Galingu gegužės devintosios minėjimu ir Prezidento Vladimiro Putino perspėjimais Maskva tarsi baigė dar vieną neapykantos etapą, nukreiptą prieš iš jos glėbio ištrūkusias, nepriklausomybės kelią pasirinkusias ir savarankišką politiką vykdančias valstybes. Šįkart taikiniu pasirinkta Estija. Nenorom kyla klausimas: kas gali tapti sekančia Maskvos politikos auka?
Įvykiai Taline parodė, jog tarp ES ir NATO valstybių solidarumo principas stipriai išsiderinęs. Tik po poros savaičių neramumų Briuselis pasiuntė aiškų signalą Maskvai dėl Estijos. Tvirto skubaus palaikymo estai nesulaukė ir iš savo kaimynių Latvijos bei Lietuvos. Todėl ir iškėliau klausimą dėl galimos politinės aukos sekančiame etape. Nereikėtų pamiršti 1991-ųjų sausio įvykių, kuomet Maskvos agresija neapsiribojo viena Baltijos valstybe.
Tokiame pasyvumo ir neryžtingumo fone tikrai maloniai nustebino lenkai. Jie ne tik kad solidarizavosi su estais, bet metė aiškų iššūkį Maskvai. Komunistų diktatūros paminklai ir visi simboliai turi būti pašalinti kaip svetimi lenkų tradicijai – tokia buvo Varšuvos pozicija. Dar daugiau. Tuo metu kai vandalai, prisidengdami bronzinio kario skulptūros perkėlimu ir Kremliaus palaikymu, siaubė Taliną, lenkai parengė ir visu balsu prakalbo apie įstatymo nugriauti sovietinius paminklus priėmimą. Toks drąsus Lenkijos iššūkis Maskvai buvo gana netikėtas Kremliaus politikams.
Šių metų gegužės devintoji priminė prieš trejus metus ta proga matytus kadrus per vieną Rusijos televizijos kanalą. Pradžioje parodomi kraupūs vaizdai iš Čečėnijos sostinės stadiono, kur, sprogus bombai, žūsta V.Putino statytinis Achmadas Kadirovas. O po to, be jokio gedulo dėl saviškio netekties požymių, iš įvairių Rusijos miestų ir miestelių demonstruojami gegužės 9-sios šventiniai renginiai. Šventė su stipriu politiniu akcentu, jaunimo auklėjimu ir grūdinimu. Karo veteranai su raudonais gvazdikais rankose kartu su moksleiviais, net darželinukais traukia dainą „Denj pobiedy“.
Pagalvojau apie Lietuvą. Nors mūsų tik trys milijonai, o ne šimtas keturiasdešimt, kaip Rusijoje, tačiau patriotiškumo, tautiškumo, pilietiškumo akcentų stipriai pasigendama. Atrodytų mažmožis, tačiau, jei gegužės 8-ją TSPMI kuruotas renginys Katedros aikštėje Estijos palaikymui buvo nušviestas pakankamai, tai Vilniaus licėjaus moksleivių solidarumo akcija Ozo gatvėje liko praktiškai nepastebėta. Juolab, kad ir savo gausa licėjistai niekuo nenusileido. Bet štai „murzininkų“ akcijai dėmesio pakako. Manyčiau, kad būtent patriotiškumo, pilietiškumo klausimais tokių mažmožių neturėtų būti. Reikšmingas ir svarbus turėtų būti kiekvienas pilietiškas ir patriotiškas veiksmas.
Nereikėtų savęs raminti tuo, kad mums panašūs įvykiai negresia, nes Lietuvoje nėra tam priežasčių, kokios buvo ir yra Estijoje. Nereikėtų guostis tuo, kad Lietuvoje yra net du specialūs kariuomenės padaliniai riaušėms malšinti. Manau, jog mūsų valstybė stipri pirmiausia turėtų būti būtent jos piliečių patriotiškumo, tautiškumo dvasia, nes surasti priežasčių konfliktams, neramumams nėra jau taip sudėtinga. Juo labiau, kad Maskvos požiūris į Lietuvą vargu ar daug kuo skiriasi nuo požiūrio į Estiją. Prisiminkime nesenus atvejus: staiga Rusijai atsiradusį poreikį be pabaigos vykdyti naftotiekio, einančio į Mažeikius, remonto darbus, pastoviai kylančius konfliktus tranzitiniuose traukiniuose ir t.t.
Estijos įvykių fone Lietuva turi galimybę parodyti tam tikrą valią, o tuo pačiu ir stiprumą. Seimas pradės iš naujo nagrinėti Prezidento grąžintas buvusių KGB rezervistų veiklą ribojančio įstatymo pataisas. Valdo Adamkaus veto ne tik turėtų būti atmestas, bet į liustraciją būtina pasižiūrėti plačiau. Pagaliau reikia priimti visaapimantį, o ne tik atskirus fragmentus beturintį Liustracijos įstatymą, praplečiant ir liustracinę bazę – parodžius gerą politinę valią neabejotinai gerėtų valstybės institucijų darbo kokybė, mažėtų abejotinų teisinių sprendimų, stiprėtų pilietiškumo ugdymas ir t.t. Čia Lenkija su tam tikromis išlygomis vėl galėtų būti pavyzdžiu Lietuvai. Nesu brolių Kačinskių šalininkas, greičiau priešingai. Tačiau paminėti Lenkijos veiksmai tikrai yra verti dėmesio. Beje, spaudoje pasirodantys gąsdinimai Strasbūru ir įvairiomis galimomis sankcijomis Lietuvai akivaizdžiai yra perdėti arba inspiruoti liustracijos priešininkų. Šių metų pradžioje psichologinę ataką, panaudojus žiniasklaidą, jau patyrėme. Nors gąsdinta, kad Nepriklausomybės dienai, vasario 16-ąjai, sulauksime nemalonumų iš Strasbūro, bet, kaip matome, tokia propaganda subliūško. Tad principingi sprendimai liustracijos klausimu būtų tam tikras kontrargumentas galimiems nedraugiškiems Kremliaus politikos kėslams. Juo labiau, kad nereikia būti naiviems ir tikėtis jog Rusijos spec. tarnybos toliau Lietuvoje neužsiima verbuojamąja veikla.
Atvirai tenka pripažinti, kad tokių grėsmių fone nemaloniai nustebino vieno Rusijos apžvalgininkų Jevgenijaus Kiseliovo pozicija: „jeigu jūs iš tikrųjų prijaučiate Rusijos demokratijai, demokratinėms vertybėms, kurios šiandien pas mus Rusijoje nepopuliarios, nevertinamos, bent jau nepakiškite, nekenkite. Nes kai kurie veiksmai, kaip bronzinio kareivio paminklo perkėlimas Estijoje – ypač parankūs toms jėgoms, kurios siekia susiaurinti demokratiją Rusijoje. Ta paminklo istorija galų gale labiausiai pakenkė mūsų šalies demokratinėms jėgoms“. Tokia nuomonė kažkuo jau primena nevzorovinę žurnalistiką. Neabejoju, kad estų nenuolaidžiavimas oficialiosios Maskvos propagandai buvo vertas dėmesio pavyzdys rusų demokratinėms jėgoms. Kaip ir pačių tikrųjų Rusijos demokratų – akademiko Andrejaus Sacharovo našlės Jelenos Bonner laiškas, kuriame ji drąsiai pareiškia: „Manęs nežeidžia žuvusiųjų palaikų ir paminklo perkėlimas .Daug garbingiau ilsėtis karių kapinėse, negu šurmulingoje ir triukšmingoje troleibusų stotelėje. Mane įžeidė ir įžeidžia užrašas ant paminklo. Ten turėtų būti parašyta (ir Estijoje, ir bet kurioje kitoje šalyje) ne „Kariui išvaduotojui“, o „Kritusiam kariui“...
Akivaizdu, jog grėsmių pakankamai daug, kaip akivaizdu ir tai, jog priešnuodžių joms galima surasti. Tereikia turėti noro, sąžinės ir tvirtos politinės valios.
Arvydas Akstinavičius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
