Helmutas Šabasevičius

Šiuolaikinis Lietuvos šokis sekmadienį (05.11) pademonstravo savo sunkiąją artileriją – festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ pristatė paskutiniąją Airos Naginevičūtės premjerą „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“. Spektaklis, jau aptarinėjamas tuštokuose šiuolaikinio šokio refleksijos kuluaruose, buvo gana plačiai pristatytas ir populiariojoje Lietuvos žiniasklaidoje – pati choreografė įvardijo šį darbą kaip „juodai nekomercinį spektaklį“. Negali su ja nesutikti – tai kūrinys, skirtas šiuolaikinio...

Šeštadienį (05.10) „Naujasis Baltijos šokis“ pateikė intensyviausią programą, kuri dėl absurdiškiausių poilsio ir darbo dienų rokiruočių pasirodė itin varginanti. Po iš praėjusio penktadienio atkeltos darbo dienos – beveik šešios valandos akis į akį su judesiu pasakojamomis istorijomis, dalijamomis mintimis, meninių idėjų rezultatais. Šioje gausioje programoje pirmą kartą pasirodė ir festivalio dalyviai lietuviai.

Antroji festivalio „Naujasis Baltijos šokis ‘08” dalis pažymėta „kedja“ (Šiaurės-Baltijos šokio susitikimo) ženklu; pirmasis vakaras (05.09) skirtas estų-vokiečių ir suomių šiuolaikiniam šokiui. Susitaikius su beribės šiuolaikinio šokio formų ir prasmių įvairovės dogma, Marto Kangro ir Christina Ciupke spektaklį „Winners versus Losers“ galima prilyginti performansui ar treniruotei, kurios dalyviams žiūrovo reakcijos visiškai nesvarbios.

Ispanijos šiuolaikinio šokio trupės „Lanonima Imperial“ spektaklis „Variacions Al-leluia“ (05.08) trina teatro ir gyvenimo ribas, nesidangsto uždanga ir kulisais – tiesiog būna, gyvena šokio erdvėje ir nesirūpina, kad per skirtą pasirodymo laiką būtų užauginta, nuskinta, sukramtyta ir suvirškinta kokia nors aiški idėja.

Dar kiek, ir Menų spaustuvės Vienoje salėje šokėjams būtų nelikę vietos – į trupės „Companie Revolution“ spektaklį „Soli“ (05.07) žiūrovai plūste plūdo, netrukus iki kraštų pripildydami vis dėlto ribotų galimybių erdvę. Nežinia, kas sukėlė tokį ažiotažą – galbūt tai, kad choreografo Anthony Egea braižas remiasi hiphopo plastiniais elementais, o atlikėjams netrūksta nei sugebėjimų, nei pasiaukojimo tokiems choreografiniams sumanymams įgyvendinti.

Balandžio 28 – gegužės 3 d. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus dvyliktokai Margarita Simonova, Vaida Šniurevičiūtė (mokytoja Beatričė Tomaševičienė) ir Voitechas Žuromskas (mokytojas Petras Skirmantas) dalyvavo Šiaurės šalių ir Baltijos valstybių jaunųjų baleto artistų konkurse, kasmet vykstančiame Švedijoje, Moros mieste.

Ketvirtąją festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ dieną (05.06) Berlyne dirbančios choreografės Toula Limnaios šokio spektaklis „Life is perfect“ apie gyvenimo tobulybę kalba kaip ir daugelis nebyliojo meno atstovų: mintys įkūnijamos sukauptais kūnais ir savyje nugrimzdusiais jausmais. Polistilistinis spektaklis, kaip ir dauguma kitų, matytų Naujojo Baltijos šokio pirmosiomis dienomis, virsta tam tikru žiūrovo išmėginimu, kurio svoris priklauso ir nuo objektyvių, ir nuo subjektyvių dalykų.

„Monkey Productions“ – taip dviprasmiškai pasivadinusi kūrėjų komanda, nepabūgusi asociacijų su plačiai žinomu žodžių junginiu „Monkey Bussines“, prisistatė „Naujojo Baltijos šokio“ žiūrovams trečiąją dieną (05.05). Kijevietė choreografė Olga Duchovnaja, įsiliejusi į Maskvos šokio gyvenimą, renkasi smulkesnes tiek laiko, tiek atlikėjų skaičiaus požiūriu kūrybos formas.

Viena iš festivalio „Naujasis Baltijos šokis 2008“ intrigų – žinomos Rusijos šiuolaikinio šokio trupės iš Jekaterinburgo „Provincialnyje tancy“ spektaklis „Po įtraukimo. Diptikas. II dalis“, parodytas antrąją festivalio dieną (05.04). Lietuvoje šie šokėjai jau turi savo gerbėjų ratą, kuriame rusų menininkai sutrumpintai vadinami tiesiog provincialais.

Kaip ir kasmet, festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ iš žiūrovų pareikalaus nemažai pavasariškų vakarų – prasidėjęs gegužės 3 d., tęsis iki gegužės 12 d., programą paskleisdamas Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir Menų spaustuvės erdvėse.

Balandžio 18-29 dienomis Rusijos mieste Permėje, turinčioje gilias klasikinio baleto tradicijas, vyko dešimtasis baleto artistų konkursas „Arabesk“. Konkurse dalyvavo ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro artistai Nailia Adigamova ir Romas Ceizaris. Konkurso meno vadovas – Lietuvoje žinomas baleto meistras Vladimiras Vasiljevas, žiuri komisijos pirmininkė – garsi baleto solistė ir pedagogė Jekaterina Maksimova; beje, abu baleto meistrai yra Lietuvos piliečiai.

Balandžio 25 ir 27 d. „Festival Ballet Providence“ trupės naujausiame pastatyme – Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“ – svarbiausią Odetos-Odilijos partiją šoko Vilija Putriūtė, jau kuris laikas amerikiečiams žinoma Vilia Putrius vardu.

Paskutinįjį šį sezoną P. Čaikovskio baleto „Miegančioji gražuolė“ spektaklį (04.30) Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras skyrė aštuoniasdešimt penkerių metų jubiliejų švenčiančiai veteranei, praeityje garsiai baleto solistei, dabar – ir pedagogei Genovaitei Sabaliauskaitei.

Šiuolaikinio Lietuvos šokio peizaže ryškiai debiutavusi prieš porą metų, Loreta Juodkaitė, dirbusi alternatyvinėse Menų spaustuvės erdvėse, naujausią savo darbą patikėjo Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui. Šio teatro Mažoji salė menininkei pažįstama – pernai po tarptautinio festivalio „Naujasis Baltijos šokis 2007” vėliava čia įvyko jos darbo „Trimatrix.

Balandžio 10-13 dienomis didžiausiame Šiaurės Graikijos mieste Salonikuose vykę Europos teatro apdovanojimai nušvietė nuolat besimainantį scenos meno veidą, kuriame matyti gilūs jausmai, kūrybinis išradingumas, agresyvūs akibrokštai ir politinė konjunktūra.

Didžiulio susidomėjimo sulaukusi naujausia Lietuvos baleto premjera – Ludwigo Minkaus indiška melodrama „Bajaderė“ – sulaukė naujos artistinės injekcijos. Penktadieniniame spektaklyje pirmą kartą Gamzati vaidmenį atliko Inga Cibulskytė, Didįjį brahmaną vaidino Edvardas Smalakys, Manu – šokį su ąsočiu – šoko Rūta Kudžmaitė, o vieną iš „Šešėlių“ paveikslo variacijų – Olga Konošenko.

Naujasis Editos Stundytės spektaklis yra stilingas, tačiau režisierė galėtų pabandyti peržiūrėti jo medžiagą žiūrovo akimis.A|CH teatro repertuaras pasipildė dar vienu spektakliu – antradienį Anželikos Cholinos auklėtinė Edita Stundytė pristatė naują savo darbą – šokio spektaklį „Apie tyrąją Erendirą“.Festivalyje „Naujasis Baltijos šokis 2007“ parodytas didesnės apimties jos darbas „Nuskausminimas“ atskleidė, kad režisierei ir choreografei rūpi ne tik plastinė spektaklio forma, bet ir sudėtingas...

Gana retai rodomuose lenkų choreografo Krzysztofo Pastoro spektakliuose „Vasarvidžio nakties sapnas“ ir „Karmen“, parodytuose 2008-ųjų sausio 31 d. – nauji atlikėjų vardai.   Lisandro vaidmenį pirmą kartą atliko Eligijus Butkus, Karmen – Olga Konošenko.   Prieš dešimtmetį K. Pastoro spektakliai – šiokia tokia atsvara rusų choreografų kūrybai, kuri Lietuvos baleto repertuare sudaro absoliučią daugumą.

Sausio 18 d. baigėsi baleto „Bajaderė“ įšventinimo apeigos – atšokus tris šio spektaklio premjeras, jis įsitvirtina Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuare ir, kaip atrodo, bent jau šį sezoną žiūrovų nestokos.

Po naujausios šviežumu tviskančios Lietuvos nacionalinio baleto premjeros – Ludwigo Minkaus melodramos „Bajaderė“ – kiti klasikinio repertuaro spektakliai atrodo kukliau, net ir tie, kurie į afišas buvo įrašyti visai neseniai.

Puikus jausmas – po kelis šimtus metų skaičiuojančio ir Molière’o dvasią saugančio teatro skliautais išgirsti lietuvišką žodį, tariamą Oskaro Koršunovo sutramdytos „Comédie-Française“ trupės aktoriaus, vaidinančio Hortenzijų Williamo Shakespeare’o komedijoje „Užsispyrėlės sutramdymas“. Šis veikalas, pasiūlytas režisieriui iš Lietuvos, virto dinamišku, energingu, gyvybe pulsuojančiu reginiu, supurčiusiu per daugybę metų purpuriniuose krėsluose, sienų apmušaluose ir uždangoje įsigėrusias dulkes.

XX a. pabaigos teatro legendos Roberto Wilsono kūryba, pažįstama iš pasakojimų bei vaizdo įrašų, pagaliau pasiekė Lietuvą „gyvu“ pavidalu ir į žiūrovus prabilo kartu su Johanno Sebastiano Bacho „Pasija pagal Joną“. Premjeriniai spektakliai, įvykę birželio mėnesį kaip bendras Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, Paryžiaus Théâtre du Châtelet ir Vilniaus festivalio kūrinys, trečiadienį, spalio 31 d., pradėjo savo repertuarinį gyvenimą.

Jau kuris laikas Igorio Morozovo baletas „Daktaras Aiskauda“ turi gerokai daugiau motyvų užimti tvirtas pozicijas mūsų baleto trupė repertuare – Mėsinių gatvėje, šalia Rūdninkų aikštės ant šaligatvio iškilusi Romualdo Kvinto skulptūra primena, kad šis rusų literatūros personažas turi vilnietišką prototipą: rašytojas Kornejus Čiukovskis populiarią savo apysaką parašė, remdamasis žydų gydytojo Cemacho Šabado (1864-1935) asmenybe, nors gerokai daugiau sąsajų galima atrasti tarp šios knygos ir anglų...

Dvigubą kūrybinio gyvenimo jubiliejų Lietuvos operos ir baleto pažibos – Virgilijus Noreika ir Loreta Bartusevičiūtė – paminėjo ambicingu dviejų dalių koncertu (10.27) nacionalinio operos ir baleto scenoje, kurioje ir prabėgo dauguma iš tų aštuoniasdešimties koncerto pavadinime įrašytų ir pagarbą keliančių metų.

Penktadienį, spalio 19 d., Lietuvos baleto bendruomenė minėjo praeityje garsios baleto šokėjos, vėliau – pedagogės Tamaros Sventickaitės jubiliejų. Į jai skirtą Piotro Čaikovskio baletą „Miegančioji gražuolė“ susirinko nemažai vyriausiosios Lietuvos baleto kartos menininkų, sveikinusių Lietuvos primabaleriną su aštuoniasdešimt penkerių metų sukaktimi.

Ko gero labiausiai intriguojantis praėjusiojo baleto sezono įvykis – jaunos balerinos Nailios Adigamovos parengtas Odetos-Odilijos vaidmuo, kurį šokėja pirmą kartą atliko 2007 m. pavasarį. Spalio 12 d. ji užkeiktos gulbių karalaitės sparnus matavosi antrąjį kartą – tai puiki proga įdėmiau pažvelgti į jaunos artistės atliktą darbą ir galimas tobulėjimo perspektyvas.

Sunku paaiškinti, kodėl vis dar nesiryžtama į užtarnautą poilsį palydėti Adolphe‘o Adamo baleto „Žizel“ – statytas prieš daugiau nei dvidešimt metų, spektaklis regėjo kelias baleto artistų kartas, išblukusios jo dekoracijos ir kostiumai liudijo ne vienos jau užgesusios mūsų baleto žvaigždės triumfo akimirkas.

Kosmopolitiniame ir koprodukciniame Lietuvos NOBT repertuare Lietuvos kūrėjų pavardės – įvykis, vertas dėmesio. Režisieriaus Jono Jurašo režisuota Christopho Willibaldo Glucko opera „Orfėjas ir Euridikė“ – jau trečias šio režisieriaus darbas Vilniaus operos scenoje po Giuseppes Verdi „Aidos“ ir Broniaus Kutavičiaus „Lokio“.   Šiandieninis operos žiūrovas ir  klausytojas į teatrą eina ne sužinoti istorijos, o pasiklausyti muzikos ir dainininkų, panardintų į režisieriaus, scenografo i...

Spalio 2 d. LNOBT baleto trupė pristatė pirmąjį naujojo sezono debiutą – pagrindinį vaidmenį choreografo Boriso Eifmano balete „Raudonoji Žizel“ atliko Olga Konošenko. Jau keletą metų šis spektaklis mėgaujasi nemažu žiūrovų dėmesiu; iš premjerose šokusių solisčių šį vaidmenį savo repertuare išsaugojo tik Eglė Špokaitė; reikalui esant jį atlikti buvo kviečiama balerina Nina Zmijevec, todėl sveikintina, kad galų gale pasiryžta parengti dar vieną atlikėją iš savosios trupės tarpo.

Paskutinę rugsėjo dieną 83-ąjį sezoną pradėjo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupė. Su nuostabiai šilta bobų vasaros diena dėl žiūrovų varžėsi temperamentingas Mikio Theodorakio baletas „Graikas Zorba“, rodytas per patį vidurdienį. Sunku pasakyti, kas nugalėjo: salė buvo artipilnė, tačiau nebraškėjo.   Niko Kazantzakio romano sutrumpinta versija, perpasakojama šokio kalba, pasirodė kiek inertiška, nors spektakliui pirmą kartą dirigavo Modestas Pitrėnas.

Vilniaus Pašilaičių rajono Gabijos gatvės namo Nr. 41, taip pat ir greta stovinių daugiabučių gyventojai kuriam laikui buvo tapę milžiniško XXI a. Koliziejaus žiūrovais – rugsėjo 21 d. nuo 20 iki 21 valandos čia veikė Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009 ir „Involved“ organizuotas „Flash Baras“. Tai projekto „Menas netikėtose erdvėse“ dalis. Kiemo centre sumontuotą sceną sutemus nušvietė ne tik daugiaaukščiuose įsižiebę langai, bet ir teatrališki dirbtinių šviesų liežuviai.

Festivalio rengėjai tinkamai surežisavo paskutinę teatro šventės dieną (09.15) – iki prasidedant vakariniam spektakliui pakvietė į netikėtą iškylą po Telšius ir miesto apylinkes. Pirmajai iškylos daliai vadovavo Telšių rajono vyriausias architektas Algirdas Žebrauskas, leidęs iš arčiau susipažinti su pastarajame dešimtmetyje itin suintensyvėjusia urbanistine miesto raida, kurios perspektyvoje ryškūs ne tik modernizavimo, bet ir paveldo išsaugojimo ženklai.

Į pirmąjį tarptautinį teatro festivalį Telšiuose susirinkę teatralai antrąją festivalio dieną (09.14) turėjo progos iš arčiau susipažinti su kūrybiniais ir pedagoginiais gerai žinomų teatro profesionalų – aktoriaus ir režisieriaus Valentino Masalskio ir režisieriaus Gyčio Padegimo kūrybiniais metodais be menine pasaulėžiūra.   Tačiau po ilgo laiko vėl atsidūrus Telšiuose, ne mažiau masino pasivaikščioti po šį nemažą ir daug ką kultūros turistams galintį pasiūlyti miestą.

Nepasitvirtinusios niūrios meteorologų prognozės – švelnus, gaivus, spindintis ankstyvo rudens oras – atsinaujinusią ir vis gražėjančią Žemaitijos sostinę – Telšius – pavertė dvigubai ryškia pirmojo čia surengto profesionalių teatrų festivalio-forumo dekoracija. Kadaise aplankyto Žemaitijos didmiesčio blankius prisiminimus užgožė intensyvios forumo programos įspūdžiai.

Teatras, neatsiejamas nuo tamsiųjų ir šaltųjų mėnesių, su vasara beveik neturi nieko bendro – tačiau vasarojant pajūryje, jis neabejotinai asocijuojasi su Muzikiniu rugpjūčiu pajūryje, kuris jau kelintą kartą atgaivina susidomėjimą beveik kasdiene rutina tapusius rugsėjo-gegužės vakarus tarp tikrovės ir fikcijos. Šio Klaipėdoje rengiamo festivalio intriga – retai statomi muzikiniai veikalai, dažnai pirmą kartą pristatomi Lietuvos auditorijai.

Penkiasdešimt penkerių metų veiklos sukaktį švenčiantis Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyrius jubiliejų paminėjo tradiciniu absolventų koncertu, kuris įvyko gegužės 30 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Paskutiniąją Naujojo Baltijos šokio festivalio dieną vėl buvo parodyta nemažai Lietuvos choreografų darbų. Mažojoje salėje įdomu buvo pamatyti ne tik nedidelės apimties šokio kūrinius, bet ir jauniausią, netrukus profesionalais tapsiančią atlikėjų kartą – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus vyresniokus.

Visa penktoji festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ diena buvo skirta Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjams ir atlikėjams. Neteko pamatyti Agnijos Šeiko ir Jurgio Malinausko „Laimės valandų“ eskizo, po kurio sekė Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje rodytas šokio teatro „Aura“ projektas „Time Line“. Šio multimedijinio kūrinio idėjos, muzikos, video ir scenografijos autorius – kompozitorius Vytautas V. Jurgutis.

Į tradicinį šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis“ įsijungę lietuviai skatina iš pasyvaus stebėtojo virsti aktyvesniu; pirmųjų trijų festivalio dienų spektaklius galbūt dar bus proga prisiminti, tuo tarpu mūsų šalies kūrėjų darbai labiausia intriguoja, juolab parodyti platesniame šiuolaikinio šokio kontekste.

Ne taip seniai į naujas patalpas persikėlęs Amerikos centras mėnesį trukusio savo šalies kultūros pristatymo kulminacijai pasirinko muzikos ir šokio projektą, kuris buvo parodytas Rusų dramos teatre šeštadienį (04.21). Nors renginys ir nebuvo labai vientisas, tačiau buvo gana įdomu susipažinti ir su amerikiečių muzika, ir su šiuolaikiniu šokiu.

Lietuvos nacionalinio baleto repertuaro veteranas – romantinis Adolphe‘o Adamo baletas „Žizel“ – penktadienį (04.20) praturtėjo nauju vaidmeniu – vieną svarbiausių spektaklyje Ilarijono partiją pirmą kartą atliko Martynas Rimeikis.

Verbų sekmadienį (04.01) paskutinį kartą šį sezoną buvo parodytas „Don Kichotas“ – vienas nerūpestingiausių ir lengviausių Lietuvos baleto repertuaro kūrinių, pastatytas pagal ritmingą, melodingą, ispaniškais motyvais parašytą Ludwigo Minkaus muziką bei libretą, kuriame šiek tiek prisiliečiama prie Miguelio Cervanteso romano temų.

Ši savaitė Lietuvos operos ir baleto teatre praėjo po šiuolaikinio baleto vėliava – prasidėjusi Jurijaus Smorigino ir „Vilniaus baleto“ premjera – spektakliu pagal Fiodoro Dostojevskio romaną „Idiotas“ (03.26), vėliau leido prisiminti naujausias dabartinių choreografų sukurtas premjeras – Boriso Eifmano „Rusiškąjį Hamletą“ (03.27), Anatolijaus Šenderovo ir Kirilo Simonovo „Dezdemoną“ (03.28), Rodiono Ščedrino ir Aleksejaus Ratmanskio „Aną Kareniną“ (03.30). Įdomiausia galbūt sulyginti pirmąjį i...

Šiltą pavasario vakarą ir pastebimai atgijusias Vilniaus gatves iškeitę į Anatolijaus Šenderovo baletą „Dezdemona“ (03.28), nepasigailėjo – rusų choreografo Kirilo Simonovo sukurtas spektaklis buvo sušoktas lyg vienu atsikvėpimu ir pasirodė tolygesnis, nuoseklesnis, o šokėjų darbų atžvilgiu – įgavęs dar daugiau artistinės motyvacijos.

Džiugu, kad naujausios Lietuvos baleto premjeros – Piotro Čaikovskio fejerijos „Miegančioji gražuolė“ – spektakliai žadina smalsumą artistinių pajėgų apykaita. Penktadienį, kovo 23 d. vieną svarbiausių baleto vaidmenų – Alyvų fėjos partiją – pirmą kartą atliko jauna baleto solistė Nailia Adigamova, o paskutiniojo veiksmo divertismente Raudonkepuraitę pirmą kartą šoko Vitalija Jakaitytė.

Po trumpo atokvėpio, nulemto didingosios Richardo Wagnerio operos „Valkirija“ pastatymo, Lietuvos baletas vėl intensyviai rodo savo repertuaro spektaklius, sulaukiančius didelio žiūrovų susidomėjimo. Mažiau nei prieš mėnesį rodytas „Gulbių ežeras“ šeštadienį (03.17) vėl sulaukė žiūrovų antplūdžio – salėje nebuvo nė vienos tuščios vietos. Šio spektaklio intriga – naujasis Juokdario vaidmens atlikėjas Andrius Žužžalkinas.

Richardo Wagnerio operos „Valkirija“ pastatymas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – ne tik istoriškai pirmoji šio veikalo sceninė realizacija Lietuvoje, bet ir dar vienas negausus lietuviškos teatrinės kultūros interpretacinis štrichas iš esmės kosmopolitiniame teatro repertuare.

Pirmadienį jau būtų galima skelbti nepriklausomo Lietuvos šokio diena – būtent savaitės pradžioje svarbiausi Lietuvos choreografai, turintys savo repertuarą, bet neturintys scenos, ryžtasi nuomoti Lietuvos nacionalinio dramos teatro didžiąją sceną ir didesniam sostinės žiūrovų skaičiui pristatyti savom kūrinius.

Prieš užleisdamas sceną rengiamai Richardo Wagnerio operos „Valkirija“ premjerai, Lietuvos baletas intensyvią savaitę baigė penktadienį (02.23) Piotro Čaikovskio „Gulbių ežeru“, o sekmadienį parodys Kareno Chačarturjano baletą vaikams „Čipolinas“.   Prieš beveik tris savaites truksiančias baleto „atostogas“ (kovo 15 d. bus parodytas „Acid City“) matytas „Gulbių ežeras“ buvo atliekamas perpildytoje salėje, baleto entuziastų siluetai šmėžavo ir palei šoninius praėjimus.