Teatras, neatsiejamas nuo tamsiųjų ir šaltųjų mėnesių, su vasara beveik neturi nieko bendro – tačiau vasarojant pajūryje, jis neabejotinai asocijuojasi su Muzikiniu rugpjūčiu pajūryje, kuris jau kelintą kartą atgaivina susidomėjimą beveik kasdiene rutina tapusius rugsėjo-gegužės vakarus tarp tikrovės ir fikcijos. Šio Klaipėdoje rengiamo festivalio intriga – retai statomi muzikiniai veikalai, dažnai pirmą kartą pristatomi Lietuvos auditorijai.
Šiais metais – dar vienas „pirmas kartas“: ieškoti savo mylimosios pragare pirmą kartą Lietuvos muzikinio teatro istorijoje Klaipėdos muzikinio teatro kolektyvas leidosi drauge su Claudio Monteverdi „Orfėjo“ herojais.
Po keturių šimtmečių Klaipėdoje pastatytas veikalas ragina pamiršti antikinį mitą ir daugybę literatūrinių, muzikinių, tapybinių, kinematografinių šio siužeto parafrazių – tiesiog atsiverti muzikinei dramai, naudojantis kultūrinėje patirtyje šmėžuojančiais ne visada ryškiais siluetais, abstrakčias melodijas asociatyviai siejant su spektaklio kūrėjų sukurtais vaizdais.
Muzikinio pastatymo vadovas ir dirigentas, skambinęs klavesinu ir vargonavęs, Martinas Lutzas iš Vokietijos
Režisierius Jonas Vaitkus, kurio biografijoje – ne vienas muzikinis pastatymas (kino filmas – „Don Žuanas“, klasikinė opera – Giuseppe‘s Verdi „Nabukas“, šiuolaikinė opera – Felikso Bajoro „Dievo avinėlis“, oratorija – Arthuro Honeggero „Žana d‘Ark ant laužo“, sakralinė muzika – Antonino Dvorako „Requiem“ ir kiti veikalai) – C. Monteverdi operą statė, ryškindamas ne tiesioginį, bet paralelinį siužetą, traktuodamas kūrybinį darbą kaip pamoką, kurioje personažus ir žiūrovus moko Mokytoja-Muzika, ar kelionę į muzikos bei žmoniškosios patirties gelmę, o sceninius įvaizdžius derino laisvai, visų pirma siekdamas išgauti muzikalią, sugestyvią sceninio veiksmo ritmiką.
J. Vaitkaus sukurta operos visuma – racionali, sumaniai apjungianti spektaklio bendraautorių kūrybines pastangas, leidžianti atsiskleisti jų sumanymams. Režisūrinis sprendimas kartais primena partitūrą – tikslios judėjimo trajektorijos, apgalvotas, pasvertas pagrindinių ir akompanuojančių elementų santykis, logiškai išnaudojami visi vaizdiniai spektaklio komponentai.
Spektaklio scenografiją sukūrė dailininkas Gintaras Makarevičius. Scena iš I veiksmo
Scenografo ir kostiumų dailininko Gintaro Makarevičiaus darbas – puiki erdvė tokiam režisūriniam sprendimui. Scenoje įrengta konstrukcija primena ir kalną, ir stilizuotą mokyklinę auditoriją, veidrodiškai atspindinčią žiūrovinį amfiteatrą, o scenos gale esantis ekranas gali būti suvokiamas ir kaip mokyklinė lenta, ir kaip dangus ar anapusinė, sakrali erdvė, kurioje braižomi paslaptingi ir lemtingi ženklai.
Monotoniškumu, veiksmo, veristinių jausmų stygiumi šiuolaikiniai ausiai nelabai patraukli Monteverdi muzika tokioje aplinkoje sklido aiškiai, lengvai pasiekdama klausytojų ausis – itališkai dainuojamas tekstas neleido norėti kokių nors tiesmukų vaizdinių asociacijų, tačiau muzikinės nuotaikos tiek režisūroje, tiek scenografijoje atsispindėjo paprastai ir paveikiai.
Solistų ir choro judėjimo trajektorijos – paprastos, paremtos horizontalių ir vertikalių įtampa: choro artistai savo vietas klasėje užėmė, atėję per žiūrovų salę iškilmingomis eilėmis, prieš tai santūriai nusilenkę žiūrovams. Solistų judėjimas tiek avanscenoje, tiek ant pakylos, tiek abiejose ekrano pusėse – pristabdytas, rituališkas, be buitiškumo ženklų, kai kurių veikėjų (pavyzdžiui, Nimfos) – netgi akivaizdžiai choreografiškas. Choreografas Aurelijus Liškauskas judesius ir pozas stilizavo, remdamasis graikiškų reljefų, vazų piešinių siluetais, tačiau šie provaizdžiai nėra prikišamai akivaizdūs – juos taip pat suvoki kaip neryškų prisiminimą ar šešėlį.
Kai kuriose solistų scenose lieka ir sąlygiško operinio gestikuliavimo, hipertrofuotų reakcijų ar tikroviško buvimo sceninėje realybėje – ši teatrinės elgsenos įvairovė neatrodo eklektiška, nes choras čia pavyzdingai ir paklusniai sustingta, čia nulenkia galvas, suformuodamas įdomų baltų apykaklių apskritimų ornamentą, čia pliaukšti rankomis ir trypia kojomis, o spektaklio pabaigoje mosuoja rankomis ir nusisegtomis apykaklėmis. Ši veiksmo, choro ir solistų bendravimo įvairovė ne tik atspindi muzikos nuotaikas, bet ir intriguoja formos požiūriu, sukuria dinamišką įprastinio teatrinio veiksmo ekvivalentą.
Ryškesnės atskirų veikėjų režisūrinės ir artistinės charakteristikos galėtų būti įvertintos, dar bent kartą „Orfėją“ pažiūrėjus, tačiau jau dabar įsiminė tarp choristų įsimaišęs neregys Piemuo, impozantiškas Charonas, dviem žibintais-akimis ryškiai nušviečiantis tai savo veidą, tai siaurais pluoštais laižydamas žiūrovų salę.
Orfėjas (Andrejus Kalinovas) ir Euridikė (Rasa Ulteravičiūtė)
