Komentarai ir analizė

Pasitelkus Jungtinių Valstijų specialiąsias pajėgas, šalia prabangių Islamabado rūmų, buvo nužudytas  Osama bin Ladenas ; ir tai šiek tiek primena kitų „Al Qaedos“ lyderių sulaikymą Pakistano miestuose. Dar kartą, buvo įrodyta, kad tikroji teroristo prieglauda yra pačioje Pakistano centrinėje dalyje. Tai, savo ruožtu, atskleidžia kitą tikrovės pusę –  kova prieš tarptautinį terorizmą gali būti laimėta, tik demilitarizuojant ir radikalizuojant Pakistaną.

Ar Izraelis painioja teisėtą savo politikos kritiką su antisemitizmu, taip siekdamas išvengti sudėtingų egzistencinių sprendimų? Klausimai iš tiesų sunkūs – tačiau atsakymai dar sunkesni. Mėnuo tarp Purimo ir Pesach švenčių yra tinkamas metas apsvarstyti žydų ir antisemitizmo ryšius. Tai trapių ir sudėtingų santykių kompleksas, kupinas įvairių klišių ir negailestingų panikos riksmų, tačiau ten stebėtinai trūksta įžvalgų.

Apie Roną sužinojau, kai 1996-aisiais pasklido gandas apie jo, Roberto Nuricko ir Stepheno Larabee parašytą studiją „The Baltic Puzzle„ („Baltijos galvosūkis“). Tada, likus metams iki NATO viršūnių susitikimo Madride ir sprendimo dėl pirmos Vidurio Europos šalių bangos pakvietimo į NATO, mes,  lietuviai, kartu su latviais ir estais beatodoriškai beldėmės į NATO duris, emocionaliai ir teisingai argumentuodami už savo narystę Aljanse.

Koks skirtumas, kokios veislės padaras teršia ant galvos? Valstybinė lietuvių kalbos komisija išradingai teikia įvairius naujadarus, kūrybiškai ieško atitikmenų šiandienos reiškiniams, daiktams, procesams apibūdinti ir spindi išmone, siūlydama vartoti įmantresnius raidžių kratinius. Nuopelnai ar nuopuolis? Vieni kratiniai būna taiklesni, tačiau dauguma iškrinta iš konteksto. Filosofuojantieji nuo seno teigia, kad esmė nesikeičia, net kai jai pavadinti vartojami skirtingi žodžiai.

Kalėdų dovanėlės ir žaisliukai spalio vidury? Juk Kalėdos tiktai gruodį! Taip Lietuvoje buvo, berods, iki 1994-ųjų, kai šią snaudžiančiųjų tradiciją nutraukė kaip Pilypas iš kanapių iššokusi „BNA market“. Dar po pusmečio – dabartinio Vilniaus troleibuso stiliaus batų parduotuvė priešais Operos ir baleto teatrą: pro vienas duris įeini basas, pro kitas išeini su batais (pėdsakų piešiniai ant šaligatvio). Prisimenat? Paskui – pastangos pasikviesti į Vilnių „McDonald's“. Bet tuometinio Antano Zabuli...

Lietuviai gali jaustis visiškai saugūs ir neberakinti durų. Baisiausia šio amžiaus pradžios nusikaltėlė ir pavojinga teroristė Eglė Kusaitė vėl kalėjime. Sprogimo nebus, jei tik jo neįvykdys kas nors, ko nepasiekia Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) ir genialiausiojo visų laikų prokuroro Justo Lauciaus švelnios letenėlės. Ypač džiūgauti turi pastarasis, nes skundėsi, kad mergina nori jį įskaudinti.

Teoriškai, sunku įsivaizduoti bet kokią kitą geresnę internetinę paslaugą nei standartinę  „reikalingi darbuotojai“ skelbimų lentą. Tai padeda žmonėms surasti darbą, pateisinantį  jo/jos  galimybes, o darbdaviams - lengviau rasti žmones, kurie geba naudotis jų veiklos sričių objektais (tam tikrais įrengimais, mechanizmais ar paprasčiausia paslaugų atlikimo metodika) taip, kad patenkintų atskirų firmų bei viso pasaulio vartotojų poreikį.

Pasigirdus kvietimui lietuviams ir lenkams susitaikyti bent jau šių Velykų proga – juk ir vieni, ir kiti daugiausia yra katalikai – niekur nedingo klausimas dėl santykių ateities. Įdomu, kaip klostysis lietuvių ir lenkų, Lietuvos ir Lenkijos santykiai per artimiausius du dešimtmečius.

Viskas prasidėjo pilką ir lietingą pavasario dieną, kaip ir daugelį kitų dienų mano Gimtinėje. Ta diena baigėsi siaubu ir sielvartu. Žinoma, niekas iš mūsų nežinojo tos tikslios akimirkos, kada įvyko Černobylio katastrofa prieš 25 metus. Tuo metu mes gyvenome sistemoje, kuri visiškai apribojo paprastų žmonių teisę gauti informaciją net apie pagrindinius faktus ir įvykius. Dėl to mes buvome laikomi nežinioje apie radiacijos nuotėkį iš pažeisto Černobylio reaktoriaus.

Kaip politikams lengviausia įerzinti visuomenę? Reikia kuo dažniau kalbėti apie naujus mokesčius. Kai kas taip ir elgiasi. Ir jie turi pateisinimą. Juk būtina pranešti apie svarstomus pakeitimus, įtraukti žmones į diskusiją. Didžioji mūsų politikų bėda, kad vos atėję į valdžią jie tampa geriausiais vienos ar kitos srities ekspertais. Brandžiose demokratijose sprendimus pateikia už valdžios ribų lokalizuoti „smegenų centrai“, ir politikai juos tik atsirenka.

„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane,- nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ ( Jn 11, 25- 26 ) Po ilgų Gavėnios savaičių - Velyknakčio šventųjų Mišių liturgijoje vėl džiaugsmingai skambėjo „ Aleliuja“ , skelbianti pakilią Dievo šlovės akimirką. Velykų rytą dėkojome už naująjį gyvenimą, kurį mums dovanoja mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimas.

Japonijos žemės drebėjimas ir Fukušimos atominėje elektrinėje tebetrunkanti branduolinė krizė bauginamai primena JAV finansinį krachą, kuris pagreitino Didįjį nuosmukį. Abu šie įvykiai pateikia akivaizdžių pamokų apie riziką ir apie tai, kaip sunkiai su ja gali susitvarkyti rinkos bei visuomenės. Viena vertus, negalima lyginti žemės drebėjimo, kurio metu per 25 tūkst.

Vilniaus mero poste vėl Artūras Zuokas. Žmogus su „bagažu“ ir dar visai neseniai daugelio laikytas politiškai raupsuotu, galinčiu net kitus užkrėsti personažu. Tipiškiausios reakcijos į A. Zuoko sugrįžimą mero kėdėn yra tokios: viskas žlugo, tautos moralės nebėra, nes dabar jis vogs šešeriopai, tad belieka emigruoti arba pasikarti; miestą turi valdyti tas, kas sugeba ir neužkniskite su savo moralais, nes visi, kas buvo po jo, pasirodė apgailėtinai.

Abiejų rankų pirštų neužtektų suskaičiuoti, kiek kartų Lietuvoje vėl ir vėl diskutuojama apie nekilnojamojo turto mokestį gyventojams. Vieną kartą diskusija netgi priėjo iki konkrečių Finansų ministerijos pateiktų alternatyvų, kurios parodė, kad iš šio mokesčio biudžetas galėtų gauti nuo 40 iki 73 mln. litų. Lyginant su 20 milijardų litų nacionalinio biudžeto pajamų, šis nė pusės procento nesiekiantis derlius, atrodė, atšaldė mokesčio entuziastus.

Pastaruoju metu žodžiai „lietuviai“ ir „lenkai“ mirgėte mirga žiniasklaidoje. Temų ratas itin platus: nuo lietuvių ir lenkų santykių Vilnijoje iki Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinių reikalų. Diskusijų triukšme nepamirštami Vytautas ir Jogaila. Lietuvoje išrinktas Europos parlamento narys Valdemaras Tomaševskis pareiškė lietuviams kaip Vilnijos lenkas: „Kur mes turime integruotis? Mes čia gyvename visada.

Ar lėtas Vakarų koalicijos misijos vykdymas Libijoje pasibaigs tuo, kad džihado citadelė netyčia atsidurs ant Pietų Europos slenksčio? Žinoma, Vakarų jėgos nusipelnė aplodismentų už pastangas, kurios buvo remiamos Kataro ir Jungtinių Arabų Emyratų, kad Libijos civiliai gyventojai būtų apsaugoti nuo nekalto kraujo praliejimo.

Čirškinti šonkauliukai, kepsniai iš nugarinės ar garuojantys vėdarai nuo seno puošia lietuviškos virtuvės stalą. Gal neverta skaičiuoti, kiek šeimų dar išgali kasdien nusipirkti nors puskilogramį šoninės. Kaip neverta siūlyti medžiotojų ir žemdirbių krašto gyventojams tapti vegetarais. Tikėtis, kad dauguma lietuvių greitai atsivers į islamą, irgi nėra prasmės. Tačiau mėsos valgytojų krašte ji jau tampa prabangos preke.

Kaip manote, ko mažiausiai bijo mūsų politikai? Tikriausiai neatspėjote – apgaudinėti rinkėjus. Pastarosiomis dienomis naujai išrinkti savivaldybių tarybų nariai masiškai atsisakinėja mandatų. Kas atsitiko? Išsigando atsakomybės, staiga susivokė, kad ne ten pataikė? Per gerai galvojate. Tai rinkėjus įžūliai apgaudinėję Europos Parlamento, Seimo nariai, įvairūs savivaldybių tarnautojai, solidžius postus užimantys pareigūnai, kurie net negalvojo eiti dirbti į savivaldybių tarybas.

Valdemaras Tomaševskis tvirtina, kad lietuviai, o ne lenkai, Vilnijoje turi integruotis. Lietuviai čia atvažiavo. Čia – lenkų žemė. Jie čia visada gyveno. Ar jis teisus? Mokslininkai neabejotinai įrodė baltų kilmės hidronimijos (upių ir ežerų pavadinimų) išplitimą dideliuose plotuose į rytus, pietus ir vakarus nuo Lietuvos ir Latvijos. Lietuviai gyveno tų plotų viduryje, kitų baltų genčių apsuptyje. Todėl jie išlaikė labai daug senosios indoeuropiečių kalbos elementų.

Vakar prasidėjo antroji darbo savaitė naujai iš(per)rinktam ir jau inauguruotam Kazachstano Respublikos prezidentui Nursultanui Nazarbajevui. Prasidėjo darbingai ir... tiek. Kaip praneša oficiali Kazachstano Prezidentūros interneto svetainė, balandžio 11 dieną N. Nazarbajevas visą dieną neturėjo kada rankų sudėti – bemaž 20 pranešimų spaudai per vieną dieną apie naujai paskiriamus ministrus ir kitus darbus, vis dar plaukiančius įvairių šalių vadovų sveikinimus su pergale rinkimuose.

Žinia apie Aurimo Dautarto savižudybę daug kam smogė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Visi prisimena jo linksmą būdą ir nė nepagalvotum, kad toks žmogus galėtų pakelti ranką prieš save. Įvairios teorijos apie jo sėkmes ir nesėkmes – tik bandymas suprasti tai, ko tikriausiai ir pats savižudis nesupranta: kas atsitinka, kai žmogus nebenori gyventi. Kad savižudybė nėra tik nusivylusių ir nesėkmingų žmonių pasirinkimas, tą žinau jau seniai.

Kuo toliau nuo tautos, tuo geriau. Ir nesvarbu, kiek tai kainuotų. Nesvarbu ir kokiomis priemonėmis tai bus padaryta. Tokios pozicijos laikosi šalies premjeras Andrius Kubilius ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pirmasis (tas, kuris nuolat kalba apie taupymą) nesipriešina, kad valdžios oazės Turniškių saugumo priemonėms pagerinti badmečiu būtų skirti milijonai litų. Antroji (ta, kuri ne kartą kartojo, kad valdžia dirba sau, bet ne žmonėms) taip pat tyli.

Rinką prižiūrinčios institucijos susikūrė blogą reputaciją. Jų sprendimai neprognozuojami, naujiems reikalavimams pritaikyti institucijos duoda mažai laiko ir neaiškina, kaip vykdyti iškeltus reikalavimus, vengia patarti, siekia užklupti netikėtai ir nubausti.

Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius skelbia krizės pabaigą, o anksčiau yra deklaravęs galįs pabaigti ištisas epochas. Tikėti ar ne – kiekvieno reikalas, bet akivaizdu, kad krizė baigėsi netikėtai. Premjero Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TSLKD) priešrinkiminėje programoje buvo parašyta daug svarbių ir įdomių dalykų. Dokumento, kuriuo mojuodami TS-LKD politikai šturmavo Seimą, apimtis siekė 270 puslapių.

Vienas mano pažįstamas, kažkada dirbęs dar LTSR Plano komitete, išdėstė savitą požiūrį į sovietmečio vadybą. Anot jo, visi svarbiausi reikalai būdavo sprendžiami pirtyse po medžioklių. Įkaušę vietinės nomenklatūros atstovai aptardavo kadrų klausimus, iššniukštinėdavo, kas ką mano dėl kokio nors nurodymo iš Maskvos, susimirksėdavo dėl bendros pozicijos. Sovietinė Lietuva – tai girtų žmonių darbas, apibendrino mano draugas.

Atėjo laikas atsakyti į klausimą, kas gyvena Lietuvoje: Lietuvos ar Lenkijos lenkai. Atsakymas nėra toks paprastas, kaip atrodo. Jei anksčiau visos šalys būtų į jį teisingai atsakę, neturėtume jokių nesklandumų nei Vilnijoje, nei su Lenkija. Ir niekas dabar negalėtų ištarti, kad senų kaimynių santykiai yra pačiame dugne ir „blogiau būti jau negali“. Lietuvos Konstitucija yra gerai apgalvota, subalansuota ir nė kiek nesikerta su liberaliosios demokratijos vertybėmis. Tai – esmių esmė.

Muammar Gaddafi savo galios viršūnėje 1980 iais Britų žvalgybos M15 buvo išrinktas kaip labiausiai keliantis terorizmo grėsmę. Libija buvo įtrauka į valstybių, remiančių terorizmą sąrašą, sudarytą JAV. Tai buvo laikas, kai Libijos lyderis apginklavo pasaulinius revoliucinius judėjimus. Praturtėjęs iš naftos gaunamų pinigų pul. M. Gaddafis vadovavo karinėms apmokymų programoms, kurių mokiniai paplito po visą Afriką ir iki šiol joje tebekariauja. Netoli Bengazi miesto Libijos lyderio pul.

Portugalija jau skambina pavojaus varpais ir prašo pasaulio padėti. Ekonominė krizė – kurią daugelis ekspertų jau spėjo „nurašyti“ – atrodo nė neketina trauktis. Juo labiau krizė neketina trauktis Lietuvoje. Impotentiška Andriaus Kubiliaus politika negali padėti išlipti iš duobės.

Lietuvos premjeras šią savaitę pastebėjo, kad jis per metus uždirbo apie 53 kartus mažiau nei milijonierius Viktoras Uspaskichas, o mokesčių sumokėjo du kartus daugiau. Jeigu ir aš skaičiuočiau svetimus pinigus, tai turėčiau priekaištų ir mūsų premjerui, nes pernai uždirbau gerokai mažiau nei jis, tačiau mokesčių sumokėjau santykinai daugiau ne tik už milijonierių, bet ir už premjerą.

Paaukojęs susikompromitavusį ūkio ministrą Dainių Kreivį, premjeras Andrius Kubilius ne tik išsilaikė poste, bet ir išsaugojo energetikos ministrą Arvydą Sekmoką bei aplinkos ministrą Gediminą Kazlauską. Krito rikis, bet žirgai žvengia toliau Senas politikos palyginimas su šachmatų partija tinka pastarųjų savaičių ministrų interpeliacijoms apibūdinti. Gambitu vadinamas toks ėjimas, kai dėl palankesnės pozicijos lentoje paaukojama stipresnė figūra.

Vykstant gyventojų surašymui ir belaukiant jo rezultatų bus gera proga spėlioti: tai vis dėlto kiek Lietuvoje mūsų yra. Ar tiesa, kad svetur išvykusių darbingų piliečių yra daugiau nei liko čia? Ar tiesa, kad netekome trečdalio gyventojų? Tikiuosi, kad šio surašymo rezultatai bus vieši ir teisingi – tokie, kokie iš tiesų yra.

Ar niekam nekilo mintis, kodėl mūsų ugniagesiai, kurie, kaip ir valdžia, fi nansuojami iš tų pačių mokesčių mokėtojų pinigų, visuomenės yra laikomi patikimiausiais, o valstybės laivelį vairuojantys Seimas ir Vyriausybė su juos globojančiomis partijomis – nepatikimiausiais? Praėjusį mėnesį vykusioje vienoje rimtoje apklausoje pasitikėjimą Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba išsakė net 87 proc. respondentų. Tik po ugniagesių išsirikiavo Bažnyčia ir Prezidento tarnyba, pelniusios po 68 proc.

Dokumentų klastojimas laikomas nusikaltimu, o netvarkingas net nedidelės buhalterijos tvarkymas taip pat įvertintas atitinkamų kodeksų straipsniais. Bet yra kategorija dokumentų, kur leidžiama „netyčia klysti“. Tai įstatymai. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas atkeliavo į priėmimo stadiją ir paslaptingu būdu „techniškai pasikoregavo“. Viso labo – trimis žodelyčiais, kurie atskirai paimti nieko nereiškia: vietoj iki atsirado ne mažiau kaip iki.

Valdžiai kalbant apie verslo sąlygų gerinimą tuo pat metu yra laiminamas įstatymo projektas, nukreiptas prieš vadovus. Jei įmonės vadovas bus pripažintas kaltu pažeidęs konkurencijos įstatymą, jam 5 metus gali būti uždrausta vadovauti net ir mažam kioskeliui. Jei vadovas profesionalas gavo tokią nuobaudą ir nori dirbti, jam telieka vienintelė išeitis – išvykti iš šalies.

Šių dienų moterys nėra paprastos protestų prieš diktatorius dalyvės, jos yra centrinės socialinių reformų dalyvės. Vienas esminių stereotipų apie musulmonų šalis, paplitusių Vakaruose, yra moterų traktavimas: neva, jos nuolankios užguitos patelės, tylios ir menkos haremų gyventojos, atskirtos nuo viso pasaulio dėl savo menko vaidmens. Tačiau verta atkreipti dėmesį į moterų vaidmenį per Tunise ir Egipte vykusios protestus.

Manoma, kad interneto įmonės turi labai daug privalumų, bet kartais realybė yra daug paprastesnė ir neverta tokio perdėto šurmulio. Kalbant apie „Groupon“ (JAV grupinių pirkimų portalą), jis koncentruojasi į masinius grupių pirkimus, bet  realiai šis verslas remiasi senuoju pašto rinkodaros ir kuponų principu. Skirtumas, kad Groupon ne tiek daug dėmesio sutelkia į pirkėjus, bet didesnį dėmesį skiria tiems, kurie kuponus siūlo.

Atrodo, po gana principingo Seimo žingsnio, priimant naują Švietimo įstatymą,  Lietuvos ir Lenkijos santykiai dar labiau atvės. Ką daryti, kad jie pagerėtų? Visi žino, reikėtų daugiau kalbėti apie tai, kas mus sieja, o ne kas skiria. O juk jau praėjusiame amžiuje, ypač jo pradžioje, būta tokių tikrai vienijančių dalykų... Pavyzdžiui, du broliai Narutavičiai.

Žvelgiant į nepriklausomos Lietuvos ūkio raidą per 20 metų matyti lietuviško kelio ypatybių. Kad ir koks nemielas būtų sovietmetis, tenka pripažinti, jog Lietuvos pramonė nepriklausomybės pradžioje tarp Baltijos valstybių buvo stipriausia. Pas mus buvo ir atominė elektrinė, ir „Mažeikių nafta“, ir trąšų gamyklų. Turėjome stiprias, to meto sąlygomis, metalo apdirbimo, staklių gamybos, elektronikos, prietaisų gamyklas, tekstilės, maisto perdirbimo įmones.

Isterija, kuri kilo dėl Kovo 11–ąją vykusių patriotinių eitynių, nubangavo paviršiumi. Į paniką puolusi Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų vadovybė bejėgiškai postringavo apie nieką ir ieškojo kaltųjų tarp savęs.

Yra vienas senas geras anekdotas apie reklamos verslą: pusė jos iššvaistoma ant klientų, kurie niekada nepirktų prekės, bet niekas nežino, kuri tai pusė. Žmonės vengia anekdotų apie sveikatos apsaugą, bet iš tiesų galima tą patį pasakyti ir apie vaistus. Iš tiesų, tiek reklamoje, tiek farmacijoje niekas nežino, kokie yra skaičiai, nes niekas negali nustatyti  „veiksmingumo“ kitaip, nei lygindami nupirktų prekių kiekį arba pasveikusiųjų skaičių.

Kai „The Economist“ žurnalistas Edvardas Lucas, niekada nelaikytas Lietuvos ir ypač jos dešiniųjų politikų priešu, pareiškė, kad mūsų šalis yra neprognozuojama, buvo pasipiktinimo ir piktų padžiūgavimų. Tik nelabai pastebėta mėginimo suprasti - kas verčia taip manyti. Prezidentės Dalios Grybauskaitės papurkštavimai į JAV pusę, visiškai nerezultatyvūs (dujos neatpigo) ir net komiški mėginimai pasiglėbesčiuoti su Kremliaus ir Baltarusijos lyderiais - tik viena reikalo pusė.

Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo kritika, išsakyta premjerui Vladimirui Putinui dėl pastarojo neva neleistinai grubių pareiškimų apie kryžiaus žygius, daugeliui analitikų ir apžvalgininkų sukėlė nerimą – tandemas skyla! Nėra reikalo baimintis. Bent jau kol kas, šių Rusios milžinų tandemas dar vis laikosi. Panašu, kad neskils ir rytoj. Keista, kad V.Putino žodžiai apie tai, jog „kvietimas eiti į tam tikrą vietą kažko vaduoti primena kryžiaus žygius“ išvis kažką nustebino.

Įsivaizduokite, kad esate paskolinęs kelis tūkstančius litų savo pažįstamam Jurgiui. Ar sutiktumėte, kad Lietuvoje būtų priimtas įstatymas, kuris leistų Jurgiui negrąžinti jums skolos? Atsakysite, žinoma, kad ne. Skolas grąžinti yra sąžininga ir būtina, nes tai ne Jurgio pinigai, o jūsų. Jūs taip pat priminsite, kad dar visai nesenais laikais vaikai atsakydavo už tėvų skolas. Sakysite, kad valstybė turi užtikrinti įsipareigojimų laikymąsi, nes tokia yra valdžios paskirtis.

Gal šiek tiek ir makabriška teigti, tačiau šešių balų branduolinė avarija Fukušimos atominėje elektrinėje vėl suaktyvino diskusijas dėl naujų atominių reaktorių statybos. Šis straipsnis nėra apie geopolitinius, kaimyninius ir ekologinius aspektus, susijusius su Astravo Baltarusijoje ir Ragainės Kaliningrado srityje atominių elektrinių statybos planais.

Kovo 11-osios katastrofa Japonijoje atskleidė šalies visuomenės bruožus. Į gamtos siautėjimą, kuris sukėlė sudėtingos ir pavojingos technikos avariją, piliečiai reagavo drausmingai. Pasaulis žavisi japonų ištverme, savitarpio pagalba ir padorumu. Pranešimuose apie nukentėjusiuosius ir pabėgėlius pabrėžiama, kad bent jau pirmąją savaitę po katastrofos nebūta skundų dėl palikto turto plėšimo. Japonų elgsena paremta savitarpio pasitikėjimu. Piliečiai pasitiki valdžia ir vieni kitais.

Kaip lakštingala negali nečiulbėti, taip ir Lietuvos premjeras Andrius Kubilius negalėjo dar kartą viešai nepasidžiaugti, kad Ignalinos atominė elektrinė uždaryta. Dingstis – cunamis Japonijoje. Numatė cunamį Viešas ministro pirmininko padžiūgavimas buvo išspjautas į pasaulį ne šiaip sau. Pusantro karto po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo padidėjusias sąskaitas už elektrą mokantys lietuviai raginami džiaugtis, kad jiems nėra taip, kaip japonams.

Kažkur 1980-aisiais, kai komunistinis režimas Lenkijoje susidūrė su rimtais iššūkiais ir nepatenkintomis žmonių masėmis, oficialus režimo atstovas Jerzy Urbanas užsienio žurnalistams pasakė, kad Lenkija turėjo du pasirinkimus: komunizmą arba katalikų bažnyčios dominavimą. „Arba mes, arba juodoji Čenstochova Madona“, - pabrėžė jis. Panašūs įspėjimai buvo nuolat kartojami engėjiškų vadovų Viduriniuose Rytuose.

Ne kartą Japonijoje lankęsis ir ją įsimylėjęs, dabar Londone tebegyvenantis rašytojas ir žurnalistas Andrius Užkalnis gausiam skaitytojų būriui yra pažadėjęs atskirą knygą apie Tekančios saulės šalį. Dabartiniai įvykiai paskatino pasiteirauti jo išgyvenimų bei įžvalgų. A. Užkalnio kūryba ir asmeniniai išgyvenimai glaudžiai susiję su Japonija, todėl nėra abejonių, kad kraupus žemės drebėjimas, sprogimai Fukušimos atominėje elektrinėje ir žmonių tragedijos jautriai paliečia rašytoją.

Kodėl pensijos Estijoje didesnės, o migracija žymiai mažesnė negu pas mus? Kodėl Estijos Vyriausybės skolos nedidelės, o mūsų ypač sparčiai didėja? Kodėl šiuo metu Estijoje vidutinis atlyginimas į rankas didesnis negu Lietuvoje trečdaliu, arba maždaug 700 litų? (Statistikos duomenimis, vidutinis estas 2010 metų III ketvirtį uždirbo per mėnesį 660 eurų, o lietuvis – 460 eurų.) Baltijos šalių keliai kadaise nejučia išsiskyrė. Estai pirmieji pradėjo ekonomikos reformas.