panašų į blyną.

2007-uosius palydėjęs Ludwigo Minkaus baleto „Bajaderė“ premjera, Lietuvos nacionalinis baletas šį spektaklį pasirinko ir atsisveikinimui su 2008-ųjų savaisiais žiūrovais – tai paskutinysis spektaklis, nes iki pat Naujųjų scenoje tvyros operos „Meilės eliksyras“ kerai – repeticijos ir šventinė premjera paskutiniąją metų naktį. 2008-ieji baletui buvo gana dosnūs – baigiantis pavasariui buvo pastatyti dar du nauji vienaveiksmiai baletai – „Ugnies paukštė“ ir „Diagilevas.

Didžiojo danų pasakininko Hanso Kristiano Anderseno kūriniai mėgstami Lietuvos teatralų – ne vieną pasaką į savo repertuarą buvo ar tebėra įtraukę dramos ar lėlių teatrai. Tačiau Lietuvos baleto scenoje H. K. Anderseno herojai nėra dažni svečiai – nepaisant to, kad rašytojas yra mokęsis šokti ir asmeniškai pažinojęs garsųjį savo amžininką choreografą Auguste‘ą Bournonvillį.

Naujausia choreografo Vyčio Jankausko šokio spektaklio premjera (pirmieji spektakliai vyko lapkričio 27 ir gruodžio 6 d.) pastarųjų metų šiuolaikinio šokio kontekste išsiskiria dėmesio aiškiai artikuliuotai ir nuosekliai choreografinei formai, principiniu atsisakymu pasakoti istoriją, slapstytis už neskoningo humoro ar bergždžios ironijos.

Šis Anatolijaus Šenderovo baleto pavadinimas visų pirma atėjo į galvą, netikėtai išgirdus apie staigią baleto artistės Vijolės Parutytės mirtį. 2008 m. gruodžio 10 d. Lietuvos baleto bendruomenę pasiekusi liūdna žinia sugrąžino į XX a. aštuntąjį-devintąjį dešimtmečius, kai Lietuvos scenoje žėrėjo ekspresyvus, jaudinantis, spalvingas artistės šokis.

Lapkričio 18 d. oficialiai atidarytas Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos šokio teatras pradeda savo kūrybinę biografiją – gruodžio 5 d. buvo surengtas Baleto skyriaus moksleivių koncertas, kurį galima vertinti kaip profesionalaus baleto gimtadienio minėjimą – juk būtent 1925 m. gruodžio 4 d. Valstybės teatre Kaune įvyko pirmasis Leo Delibes‘o baleto „Kopelija“ spektaklis.

Gruodžio 4-ąją, oficialią savo gimimo dieną, Lietuvos baleto trupė šventė su Ludwigo Minkaus baletu „Bajaderė“, kuriame Soloro vaidmenį atliko Lietuvos žiūrovų jau spėtas pamėgti rusų šokėjas Daniilas Silminas, šiuo metu dirbantis Amerikoje. Galbūt Lietuvoje pristatyti šį vaidmenį jaunąjį šokėją paskatino ir tai, kad Lietuvos baleto trupė gali didžiuotis Miki Hamanaka šokiu, o ši artistė pagal fizinius duomenis gerai tinka dvidešimtmečiui smulkoko sudėjimo šokėjui.

„Spektaklio pradžia – leidžiantis saulei“. Taip parašyta ant bilieto į naujausią Oskaro Koršunovo spektaklį „Tos akys“, kurio premjera įvyko rugpjūčio 19 d. Stavangeryje – nedideliame Norvegijos mieste, šiais metais tituluotame Europos kultūros sostine. Režisieriaus biografijoje tai vienas pirmųjų darbų netradicinėje erdvėje – poetiškame ir gryname Lundsneseto, nuo Stavangerio nutolusio per keliolika kilometrų, peizaže su kalnais ir šviesą sugeriančiu bei atspindinčiu vandeniu.

Šiais metais Joninės Lietuvos baleto mėgėjams ir profesionalams susijusios ir su dar viena reikšminga data – baleto istorikės ir kritikės Aliodijos Ruzgaitės 85 metų sukaktimi.

Birželio 22 d. viename iš seniausių Sankt Peterburgo teatrų – Aleksandros teatre – bus rodomas Lietuvos choreografo Jurijaus Smorigino pastatytas baletas „Tamara“. Šis spektaklis įtrauktas į garsios gruzinų kilmės Rusijos balerinos Irmos Nioradzės kūrybos vakaro programą. Rusų kompozitoriaus Milijaus Balakirevo baletas „Tamara“ impresarijaus Sergejaus Diagilevo iniciatyva buvo pastatytas Rusų sezonų Paryžiuje metu.

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos diplomantų koncertas (05.23) šiais metais vyko Operos ir baleto teatro repeticijų salėje. Į profesionalaus baleto šokėjo diplomus pretendavo septyni jaunuoliai – Greta Gylytė, Karolina Liukaitytė, Aistė Klakauskaitė, Jekaterina Romankova, Žilvinas Beniuševičius, Gediminas Bubelis ir Marius Miliauskas.

Nacionalinis operos ir baleto teatras sezoną užbaigti baleto trupei, gegužės 15 d. parodžiusiai naujausią savo premjerą – vienaveiksmių baletų vakarą, sudarytą iš Igorio Stravinskio „Ugnies paukštės“ ir spektaklio „Diagilevas. Fantazijos“ pagal Ottorino Respighi, Gioachino Rossini ir Sergejaus Rachmaninovo muziką. Per pertrauką teatro fojė buvo įteikti jau tradiciniais tapę Konstantino Stašio baleto prizai – jau penktus metus teikiami piniginiai apdovanojimai baleto solistams.