Neabejotinai svariausiu apžvelgiamos savaitės politiniu momentu tapo Prezidento Valdo Adamkaus išsakytos pozicijos dienraščiui „The Financial Times“ ir pasaulio lyderių forume Davose. Šįkart valstybės vadovą būtina pasveikinti su ryžtingomis kalbomis.
Tiesą sakant, V.Adamkų užsienio politikos srityje jau įpratome matyti aktyvų, nebijantį imtis iniciatyvos, sugebantį tarptautiniuose renginiuose sėkmingai spręsti ir sudėtingus klausimus. Tai didelis pliusas mūsų valstybei. Reikia sutikti su Prezidento pareikšta nuomone. Tarptautinė padėtis iš tiesų keičiasi jau ne metais, o mėnesiais. Ta pati Rusija taip pat. Ir, deja, pokyčiai kaimyninėje šalyje juda ne pozityvia linkme. Nereikėtų pamiršti to fakto, kad Rusija ne taip seniai užsuko naftotiekio į Lietuvą kranelį. Neturėtume per daug sureikšminti JAV valstybės sekretorės pasakytų žodžių. Ar galėjo ji kalbėti kitaip? Galbūt Lietuvos Prezidentas išsakė suderintą bendrą poziciją. Net jei yra būtent taip, tai nė trupučio nesumenkina V.Adamkaus tarptautinės politikos nuopelnų ir svorio. Jo Ekscelencijai belieka tik palinkėti ir toliau išlaikyti tokį pat ryžtą ne tik užsienio bet ir vidaus politikoje.
Kita naujiena, pasiekusi Lietuvą iš užsienio buvo daugiau nei šokiruojanti – leidimas homoseksualiems asmenims įsivaikinti. Galima ir reikia kalbėti apie jų teises, tačiau užsimerkti ir nesipriešinti homoseksualų agresyviai propagandai bei puolimui – tai jau žingsnis prieš pačią žmoniją. Reikia pasveikinti dalies Lietuvos politikų ir specialistų negatyvią reakciją į tokį strasbūrišką absurdą. Manau, vaikų teisių specialistai taip pat turėtų išreikšti principingą poziciją dėl šios informacijos. Juk leidimas homoseksualiems asmenims įsivaikinti – tai jau ne vaiko teisių pažeidimas, o jo išniekinimas. Jei ateityje dėl šio klausimo Lietuvos valstybė kartais atsidurtų Europos Žmogaus Teisių teisme, tai nuoširdžiai džiaugčiausi, kad Lietuva sugeba būti principinga dėl savo tautos ir valstybės ateities.
Na o Lietuvoje toliau žmones šiurpina paleistas atominis liūtas. Šia tema tiek jau prikalbėta ir prirašyta, kad dabar ją galima iškart ir pabaigti, tepasakant, jog ir toliau viskas dėl Leo Lt yra blogai.
Šįkart norėtųsi įvertinti savaitės bėgyje dar kartą iškilusius du faktus, susijusius su žmogiškuoju faktoriumi. Vienas jų – Dalios Budrevičienės istorija. Tiksliau nelaimė. Nelaimė, kurią per pastaruosius metus kūrė vadinamieji jos gynėjai ir kovotojai su vokeliais. Kodėl taip drįstu teigti? Todėl, kad kurdami D.Budrevičienę kovos su vokeliais didvyre, kurios šlovės spinduliuose ir patys tikėjosi pasimaudyti, ją pavertė įkaite ir auka. Sutikime, kad Lietuvoje tokių budrevičienių tūkstančiai. Jos išnaudojamos, dirba be socialinių garantijų, už apgailėtiną darbo užmokestį. Jei tie „kovotojai su vokeliais“ ir D.Budrevičienės „gynėjai“ būtų nuoširdžiai siekę to, ką deklaruoja, jau sekančią dieną šalia būtų atsiradę dešimt, o po savaitės – šimtas budrevičienių. Žmonės būtų patikėję, o jausdami, kad iš tikro gali būti apginti nuo darbdavių savivalės ir susidorojimo, jie tik įgautų drąsos, pasitikėjimo. Tuomet kova su vokeliais išties duotų teigiamą rezultatą. Dabar teturime D.Budrevičienės auką, o mokėjimų vokeliuose sumažėjo tiek, kiek juos gavusiųjų išvyko uždarbiauti užsienin. Tai kuo tie besireklamuojantys „gynėjai“ ir „kovotojai“ skiriasi nuo vokelinių darbdavių? Juk reklama D.Budrevičienei sveikatos tikrai nepridės, o tūkstančiai kitų budrevičienių ir toliau vergaus už apgailėtiną atlygį.
Kitą žmogiškojo faktoriaus parodiją demonstruoja valdžia, tiksliau premjeras bei švietimo ir mokslo ministrė, mokytojų atžvilgiu. Tikriausiai Vyriausybė nutarė ir pedagogus nurašyti į „runkelių“ klasę. Tik taip galima paaiškinti valdžios žaidimus ir apgavystes dėl mokytojų atlyginimų. Tikėdamiesi, kad „runkeliai“ neturėtų susigaudyti žadamuose procentuose, galiausiai premjeras ir ministrė patys susipainiojo kam, ką ir kiek pažadėjo. O štai profsąjungiečiai viską tiksliai suskaičiavo ir Vyriausybei išdėstė argumentuotus reikalavimus. Tik „geltonosios“ profsąjungos atstovams, pasirodo, kaip ir premjerui su ministre, šlubuoja ne tik atmintis, bet ir matematiniai veiksmai. Teisingai pastebėjo profesorius Saulius Sondeckis, kad su pastoviai meluojančia ir apgaudinėjančia ministre nėra ko derėtis. Maestro pats patyrė, kaip buvusi kultūros ministrė Roma Žakaitienė naikino ne tik jo orkestrą, bet ir Lietuvos kultūrą. Reikia tik sveikinti mokytojų nesitaikstymą su apgavystėmis. O palaikyti jų apsisprendimą streikuoti – yra visų mūsų pilietinė pareiga.
Arvydas Akstinavičius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
