Kaip ir daugybę rytų prieš tai, Osvaldas su žmona Jūrate atsikėlę išsiruošė į darbus, pakeliui pasiėmė Ingą ir kelias nusidriekė darbo link. Šiandien Jūratė sako – žvelgdama atgal supranta tą rytą lyg ką nujautusi, vyras elgėsi kiek kitaip, nei visada, į darbą vežė visai kitais keliais, nei įprasta.
Sustojus prie šviesoforo Osvaldui staiga sustojo širdis
Vilniuje, Žalgirio gatvėje, sustojus prie šviesoforo užsidegus raudonam signalui, įvyko tai, ko niekas nenumatė ir nenujautą – Jūratė ir Inga vienbalsiai pasakoja, kad Osvaldas tepasakė „oi“, pridėjo galvą prie kaktos ir viskas – jį ištiko klinikinė mirtis.
„Prie šviesoforo sustojau raudono, nes reikėjo praleisti, ir viskas – viskas dingo. Nieko neatsimenu, visiškai nieko. Sustojau ir viskas – atsibundu ligoninėj, nieko neatsimenu, net nieko nejaučiau, kad mane gaivino“, – tuo, ką prisimena iš tos dienos, dalijosi Osvaldas.
Automobilyje sėdėjusias moteris apėmė baimė ir šokas, tačiau tai nebuvo stabdis – iššokus iš automobilio, Jūratė pribėgo prie vyro, suradusi butelį vandens pradėjo pilti jį Osvaldui ant galvos, daryti įpūtimus, Inga dar nubėgo iki šalia esančios klinikos, pakeliui iškvietė greitąją ir parbėgusi atgal lėkė prie automobilių prašyti pagalbos.
Kelionės į darželius ir darbus virto kova už gyvybę
Į pagalbos šauksmą atsiliepė Andrejus ir Rimvydas – tą rytą, kaip ir įprasta, jie vežė vaikus į darželius.
„Buvo niekuo neypatingas rytas, kaip visada važiavom su vaikais į darželį“, – prisimena Andrejus. Vaikai išlipo, nubėgo į grupes, o jis iškeliavo į darbą. Kad kažkas negerai, išdavė priekyje nusidriekęs nedidelis kamštis: „Sustojau, buvo žalia šviesa, bet mašina, kiek pamenu, nepajudėjo, paskui užsidegė antra žalia šviesa – irgi mašina nepajudėjo. Buvo keista.“
Tuo pat metu netoliese važiavo ir Rimvydas. Iš pradžių jis pravažiavo pro sustojusį automobilį – atrodė, kad situacija valdoma. Tačiau netrukus išgirdo šauksmą: „Reikia vyrų pagalbos.“
„Tiesiog nebuvo jokios dvejonės, supratau, kad reikia eiti padėti, nes kažkas negerai“, – sako jis.
Andrejus iki šiandien prisimena, kai prie jo automobilio pribėgo moteris ir sušuko: „Ar galit padėt? Pasidarė blogai žmogui.“
„Kai moteris pakvietė, tai visiškai be jokios abejonės iš karto išlipau iš mašinos. Nežinojau, kas atsitiko, bet žinojau, kad reikia pagalbos.“
Priekyje stovėjusio automobilio vairuotojo vietoje sėdėjo vyras – atsilošęs, be gyvybės ženklų. „Kai atbėgau prie mašinos, pamačiau – sėdėjo prie vairo vyras, bet visiškai nejudėjo ir man pasirodė, kad jau nelabai kvėpavo“, – prisimena Andrejus.
Sulėkę prie automobilio, jie ištraukė Osvaldą iš automobilio – ši užduotis buvo nelengva, kūnas buvo atsipalaidavęs, koja stipriai užspaudusi stabdžio pedalą.
Kelios minutės virto amžinybe
Čia prisijungė Rimvydas. „Aš už pažastų čiupau ir jį lupau iš to automobilio iškart“, – sako jis. Abu vyrai paguldė nepažįstamąjį ant šaligatvio. Buvo šlapia, šalta, todėl kažkas greitai atnešė pakloti medžiagos.
„Pasižiūrėjom – jis nekvėpavo, beveik nesijautė to kvėpavimo, tada pradėjom daryt širdies masažą“, – pasakoja Andrejus. Inga jau buvo paskambinusi 112 – visą tą laiką dispečerė per garsiakalbį ramiai aiškino, ką daryti, Inga, neseniai baigusi pirmosios pagalbos kursus, dar prieš pradedant gaivinimą buvo aiškiai parodžiusi, kokius veiksmus atlikti.
Andrejus ir Rimvydas iki šiol prisimena dispečerės ne kartą kartotus žodžius: „Tik nenustokit daryti širdies masažo.“ Net tada, kai atrodė, kad vyras tarsi bando įkvėpti, kvėpavimas pamažu atsistato.
„Girdėjau atsikvėpimus tokius protarpinius. Nebuvo taip, kad kvėpavo nuolat, tiesiog buvo tokie gilūs įkvėpimai. Tas įkvėpimas man ir davė turbūt vilties, kad žmogus gyvas, viskas tvarkoj, tiesiog reikia tęsti pagalbą“, – sako Rimvydas.
„Tokiu momentu bandai prisimint, kaip tikslingai tą daryti, – sako Andrejus. – 100–120 kartų per minutę, tokiu ritmu, tiesiog skaičiavom ir darėm kartu su Rimvydu. Aš–jis, aš–jis.“
Nepailstant atliekant širdies masažą, pridėti ir įpūtimai ir taip be sustojimo, kol atvyko greitoji medicinos pagalba. Laikas tą rytą ištirpo – nors iki greitosios atvykimo praėjo vos kelios, gal iki 10 minučių, atrodė, kad visa tai tęsėsi amžinybę. Andrejus sako – atrodė, kad praėjo bent penkiolika minučių:
„Čia buvo labai baisu, kai darai ir tu nežinai, ar bus kažkoks rezultatas, ar ne. Bet vis tiek darėm iki paskutinio momento, kol atvažiavo greitoji pagalba.“
Rimvydas, kita vertus, pripažįsta, kad jo būsena tuo metu buvo kitokia, nei pats tikėjosi. Sako, jautėsi gan ramus, išlaikė šaltą protą, viską darė tiksliai ir be panikos. Jis prisimena net pasakęs Osvaldui: „Tik nebandyk čia jokių bajerių man – kvėpuok.“
„Nežinau, galbūt neįvertinau tos situacijos, kad čia yra gyvybės ir mirties klausimas. Atrodė, kad mes tiesiog gelbėjam, darom viską ir greičiausiai viskas gerai baigsis. Matyt, viduj aš jaučiau, kad turi viskas gerai baigtis, matėsi iš bendros situacijos, kad vyro išvaizda neblogėja, jaučiau, kad mes padedam, kad viskas eina į gerą pusę“, – prisimindamas tą dieną svarsto Rimvydas.
Nežinomybę, ar pavyko išgelbėti gyvybę, išsklaidė Osvaldo dukros kreipimasis
Visą šį laiką Inga buvo šalia, pakaitomis su vyrais teikė pirmąją pagalbą, tik Jūratei buvo pasakiusi nueiti už tvoros – jaudinosi, kad dėl patirto didelio streso ir jai nesutriktų sveikata. Žmona sako – iš už tvoros matė tik kojas, bet nė sekundės nesudvejojo – viskas bus gerai.
„Minties, kad aš jo galiu netekti, nebuvo dėl to, kad aš tikėjau, kad mano sesė, kuri yra viršuj, man padės jį išgelbėti ir mes išgelbėsim. O kai tie vyrai pas mus atsirado...
Aš jau neprisimenu nei veidų, nieko, bet aš tikėjau, kad jie padarys stebuklą kartu su Ingute“, – graudindamasi sako Jūratė ir priduria – bažnyčioje melsdamasi dėkojo ir a. a. vyro mamai, kad padėjo jį išgelbėti.
Visi jie sutaria – atrodė, kad prabėgo daugybė laiko, kol atvyko medikai, nors tai tebuvo kelios minutės. Atvykus greitajai, Andrejus ir Rimvydas atsitraukė – spėjo tik pamatyti, kaip paramedikai atlaisvino Osvaldo krūtinę, prijungė elektrodus ir viskas – jie jau nieko nebegalėjo padaryti ir išvyko savais keliais.
Kurį laiką visi gyveno nežinioje. Jūratė pasakoja, kad Osvaldas, išgabentas į gydymo įstaigą, buvo panardintas į dirbtinę komą, medikai sakė nieko negalintys prognozuoti – nei kas bus, nei kaip. Ramiau pasidarė tik tada, kai kitą dieną lankant vyrą ligoninėje, pamatė, kaip jis kaip tik tuo momentu, kai ji žengė į palatą, budinosi iš komos.
Andrejus ir Rimvydas kelias savaites gyveno nežinioje –tik po kurio laiko atėjo suvokimas, kad tai, ką padarė, buvo kova už gyvybę, tačiau nė neįsivaizdavo, ar jiems pavyko, ar jų veiksmai padovanojo Osvaldui antrą gyvenimą.
Viską pakeitė viešumoje pasirodęs straipsnis, kuriame viena iš Osvaldo ir Jūratės dukrų, Gintarė, kreipėsi į žmones ir papasakojusi šią istoriją prašė vieno – padėti surasti didvyrius, išgelbėjusius tėčio gyvybę. Jūratė pripažįsta – pati prašė dukrų padėti juos surasti, nes tvirtai žino – visi turi išgirsti ir sužinoti, kokie nuostabūs ir neabejingi žmonės gyvena Lietuvoje.
„Jei ne jie ir ne Ingutė, būtų buvę tikrai blogai, jei aš būčiau buvusi viena šitoje situacijoje, aš tikrai nesu garantuota už save, kiek aš jam būčiau padėjusi. Greitąją iškviesti – aš net nežinau, ar tikrai sugebėčiau tuo momentu iškviesti – gal, bet aš įsivaizduočiau, kad turiu gelbėti jį čia ir dabar, o kviestis pagalbos aš turbūt nebūčiau pajėgusi. O čia – trys žmonės, kurie padarė toliau gyvenimą šviesų“, – su begaliniu dėkingumu sako Jūratė.
Gelbėtojai vieningai sutaria – jei reikėtų, nedvejodami padarytų tą patį
Pats Osvaldas, gelbėtojų dėka jau netrukus minėsiantis pirmą savo „antrąjį gimtadienį“, sako – jei ne jie, galbūt šiandien jis negalėtų būti su šeima ir matyti, kaip auga jo anūkai:
„Aš labai laimingas, kad atsirado žmonės puikūs tokie, ekstremalūs net padėti man išgyventi. <...> Man labai pasisekė, esu labai laimingas, nes dar anūkai auga, man labai norisi juos pamatyti didelius, užaugančius... Ir dar sekanti ateinanti anūkėlė – būtų gerai sulaukti jos. Turbūt sulauksiu. <...>
Jeigu jie nebūtų pagelbėję man, aš jau gal ir būčiau miręs. <...> Jiems esu labai dėkingas už tai, kad aš esu gyvas, su šeima, su anūkais, su dukromis, su žentais. Esu labai dėkingas jiems“, – už padovanotą gyvybę savo herojams dėkojo Osvaldas.
Šeimai labai šiuo lemtingu momentu padėjusi Inga prideda – Andrejus ir Rimvydas yra pavyzdys ir priminimas, kad Lietuvoje yra daugybė gerų, neabejingų, pasiruošusių padėti žmonių iš didžiosios raidės, kurie niekada nepaliks kito bėdoje:
„Šie žmonės verti „Lietuvos garbės“ vardo todėl, kad ar tai būtų Osvaldas, ar tai būtų kitas žmogus, aš galvoju, kad jie padarytų lygiai taip pat ir jie, kaip aš sakau, viską mestų ir darytų viską dėl Lietuvos ir dėl žmonių.“
Gelbėtojus jie visi apibūdina vienu vieninteliu žodžiu – didvyriai, padovanoję Osvaldui didžiausią dovaną. Vis tik ir Rimvydas, ir Andrejus tvirtina – tokiais visai nesijaučia.
„Nesijaučiu kažkokiu didvyriu. Tiesiog padariau tą, ką turėjau padaryt tuo momentu“, – sako Andrejus. Rimvydas jam antrina: „Man tai didvyriai yra turbūt tie žmonės, kurie sąmoningai renkasi tokį darbą, kur kasdien gelbėja gyvybes.“
Tačiau abu vyrai vienbalsiai sutaria dėl vieno dalyko: jei reikėtų viską kartoti dar kartą, skubėti gelbėti gyvybę ar ištiesti pagalbos ranką tam, kuriam jos reikia, jie nė sekundę nesudvejotų.
Tą dieną, stresinės ir sudėtingos situacijos akimirką, ne tik antram gyvenimui atgimė Osvaldas. Užgimė ir kai kas dar labai gražaus – gelbėtojų draugystė. Iki tol tik persimesdavę keliais žodžiais susitikę darželyje paliekant ten vaikus, jie pradėjo bendrauti šeimomis, susibūrė bendram susitikimui.
Prieš pusę metų Rimvydas su šeima – žmona ir trimis vaikais – išvyko gyventi į užsienį, bet ir jis, ir Andrejus tvirtai sako – jie dar susitiks, vos tik pavyks ištaikyti tokią progą. O Osvaldas tiki – nors dar niekada nėra akis į akį susitikęs su savo herojais, žino, kad vieną dieną jų keliai susikirs ir planuoja juos pakviesti į savo „antrojo gimtadienio“ paminėjimą.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
