Stebėti šokį gali būti ne tik malonumas, bet ir nemažas psichinis ir fizinis išbandymas – tą patvirtino ketvirtoji Naujojo Baltijos šokio 09 diena, oficialiai pradėjusi festivalio festivalyje – „France Danse Vilnius“ – programą.
Apie žmogaus ir ekskavatoriaus duetą teko girdėti anksčiau, nei kad pasirodė Naujojo Baltijos šokio reklaminė medžiaga – informaciją iš lūpų į lūpas gyvai įkūnijo Prancūzų trupė „Beau Geste“, Sereikiškių parke pristačiusi „Pašėlusį svaigulį“. Po atviru dangumi ir po neseno lietaus atgijusios medžių lapijos fone šokėjas Philippe Priasso įgyvendino ekstravagantišką choreografo Dominique Boivin sumanymą.
Lydimas dramatiško Marios Callas balso, ant aptvertos pievelės mezgėsi efektingas žmogaus ir gigantiškos mašinos dialogas, prisodrintas švelnumo ir grėsmės, primenantis King Kongo meilės istoriją. Saikingi, estetizuoti šokio judesiai ant žemės keitėsi su pavojingais skrydžiais ore, o žiūrovai plojo ant ekskavatoriaus kaušo aukštyn iškeltam šokėjui lyg kokiai klasikinio baleto žvaigždei, kurią partneris didvyriškai mestelėjo aukštyn. Kvapą gniaužė ir staigūs mašinos posūkiai atlikėjui kabant per kelis metrus virš žemės, ir nerangus jos mėginimas pasivyti žmogų, lyg žaidžiant kepštelti – o gal ir sunaikinti. Žmogaus ir mechanizmo ryšį netikėtomis prasmėmis papildė į keisto šokio aikštelę nusleidęs balandis – jo nesustabdė pavojingą zoną ženklinančios juostos.
Oficialusis „France Danse Vilnius“ atidarymas vyko Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Asketiško „Cie Illico“ trupės spektaklio „Switch“ scenovaizdžio fone po jau įprasto pusvalandinio vėlavimo pasirodžiusius festivalio vadovą Audronį Imbrasą, „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ direktorių Rolandą Kvietkauską ir Prancūzijos ambasados kultūros atašė Audelin Chapuis, darniai pasipuošusius tamsiomis eilutėmis, buvo galima palaikyti netrukus šokti pradėsiančiu ansambliu, tačiau jie pasakė tik trumpas sveikinimo kalbas. Už tai vietoj jų sceną užėmę tikrieji, tik po kaukėmis pasislėpę spektaklio kūrėjai – tarp jų ir choreografas Thomas Lebrun – negailėjo laiko aiškinti apie asmenybės susidvejinimą ir daugialypiškumą.
Aiški, ritminga spektaklio pradžia žadėjo išradingą reginį – minimalistinėje scenoje esančios keturios peršviečiamo plastiko kėdės spektaklio metu leido sukurti įdomių kompozicijų ir pozų. Bet po kurio laiko vaikščiojimai ir persigrupavimai, kad ir labai preciziški, pradėjo nusibosti, muzika su radijo aparatų traškesiais – erzinti, o netrukus ir migdyti. Po kaukėmis slepiamos atlikėjų emocijos – ne naujas teatrinis sprendimas, ir šį spektaklį apsaugojęs nuo jausmingumo ir veiduose paprastai atsispindinčių fizinių pastangų, suteikęs jam mįslingumo ir abstraktumo. Bet manipuliacijos antriniais veidais atrodė schemiškos, lygiai kaip ir kiti režisūriniai sprendimai – nusirenginėjimas ar giliamintiškas savo turtų, saugomų po baltomis trumpikėmis, stebėjimas.
Po prancūziškos programos vėl teko bristi į Naująjį Baltijos šokį – Menų spaustuvėje pristatyta pirmoji lietuviškosios programos dalis. Šokio teatras „Aura“ parodė pernai choreografės Raimondos Gudavičiūtės sukurtą „Atgal“. Šeši šokėjai rūpestingai perteikė tai, ką žadėjo programėlėje – sukūrė ne vieną įdomią, estetiškai įtaigią kompoziciją, iš kurių labiausiai įstrigo darniai, sklandžiai banguojantis penkių galvų ir pečių, švytinčių kontrastingame šešėlyje, vėrinys.
Kartu su „Auros“ šokėjais „Atgal“ keliavęs Tautvilas Gurevičius antrojoje šios programos dalyje parodė savo sumanytą ir atliekamą kūrinį „4 su puse vizijos. Supratimai“. Ir taip vėlavusias choreografo vizijas dar arčiau nakties prišliejo pranešimas, jog spektaklis vėluos dar penkiolika minučių dėl cilindrų pakabinimo – jei Naujajį Baltijos šokį būtų organizavusi kokia nors oro linijų bendrovė, ji bent būtų pasiūliusi gaiviųjų gėrimų ir sumuštinių. Galiausiai prasidėjęs spektaklis žadino smalsumą šešiais baltais cilindrais, kurie nebyliai keliavo iš vienos vizijos į kitą ir savo materialiomis faktūromis trukdė įdomiems pirmiesiems vaizdiniams: koncentruotiems, save ribojantiems atlikėjo judesiams, ypač – jo besvoriam plūduriavimui ore (tinkamai išnaudotos gana meistriškai užmaskuotų lynų teikiamos galimybės), ant ilgo laido švytuojančios lempos aitrioms trajektorijoms.
Cilindrai „iššovė“ paskutinėje kūrinio dalyje – toje pusinėje vizijoje: iš jų su trenksmu pasipylė kaštonai, beveik iki kraštų pripildę Juodosios salės sceną, matyt, brandinti trejus metus kaip ir pats spektaklis. Čia pasirodė, kad choreografo ir atlikėjo pasirinkta kalbėjimo forma nustelbia ir iškreipia tas temas, kurias jis deklaruoja. Jei iš pradžių kūrėją kankinantis vidinis nerimas ir ilgesys transliuojamas skoningai, tai vėliau jis virsta sunkiai paaiškinama agresija, užgriūnančia nepakeliamai garsia, tiesiog vimdančia siaubingos muzikos banga, prieš kurią Teatro, muzikos ir kino muziejuje atidarytos kankinimų įrangos parodos eksponatai atrodo kaip malonūs žaisliukai. Įtarimai, kad dėl šio gniuždančio poveikio gali būti kaltas koks neprigirdintis garso operatorius, buvo atmesti – reiškia, tai sąmoninga „meninė“ priemonė (kaip ir šleikštus smilkstančių kaštonų kvapas, pasklidęs ir taip troškioje žiūrovų salėje), negailestingai skambanti galvoje net ir kelioms valandoms po spektaklio pabaigos praėjus.
