Arvydas Akstinavičius

Prieš mėnesį viename rajoniniame laikraštyje perskaičiau prieniškės Marijos išsakytą nuomonę. Anot jos, „Pas mus beveik visi daro kažką nelegalaus. O kai patys užsiima nešvariais reikalais, tai ir prieš valdžią tyli – tu manęs nematai, nejudini – aš tavęs.“ Nežinau kokį sprendimą rinkimuose priėmė ponia Marija, tačiau pastarųjų rinkimų rezultatai patvirtino jos mintis.

Metų pabaigoje „Maxima“ prekybos tinklai pradėjo vykdyti akcijas, kurių tikslas – nesibaigiančio sunkmečio laikotarpiu rasti galimybių pasipelnyti. Štai skelbiama, kad „Maxima“ tramdo kainas savo sąskaita. Dėl to ji neva paaukoja du milijonus litų – milijoną spalį ir milijoną lapkritį. Kita reklama dar įdomesnė – „dėl gamintojų ketinimų kelti kainas, „Maxima“ nekelia kainų.“ Logiškai mąstant, kelti kainas dėl kažkieno ketinimų būtų absurdas.

Prieš aštuoniolika metų laisva piliečių valia įgijome svarbiausią Lietuvos Respublikos dokumentą – Konstituciją. Ir jei tuos aštuoniolika metų būtų laikomasi jos nuostatų, šiandien neabejotinai turėtume kitokį valstybės veidą, kitokį žmonių gyvenimą. Vis dar ginčijamasi dėl laikrodžio rodyklių sukiojimo, o realiai, būtent prieš tuos pačius 18 metų, Lietuvoje buvo atsuktas ir laikas, kuomet į valdžią grąžinta senoji komunistinė nomenklatūra.

Apie pilietinę visuomenę tiek daug kalbėta ir rašyta, kad, atrodo, Lietuva tikrai turėtų turėti brandžią pilietinę visuomenę. Deja, kalbos sau, o realybė sau. Kodėl taip yra? Viena priežasčių pastaruoju metu, atrodo, prasiskleidė. Ir ją praskleidė Garliavos įvykiai. Tereikėjo žmonėms patiems parodyti iniciatyvą, susiburti ir jų adresu pasipylė kaltinimai, pagieža, neapykanta. Pasirodo, kad visuomenės aktyvumas, pilietiškumas kai kam nėra laukiamas ir pageidaujamas dalykas.

Su neslepiamu džiaugsmu energetikos ministras visuomenei pranešė, kad naujos Lietuvos atominės elektrinės statyba susidomėjo ypač daug rimtų energetinių bendrovių. Spaudoje, kaip galimi investuotojai, minimi Prancūzijos koncernai EDF, GDF Suez, Vokietijos E.ON,  RWE, Švedijos „Vattenfall“ ir eilė kitų. Taip, tai rimti koncernai, dominuojantys savose rinkose, finansiškai pajėgūs dalyvauti tokiose statybose.Visus juos pilnai arba iš dalies kontroliuoja valstybės, kuriose jie registruoti.

Viešoji erdvė pritvinkusi komentarais, versijomis dėl dvigubos žmogžudystės Kaune. Tarp jų šmėkščioja ir klausimai: kokią problemą iškėlė ši skaudi tragedija, kuo ji baigsis? Kuo ji baigsis, atidžiau stebint paskutinių bent dešimties metų politinius, socialinius, kriminalinius įvykius, atsakyti nesudėtinga. Greičiausiai niekuo. Prabėgusios kelios paros po tragedijos tai patvirtino ir vaizdžiai atsispindėjo pareigūnų, institucijų vadovų, politikų reakcijoje.

Ne vieną Lietuvos dešimtmetį brėžė rugpjūčio 23-oji. Prieš septyniasdešimt metų – juodom, prieš dvidešimt – jau šviesiom, net rožinėm spalvom. 1989-ųjų Baltijos kelias tapo esminiu lūžiu kovoje už Nepriklausomybę, pasakęs aiškų „taip“ Lietuvos valstybei. Kartu ir mūsų kaimynių – Latvijos bei Estijos. Kokia gili prasmė glūdi Baltijos kelyje, parodė jo dvidešimtmečio minėjimas.

Tarptautinių žodžių žodyne parašyta, kad tai reiškia beprasmį žodį, kuriam senovėje ir viduramžiais buvo priskiriama magiška galia. Atrodo, tokį abrakadabrišką stilių pasirinko Prezidento rinkimų kampanijos favoritė Dalia Grybauskaitė. Specialistė, savo srities profesionalė, iki šiol nedalyvavusi politikoje arba tiesiog viltis ir vertybė, - choru skelbia jos palaikymo komanda.

Praėjusią savaitę S.Nėries gimnazijoje vyko diskusija ekonomikos tema. Reikia pagirti organizatorius, kad į renginį jie pakvietė labai skirtingą ekonominį spektrą atstovaujančius pranešėjus. Požiūriai išsiskyrė ir kalbant apie monopolijas (ne valstybines). Laisvosios rinkos instituto atstovas teigė, jog monopolija yra nei blogai, nei gerai. Tuo tarpu Lietuvos socialdemokratų sąjunga sako, kad monopolija yra labai blogai.

Tokio chaoso valstybėje dar nebuvo. Jo pasekmės Lietuvai neabejotinai bus žymiai liūdnesnės ir skaudesnės nei sausio 16-osios riaušės. Blogiausia, kad vos ne kiekvieną dieną atsiranda po subjektą, kuris vienokia ar kitokia forma prisideda prie chaoso eskalavimo. Štai „Lietuvos rytas“net surado lietuviškąjį kašpirovskį, tačiau galiausiai pasirodė, jog jis visgi buvo dienraščio suklaidintas ar paprasčiausiai pats stipriai suklydo. Sakoma, kad valdžia – tautos veidrodis.

Pasibaigus Seimo rinkimams  Juozas Erlickas rašė, kad „Išsipildė pranašystės: kiekviena virėja valstybę valdys. Privirs dabar košės. Kažin ką pirmiau paleis: vidurius ar Seimą?“ Taiklus pastebėjimas. Juolab, kad politiniai įvykiai, valdžios formavimas sukelia panašias mintis. Štai Vėlinių išvakarėse būsimasis premjeras pareiškė, jog išsiaiškino, kad padėtis valstybėje yra kelis kart blogesnė, nei buvo manyta. Toks dalykas tikrai nestebina, nes TS-LKD, kaip tikra opozicija, nedirbo.

Seimo rinkimų alsavimas tampa vis labiau juntamas. Šios savaitės pirmadienį pasirodęs savaitraštis „Veidas“ (2008-08-04, Nr.31) tai tik patvirtino. Skiltyje „Redaktoriaus laiškas“ skelbiama, kad „iki Seimo rinkimų liko vos du mėnesiai“. Ten pat primenama, jog „normaliose šalyse, tarkime, Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje partijos savo rinkimų programas pristato iki rinkimų likus mažiausiai devyniems mėnesiams“. Pradžioje viskas parašyta labai teisingai.

Valstybė skęsta problemose, o štai premjerui problemų Lietuvoje nėra. Todėl žmogus ir keliauja iš vieno pasaulio krašto į kitą, keletui dienų nusileisdamas gimtojoje žemėje pasirūpinti, kad problemų ir toliau jam nekiltų. Premjeras planuoja atostogauti. Be abejo, atostogos – šventas reikalas, juolab, kad Vyriausybės vadovas problemų Lietuvoje neturi. Todėl ir dalį atostogų leis tolimame Pekine, olimpinėse žaidynėse.

Kainų augimo stabdymas, kova su infliacija, lengvatų klausimai, pilietybės įstatymo pataisos. Tai tikriausiai pačios karščiausios ir liūdniausios pastarojo laikotarpio temos politinėje arenoje. Seimas prasitęsė pavasario sesiją, tačiau tiek jo, tiek vyriausybės veikla dabar nukreipta viena linkme – rinkimams.

Tai nėra nauja tiek pasaulio, tiek Lietuvos politikos istorijoje. Per pastaruosius aštuoniolika Nepriklausomybės metų tų klaidinančių manevrų taip pat buvo pakankamai. Jie pridengdavo įvairius sandorius, privatizacijos procesus ar pan. Paskutiniu metu keičiasi tik klaidinančių manevrų pobūdis. Manyčiau pasikeitimai susiję su naujuoju premjeru ir jo aplinka.

Pavasarį gamta keičiasi taip sparčiai, kad, berods, tie pokyčiai pajėgūs išjudinti bet ką. Tačiau nustumti nuo arenos politinę klounadą, deja, ne jų galioje. Jau beveik turime naują politikos „gelbėtojų“ komandą. Šį sykį iš profesionalių pramogų pasaulio atstovų. Tad tradicija išlieka: nauji rinkimai – nauji gelbėtojai. Tik va tos 10 (ar tik nebus apeliacija į 10 Dievo įsakymų?) jų pateiktų nuostatų labai jau trenkia naftalinu.

Prisipažįstu – neteko skaityti Vytauto Petkevičiaus kūrinio, tačiau jo pavadinimas norom nenorom pirmiausia šauna į galvą vertinant praėjusios savaitės įvykius. Ano pirmadienio „TV forumo“ (LTV) laidos anonsas skelbė, kad „Šalies mokytojų vargai tampa rimtu politikos skauduliu“. Studijoje taip ir nepamačiau žadėtų mokytojų atstovų.

A. Akstinavičiaus kalba pasakyta balandžio 12-osios nacionaliniame mokytojų kongrese. Mielos mokytojos, gerbiami mokytojai, Lietuvos socialdemokratų sąjungos vardu sveikinu nacionalinį pedagogų kongresą. Žymus lietuvių poetas yra pasakęs, jog žmogaus gyvenime po Motinos ir Tėvynės svarbiausias yra Mokytojas. Jūsų dėka Lietuva europėja.

Povelykinės savaitės politikos ypatumu tikriausiai galima laikyti pareikštą išskirtinį dėmesį artėjantiems Seimo rinkimams. Kalbėjo daug kas, įvairiais aspektais. Apibendrinant galima sakyti, jog prognozės pesimistinės. Beje, su išreikštomis nuomonėmis daug kur reikia sutikti. Antai dviejų politologinių institutų vykdyto tęstinio projekto „Rinkimų programų vykdymo stebėsena“ prognozėmis šį rudenį vyksiantys rinkimai į LR Seimą pasižymės nematytomis populizmo varžybomis.

    Pavadinti praėjusią savaitę neeiline pakaktų vien dėl vienos datos: kovo 11-sios. Tačiau savaitė dar pasižymėjo ir prasidėjusia Seimo pavasario sesija, Prezidento su premjeru fiasko Briuselyje dėl energetikos ateities. Dar tęsėsi mokytojų streikai, netekome žymių Lietuvos kultūros ir meno žmonių ir kt.       Visgi plačiau komentuoti norėčiau kelis įvykius, kurie  išsamesnių komentarų nesulaukė.

Neabejotinai vasario vidurio svarbiausiu įvykiu Lietuvai buvo, yra ir bus Vasario 16-oji. Tai šventė, pažymėta pačiomis gražiausiomis spalvomis: geltona, žalia ir raudona. Visgi tenka suprasti ir tuos žmones, kurie švenčių dienomis netrykšta optimizmu. Ypač kai vasario viduryje valstybė tiesiog yra apspjaudoma.

Pastarosios savaitės politika šį kartą priminė parduotų futbolo rungtynių epizodus. Valstybei svarbią atkarpą „valstybininkai“ rezultatu 0:2 prapylė „Maximai“. Prapylė ne bet kaip, o abu įvarčius patys mušdami į savus vartus. Vaizdas aikštėje atrodytų taip: kirkilų Gediminas, kaip žaidimo organizatorius, aikštės viduryje kamuolį kažkodėl spiria ne į priekį, o perduoda atgal navickų Vytukui. Prie jo staigiai šoka net du varžovai: marcinkevičių Žilvinas ir nedzinskų Darius.

Neabejotinai svariausiu apžvelgiamos savaitės politiniu momentu tapo Prezidento Valdo Adamkaus išsakytos pozicijos dienraščiui „The Financial Times“ ir pasaulio lyderių forume Davose. Šįkart valstybės vadovą būtina pasveikinti su ryžtingomis kalbomis. Tiesą sakant, V.Adamkų užsienio politikos srityje jau įpratome matyti aktyvų, nebijantį imtis iniciatyvos, sugebantį tarptautiniuose renginiuose sėkmingai spręsti ir sudėtingus klausimus. Tai didelis pliusas mūsų valstybei.

LSDP aneksija buvo ilgai ruoštas ir gerai suplanuotas žingsnis. Suprantama kitu lygmeniu, bet visgi daug kuo primenantis Lietuvos aneksiją 1940 metais. Net LSDP jungimasis su LDDP, kaip ir Lietuvos jungimasis prie TSRS, buvo vykdomi „savo noru“. „Saulės nešėjų“ taip pat pakako. LSDP istorija jau perrašyta. Septintaisiais aneksijos metais Algirdas Brazauskas pavadintas ne šiaip socialdemokratu. Jam palankūs žurnalistai ir apžvalgininkai suteikė  socialdemokratų patriarcho titulą.

1999 m. pavasaris. Socialdemokratų partijos prezidiumo posėdis Kaune. LSDP pirmininkas Aloyzas Sakalas supažindina su Švedijos socialdemokratų užsakymu atliktų apklausų duomenimis. Socialdemokratų partija su 13,2 proc. piliečių pasitikėjimu yra antroje pozicijoje, 0,2 proc. atsilikdama nuo Centro sąjungos. Konservatoriai ir LDDP, 1993 m. vasarą profesoriaus A.Sakalo paskelbti broliais dvyniais, balansuoja ties patekimo į Seimą riba.

Apibendrinant savaitės politinius įvykius, tenka pastebėti, kad dar aiškiai jaučiasi didžiųjų švenčių pasekmės. Kitaip sunku būtų paaiškinti kai kuriuos politinius sprendimus ir komentarus. Lietuva kuriam tai laikui dar liko be Elektroninių ryšių įstatymo pakeitimo – to, kuris pačių politikų pavadintas  „visuotinio sekimo“ įstatymu. Liko visiškai atsitiktinai. Kaip įprasta, Seimas uoliai ir skubiai vykdė Europos Sąjungos rekomendaciją.

Remiantis tautos nuomone ir išvadomis, kad Lietuvos politika yra tvartas, kuriame daug..., teigiamų pokyčių politikoje naujais metais vargu ar galima tikėtis, nes procesai ir toliau vyks tvarto aplinkoje tik vietoj kiaulės šeimininkauti ims žiurkė. Ką duoda tokių šeimininkių pasikeitimai vaizdžiai iliustruoja Vilniaus miesto valdžios darbas. Valdžia pasikeitė, o veiklos principai liko tie patys. Ir nesvarbu kaip juos bepavadinsi – rubikoniniais ar veikminiais.

Kalėdinės ir naujametinės šventės šįsyk buvo pažymėtos atkaklia kova už alkoholį. Simboliška, nes Lietuva yra ta šalis, kurioje švenčių dienomis šis skystas produktas vartojamas ypač gausiai (tarp švenčių – „tik“ labai gausiai). Įdomumo dėlei tenka pastebėti, jog kaunamasi dėl reklamos. Greičiausiai todėl, kad išlaikytų aukštus sunaudojimo statistinius rodiklius, nors, kaip teigia dauguma kovojančiųjų, neva reklama vartojimui įtakos neturi. Keista.

Besibaigiančius metus Lietuva užbaigia skambiu akordu dar plačiau atvėrusiu langines į vakarus – Lietuva tapo Šengeno erdvės nare. Taigi integracijos procesai į Vakarų struktūras daugmaž klostosi sėkmingai. Tačiau ar integruodamiesi mes artėjame prie civilizuoto demokratinio pasaulio – štai klausimas, į kurį, deja, peršasi neigiamas atsakymas. Integruojamės į Vakarus, o panašėjame su Rytais. Paradoksas, bet... Neseniai baigėsi Rusijos Dūmos rinkimai. Paskelbtas Prezidento įpėdinis.

Stebint vis aštrėjančias diskusijas dėl naujos atominės jėgainės projekto, tenka atkreipti dėmesį į vieną tarsi netyčia apeinamą, tačiau esminį klausimą – tokios atominės elektrinės būtinumo Lietuvai klausimą. Apie jėgainę diskutuojama taip, lyg jau būtų įrodyta ir pagrįsta argumentais bei skaičiavimais, kad ši elektrinė yra neišvengiamai būtinas objektas. Socialdemokratų sąjunga šiuo klausimu jau buvo išreiškusi savo poziciją.

Civilizuotoje demokratinėje valstybėje ministras ar premjeras, neištesėję savo pažado, atsistatydina. To tiesiog reikalauja politinė logika. Tuo tarpu Lietuvoje Švietimo ir mokslo ministrė bei premjeras, nekart žadėję kelti algas mokytojams, toliau kaip niekur nieko eina savo pareigas, aiškindami, kad pinigų nėra, o biudžeto peržiūrėti negalima.

Rengti pakartotinius rinkimus likus metams iki eilinių Seimo rinkimų tikrai nėra jokios logikos. Tad į Dzūkijos apygardoje vykusius rinkimus tiesiog reikėtų žiūrėti kaip į testą Lietuvos politikos perspektyvoms. Jie pateikė tris požymius – du blogus ir vieną gerą. Pirmas blogas – tai, kad rinkėjai už rinkimų testą vėl gavo neigiamą balą. Pasirodo penktadaliui jų valdžia tokia, kokia yra, yra priimtina, vykdo jiems tinkamą politiką ir jokių pokyčių jie nenori.

Šiuo metu išgyvename tokį laikotarpį, kuomet kalbant apie Lietuvos politinį, ekonominį, socialinį gyvenimą tenka išsakyti daug kritikos ir pateikti ne mažiau neigiamų vertinimų. Ne ką geresnė padėtis demokratijos ir visuomenės pilietiškumo klausimais. Todėl praėjusią savaitę negalėjo nedžiuginti Švietimo darbuotojų profsąjungos ir Žemaičių kultūros organizacijų pademonstruotos politinio brandumo ir pilietiškumo akcijos.

Praėjusios savaitės pabaigoje teko išgirsti premjero Gedimino Kirkilo mintį, kad, sprendžiant automobilių spūsčių problemą Vilniuje, reikėtų valstybines institucijas iškelti į sostinės pakraščius, o pastatus panaudoti gyvenamosioms patalpoms. Atvirai pasakius, tokia idėja nenustebino, nes tai būtų dar vienas lobynas statybų bendrovėms valstybės sąskaita. O gal šia iššauta mintimi premjeras bandė nušauti ir antrą zuikį – Vyriausybės programoje įsipareigota decentralizuoti valdymą.

Italijoje brangsta makaronai. Tauta tuoj pat išreiškia nepasitenkinimą. Lietuvoje brangsta duona, pienas, mėsa, jų gaminiai, komunalinės paslaugos ir t.t. Tyla. Brango, brangsta ir dar brangs. O tauta rami, tyli. Kodėl Lietuvoje žmonės turėtų būti tokie ramūs, savo publikacijoje „Lietuva – iš arti ir iš toli“ („Veidas, Nr. 35, 2007-08-30) bando aiškinti politikos apžvalgininkas, Vilniaus universiteto TSPMI docentas Kęstutis Girnius.

Amerikiečių politikas Judžinas Makartis yra sakęs, kad rinkiminės kampanijos metu pavojinga kalbėti apie tai, ką rinkėjai gali prisiminti. Lietuvos politikoje, atrodo, veikia priešingi dėsniai. Rinkėjams net specialiai primenama jiems padaryta žala ir iš to neteisingus veiksmus padarę politikai pasirodo net gauna politinių dividendų, tai yra balsų. Ir net pakankamai daug.

Generalinė prokuratūra atsisakė atnaujinti saugumo karininko Vytauto Pociūno žūties aplinkybių tyrimą. Šiuo atsisakymu prokurorai pamynė Lietuvos valstybės ir teisėsaugos garbės reikalu, be abejonės, laikytiną šios istorijos ištyrimą iki smulkiausių detalių ir niuansų. Kaip tai daroma, Didžiosios Britanijos pareigūnai pademonstravo A.Litvinenkos nunuodijimo atveju. Visi tokioje byloje esantys neaiškumai ir įtarimai privalo būti nagrinėjami ir paaiškinti.

Parlamente atostogos, o be to daug kalbama apie žmonių nusivylimą  parlamentinių partijų ir politikų veikla, permainų poreikį. Būtent todėl „Balse.lt“ pradedame ciklą pokalbių su lyderiais tų politinių jėgų, kurios šiandien Seime neatstovaujamos. Šį kartą kalbiname Lietuvos socialdemokratų sąjungos lyderį (LSDS) pirmininką Arvydą Akstinavičių. - Daugiausia šiandien kalbama apie valstybės užvaldymą, oligarchiją.

Daug aštrių diskusijų ir vertinimų sulaukė rentų parlamentarams svarstymas Seime. Galiausiai galutinio sprendimo nepriimta ir klausimas nukeltas rudeniui. Ar bus dar prie jo grįžta, sužinosime jau po keleto mėnesių. Į patį rentų klausimo iškėlimą ir svarstymą Seime žiūriu tik kaip į pasekmę. Priežastimi laikyčiau tai, kad valdžioje nebeliko tikrų partijų ir politikų. Kuomet prarandamas savitumas, tuomet ir gimsta poreikis rentoms ar panašiai.

Bene prieš kiekvienus rinkimus ima bruzdėti politiškai aktyvesni piliečiai: kas kuria naują partiją, kas – judėjimą. Vieni iškart pretenduoja tapti „gelbėtojais“, kiti – tenkinasi satelitų vaidmeniu. Atrodo, pastarasis vaidmuo nenorom labiau limpa taip vadinamiems judėjimams. Sakau „nenorom“ todėl, kad jie nenori vadintis politikais, jiems artimesnis ir labiau prie širdies intelektualo vardas. Jie nori būti dvasiniais visų piliečių, o ypač politikų vadovais. Tai yra, būti aukščiau už visus.

Pastarųjų dienų įvykiai – pasiūlymai mokesčių srityje, valdančių partijų susitarimas, pažeidžiant LR Konstituciją, siekiant įvesti mokamą mokslą bei sveikatos apsaugą, įrodo visišką svarbiausių valstybės institucijų – Seimo ir Vyriausybės nenorą suvokti, įvertinti ir atsižvelgti į Lietuvos padėtį.

Galingu gegužės devintosios minėjimu ir Prezidento Vladimiro Putino perspėjimais Maskva tarsi baigė dar vieną neapykantos etapą, nukreiptą prieš iš jos glėbio ištrūkusias, nepriklausomybės kelią pasirinkusias ir savarankišką politiką vykdančias valstybes. Šįkart taikiniu pasirinkta Estija. Nenorom kyla klausimas: kas gali tapti sekančia Maskvos politikos auka? Įvykiai Taline parodė, jog tarp ES ir NATO valstybių solidarumo principas stipriai išsiderinęs.

Tenka konstatuoti, kad Vyriausybės veiklos ataskaita yra akivaizdžiai populistinė, stipriai prasilenkianti su realiu valstybės ir jos piliečių gyvenimu. Paties premjero Gedimino Kirkilo kalba Seime priminė brežnevinės nomenklatūros laikus, kuomet liaudis juokaudavo, jog penkmetis įvykdomas per tris dienas. Kaip ir Prezidento metinis pranešimas, taip ir Vyriausybės veiklos ataskaita nemaža dalimi paremta LLRI ideologijos dvasia.

Prieš dešimt metų, taip pat po savivaldos rinkimų, kurie tuometinei Socialdemokratų partijai buvo sėkmingi, LSDP stovykloje visu greičiu pradėjo suktis revoliuciniai procesai. Kodėl revoliuciniai? Todėl, kad LDDP vadovai bet kokia kaina stengėsi į LSDP vadovybę prastumti sau lojalius politikus, kurie netolimoje ateityje įvykdytų LSDP-LDDP jungtuves.

Praėjusią savaitę teko pabūti TSPMI patalpose surengtoje konferencijoje „Kas šiandien eina į kairę?“. Kalba ėjo apie naująją kairę ir kiekvienas pranešėjas dėstė savo požiūrį apie ją. Negaliu sakyti, kad buvo neįdomu. Tą patvirtino ir kai kurių klausytojų linkčiojimai į taktą dėstomoms mintims. Tačiau tokioje pozicijų įvairovėje net bandymams surasti kažko jungiančiojo, atrodė problematiškas. Galbūt konferencija ir nekėlė sau tokio tikslo.