Gruodžio 4-ąją, oficialią savo gimimo dieną, Lietuvos baleto trupė šventė su Ludwigo Minkaus baletu „Bajaderė“, kuriame Soloro vaidmenį atliko Lietuvos žiūrovų jau spėtas pamėgti rusų šokėjas Daniilas Silminas, šiuo metu dirbantis Amerikoje. Galbūt Lietuvoje pristatyti šį vaidmenį jaunąjį šokėją paskatino ir tai, kad Lietuvos baleto trupė gali didžiuotis Miki Hamanaka šokiu, o ši artistė pagal fizinius duomenis gerai tinka dvidešimtmečiui smulkoko sudėjimo šokėjui.
„Bajaderėje“ meilės trikampis brėžiamas tarp kario Soboro ir dviejų beveik lygiaverčių moteriškų linijų – bajaderės Nikijos ir radžos dukters Gamzati. Skirtingai nei kituose romantiniuose baletuose, abi varžovės reikalauja tolygaus partnerio dėmesio – ne tik jausmų, bet ir fizinių pastangų kilstelti jas į viršų, prilaikyti sukantis ir kitaip asistuoti. Iš dabartinių Lietuvos trupėje esančių Gamzati pagal ūgį tinkamos partnerės Simkinui neatsirado, todėl šį vaidmenį pirmą kartą atliko nuo rudens Lietuvoje dirbanti rusų balerina Anastasija Čumakova.
Kol kas dar vaikiška Daniilo Simkino faktūra ne visai tinka sukurti stipraus indų kario, dėl kurio meilės konkuruotų gražiausios merginos, paveikslą. Tačiau jaunatviška, kiek paaugliška jo egzaltacija, ryški jau pačiame pirmajame šuolyje, gali geriau paaiškinti tą minkštą būdą, dėl kurio vos radžai labiau spustelėjus, meilė Nikijai nuslenka į antrąjį planą.
Kaip ir matytame „Don Kichote“, jaunasis šokėjas mėgaujasi šokiu ir pasirengęs stulbinti įvairiausiomis šuolių kombinacijomis, keliagubomis „žirklėmis“ ore ir ištobulintais sukiniais. Šis maksimalistiškas įsijautimas į šokį, jo techninių principų įsisavinimas ir tobulinimas suteikia Simkino pasirodymams patrauklios įtaigos, bet kalbėti apie Simkino Solorą kaip apie teatrinį personažą dar ankstoka. Jo solo epizodai labiau primena efektingus konkursinius pasirodymus ar sportines varžybas, tačiau neabejotina, kad būtent tai labiausiai ir žavi daugumą žiūrovų, palaipsniui įsiaudrinančių nuo vis sudėtingėjančių judesių derinių.
Kita vertus, šokėjas su partneriais bendrauja artistiškai ir organiškai, jo gestai elegantiški, gražūs ir formaliai iškalbingi, nors kartais atrodo kiek manieringi. Be to, ir lietuviškoji „Bajaderė“ vis dar neįgauna artistinio svorio, labiau primena spalvingą ir mirgantį kaleidoskopą, nors savarankiškos erdvės jausmingiems veikėjų santykiams plėtotis palieka ir spektaklio siužetas, ir Ludwigo Minkaus muzika.
Anastasija Čumakova, į Lietuvos baleto trupės repertuarą įžengusi palaipsniui – per „Gulbių ežero“ Mažųjų gulbių šokį, Pas de trois, „Miegančiosios gražuolės“ Briliantą, „Don Kichoto“ Amūrą, su Gamzati vaidmeniu tarytu grįžta į tą kategoriją, kurią užsitarnavo šokdama Rusijos teatruose, kur sukaupė turtingą repertuarą. Dvidešimt aštuonerių metų šokėjos biografijoje – Odeta-Odilija, Mari, Aurora, Žizel, Esmeralda, taip pat ir „Bajaderės“ Nikija. A. Čumakovos partijos Vilniaus spektakliuose suformavo grakščios, artistiškos, techniškos šokėjos įvaizdį, tačiau Gamzati vaidmuo ryškiomis spalvomis nenuspindo. Pirmojo veiksmo II paveiksle, pamačiusi Soloro atvaizdą, jos Gamzati įtikinamai pademonstravo staiga apėmusią aistrą. Tiesa, butaforiniame paveiksle pavaizduotas ūsuotas apkūnokas vyriškis Daniilo Simkino Solorui galėtų tikti į senelius, todėl tie mosavimai brangenybėmis ir peiliais nebuvo visiškai aiškūs, nors Čumakovos-Gamzati kerštingos užmačios šio paveikslo finale buvo parodytos ir muzikaliai, ir įtikinamai. Daugiausia krūvio Gamzati tenka antrajame veiksme – paveržusi Solorą, ji čia turi triumfuoti ir švytėti. Adagio svarbiausieji sužadėtuvių dalyviai sušoko pakankamai gerai, tačiau Gamzati variacijos pozoms turinio požiūriu trūko išdidaus pasitikėjimo savimi, o šokio formoms – išbaigtumo ir judesių tvirtumo. Nepasisekė ir kodos sukiniai, nors šokėjos patirtis leido juos užbaigti muzikos erdvėje be didesnės žalos spektaklio reputacijai.
Efektingą Dievuko šokį pirmą kartą atliko Igoris Zaripovas, daug dėmesio skyręs šuoliams, tikslioms, skulptūriškoms pozoms; būsimuose spektakliuose jam reikės geriau pajusti šokiui skirtą erdvę, labiau išryškinti judesių perėjimus.
Temperamentingai, įsijautę indų šokį atliko Margarita Verigaitė, Eligijus Butkus ir Valerijus Fadejevas, kuriems gyvai akompanavo vyrų kordebaletas.
Grakščiai buvo pašoktos ir „Šešėlių“ paveikslo variacijos; pirmąją atliko Olga Konošenko – lengvai ir žaismingai; gerai šoko ir Jekaterina Romankova bei Nailia Adigamova.
„Bajaderėje“ buvo matyti ir naujų ar rečiau matomų veidų: tarp augalotų Soloro draugų – trupės naujokas Gediminas Bubelis, tarp Džampės solisčių – Olga Rudiakevič; įšventinimo šokį kartu su Nikija šoko Vergas-Edvardas Smalakys, o tarp paskutiniojo paveikslo šešėlių šmėkštelėjo ir visai nepažįstamų veidų.
