Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Tiesiog bankai turės riboti savo apetitą palūkanoms. Bankrutuoti, gal ir skambiai skamba. Bet deja tai yra našta ir kol kas Lietuvoje nepatirta. Kitu atveju- kainų burbulai, beprotiškos palūkanos - aš ir bankas prie suskilusios geldos.
Money for nothing...
Vainiene,saikinga mityba naudinga ir pačiai. Pasižiūrėk į ką pavirtai :))).
Kaip gali būti Laisvosios rinkos institutas, kai Lietuvoje nėra laisvosios rinkos?
kaip sita kliedesi galima perspausdinti?) kaip galima diskutuoti, apie sita banku uzsakyta niekala?) gal Lietuva tai kazkoks atsilikes krastas, uz EU ribu, ne pilieetiniu tesiu ir konstitucojos? kuri valdo mistiniai "laisvieji" institutai))
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė R. Vainienė, komentuodama per Lietuvos radiją Fizinių asmenų bankroto įstatymo projektą, pastarąjį pasmerkė, teigdama, kad „fizinio asmens bankroto atveju „pats įstatymas skatina neteisingumą, kurį bausti yra jo paskirtis“. R. Vainienė smerkia galimybę eiliniam „Jurgiui“ bankrutuoti, nes tai pažeistų teisingumo principą, padidintų bankų išduodamų paskolų palūkanų normą ir t.t., ir pan. Tačiau ar tikrai su tokia pozicija galima sutikti?
R. Vainienės komentaro pradžioje, visai prabėgomis buvo paliesta keletas aspektų, kurie, mano supratimu, yra kertiniai nagrinėjant fizinių asmenų bankroto klausimą (belieka tik apgailestauti, kad komentatorė šių klausimų toliau neplėtojo ir juos palietė, matyt, tik siekdama iš anksto turėti kontr-argumentą visiems tiems, kas su jos nuomone nesutiks):
„Kitaip į klausimą gal atsakytų įsivaizduojamas Jurgis, kuris turi paėmęs paskolą. Žmonės paprastai turi teisingumo jausmą, bet tikrai rasis tokių, kurie sakys, kad reikia leisti negrąžinti skolos ar jos dalies. Kad negalima priversti žmogaus amžius vilkti skolos jungą, reikia suteikti jam antrą galimybę. Bus prisiminta, kad juridiniai asmenys gali negrąžinti skolų.“
REKLAMA
Taigi, vis dėlto, pakalbėkime apie antrą šansą ir juridinių asmenų galimybę negrąžinti gautų paskolų.
Juridiniai asmenys yra dviejų rūšių: ribotos atsakomybės ir neribotos atsakomybės. Nesigilinant į detales, galima pasakyti, kad neribotos atsakomybės juridinių asmenų savininkai (pvz., individualių įmonių savininkai) už įmonės skolas atsako ir savo asmeniniu turtu, kai, tuo tarpu, ribotos atsakomybės (uždarųjų akcinių bendrovių ir kt.) savininkai už įmonių skolas savo asmeniniu turtu neatsako. Pastebėtina, kad didžioji dalis ūkinės-komercinės veiklos tiek Lietuvoje, tiek ir
kitose pasaulio valstybėse, yra vykdoma per ribotos atsakomybės juridinius asmenis.
R. Vainienė taip karštai gina teisingumo principą ir smerkia fizinio asmens galimybę bankrutuoti, tad kodėl ji nesiūlo naikinti ribotos atsakomybės juridinių asmenų? Juk pripažinkite, kad yra milžiniškas skirtumas tarp uždarosios akcinės bendrovės (UAB) ir individualios įmonės, nes UAB savininkas gali drąsiai rizikuoti, gali drąsiai verslauti ir nesėkmės atveju jis rizikuoja tik tuo turtu, kurį investavo į įmonę. Individualios įmonės savininkai gi rizikuoja tapti skolingais bankams, tiekėjams, savo darbuotojams ir kitiems kreditoriams iki pat savo paskutinės gyvenimo dienos. Akivaizdu, jog individualios įmonės savininkas į savo verslą, prisiimamą riziką ir kitus verslo aspektus žiūri daug atsakingiau nei UAB savininkai. UAB savininkas paprastai turi antrą šansą, gal net ir trečią, ketvirtą ar, ir penktą.
Jeigu fizinių asmenų galimybė bankrutuoti yra tokia baisi ir žalinga valstybei, visiems jos žmonėms, jeigu ji yra tokia baisi kredito įstaigoms, kodėl gi tada ribotos atsakomybės juridinių asmenų galimybė bankrutuoti nėra nei smerkiama, nei „verda“ apie tai karštos diskusijos? Žiniasklaidoje pastoviai skaitome apie visokius „feniksus“, apie nežinia kur dingusius UAB'ų direktorius ir akcininkus, apie milijonines tokių asmenų skolas, likusias po tyčinių bankrotų. Tad kodėl UAB'o savininkų galimybė neatsakyti už bankrutavusios įmonės įsipareigojimus nebaugina nei R. Vainienės, nei bankų, nei mūsų Vyriausybės ar Seimo, o eilinio „Jurgio“ galimybė bankrutuoti pateikiama kaip pasaulinio masto siaubas?
Reikėtų pastebėti ir tai, kad eilinio „Jurgio“ bankroto sąlygos yra daug, daug, daug kartų sudėtingesnės, negu eilinio „uabo“. Vadovaujantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo projektu, eilinis „Jurgis“ turi daug prakaito išlieti iki kol jis bus paskelbtas bankrutavusiu. Įmonių bankroto procedūra yra gerokai paprastesnė, be to, vietoje vienos subankrutavusios UAB'ės jos savininkas galės įsteigti dar nors tūkstantį tokių įmonių ir nors visoms joms galės būti iškeltos bankroto bylos. O „Jurgis“ negalės nė kelių kartų bankrutuoti, ką jau bekalbėti apie tūkstantį kartų.
Taip pat į fizinių asmenų bankroto klausimą galima pasižiūrėti ir iš kitos pusės – iš kreditų įstaigų pusės. R. Vainienė savo komentare teigia, kad pinigus bankai gauna vos ne tik iš eilinių „Jurgių“. Tai tiesa, bet tik iš dalies. Bankai gauna lėšų iš įvairių šaltinių ir netgi turi unikalią galimybę „daryti pinigus“ dėka vadinamosios „dalinio rezervo sistemos“. Nors Lietuvos ekonominio klestėjimo laikotarpis buvo trumpas, tačiau nepamirškime kaip bankai dosniai dalijo kreditus net ir tiems, kuriems likdavo būsto išlaikymui, maistui bei kitoms išlaidoms neatleistinai maža suma.
Nepamirškime ir to, kaip bankai ar valdžios vyrai skatino visus skolintis. Skatino, dalino, ragino, nes rizika buvo minimali (na, negrąžins eilinis „Jurgis“ paskolos, ir kas? Bankas paims jo butą, išmes „Jurgį“ į gatvę ir tas dar liks skolingas bankui). Dėl vykdytos propagandos sąlyginiu pavadinimu „Imk kreditą! Nebūk ožys!“, dėl menkos kredito įstaigų rizikos bei dėl kitų faktorių, nemaža dalis šeimų dabar susiduria su nemenkomis finansinėmis problemomis. Jeigu turėsime
omenyje, kad vadinamųjų kintamųjų kredito palūkanų mokėtojai dabar moka mažas palūkanas dėl to, kad VILIBOR, EURIBOR ir kiti „borai“ yra labai maži ir neabejotinai ateityje tik kils, nesunku įsivaizduoti kiek fizinių asmenų susidurs su itin sunkiomis finansinėmis pasekmėmis.
Todėl, jei jau mes už teisingumą, lygias teises ir galimybes – tai arba visiems fiziniams ir juridiniams asmenims leiskime bankrutuoti, ir bankrutuoti lygiavertėmis sąlygomis, arba neleiskime bankrutuoti niekam. Jeigu lygybės principo mes nesilaikome, tai siūlytina aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyti kodėl teikiami tokie komentarai, kuriuose sakoma, kad UAB „Jurgis“ gali bankrutuoti, o „Jurgis“ - negali, nes dėl neaiškių priežasčių UAB „Jurgio“ bankrotas valstybei nėra itin žalingas, o „Jurgio“ - vos ne mirtinas, keliantis grėsmę Lietuvos egzistencijai, ir kam jie yra naudingi.
R. Vainienės komentaro pradžioje, visai prabėgomis buvo paliesta keletas aspektų, kurie, mano supratimu, yra kertiniai nagrinėjant fizinių asmenų bankroto klausimą (belieka tik apgailestauti, kad komentatorė šių klausimų toliau neplėtojo ir juos palietė, matyt, tik siekdama iš anksto turėti kontr-argumentą visiems tiems, kas su jos nuomone nesutiks):
„Kitaip į klausimą gal atsakytų įsivaizduojamas Jurgis, kuris turi paėmęs paskolą. Žmonės paprastai turi teisingumo jausmą, bet tikrai rasis tokių, kurie sakys, kad reikia leisti negrąžinti skolos ar jos dalies. Kad negalima priversti žmogaus amžius vilkti skolos jungą, reikia suteikti jam antrą galimybę. Bus prisiminta, kad juridiniai asmenys gali negrąžinti skolų.“
REKLAMA
Taigi, vis dėlto, pakalbėkime apie antrą šansą ir juridinių asmenų galimybę negrąžinti gautų paskolų.
Juridiniai asmenys yra dviejų rūšių: ribotos atsakomybės ir neribotos atsakomybės. Nesigilinant į detales, galima pasakyti, kad neribotos atsakomybės juridinių asmenų savininkai (pvz., individualių įmonių savininkai) už įmonės skolas atsako ir savo asmeniniu turtu, kai, tuo tarpu, ribotos atsakomybės (uždarųjų akcinių bendrovių ir kt.) savininkai už įmonių skolas savo asmeniniu turtu neatsako. Pastebėtina, kad didžioji dalis ūkinės-komercinės veiklos tiek Lietuvoje, tiek ir
kitose pasaulio valstybėse, yra vykdoma per ribotos atsakomybės juridinius asmenis.
R. Vainienė taip karštai gina teisingumo principą ir smerkia fizinio asmens galimybę bankrutuoti, tad kodėl ji nesiūlo naikinti ribotos atsakomybės juridinių asmenų? Juk pripažinkite, kad yra milžiniškas skirtumas tarp uždarosios akcinės bendrovės (UAB) ir individualios įmonės, nes UAB savininkas gali drąsiai rizikuoti, gali drąsiai verslauti ir nesėkmės atveju jis rizikuoja tik tuo turtu, kurį investavo į įmonę. Individualios įmonės savininkai gi rizikuoja tapti skolingais bankams, tiekėjams, savo darbuotojams ir kitiems kreditoriams iki pat savo paskutinės gyvenimo dienos. Akivaizdu, jog individualios įmonės savininkas į savo verslą, prisiimamą riziką ir kitus verslo aspektus žiūri daug atsakingiau nei UAB savininkai. UAB savininkas paprastai turi antrą šansą, gal net ir trečią, ketvirtą ar, ir penktą.
Jeigu fizinių asmenų galimybė bankrutuoti yra tokia baisi ir žalinga valstybei, visiems jos žmonėms, jeigu ji yra tokia baisi kredito įstaigoms, kodėl gi tada ribotos atsakomybės juridinių asmenų galimybė bankrutuoti nėra nei smerkiama, nei „verda“ apie tai karštos diskusijos? Žiniasklaidoje pastoviai skaitome apie visokius „feniksus“, apie nežinia kur dingusius UAB'ų direktorius ir akcininkus, apie milijonines tokių asmenų skolas, likusias po tyčinių bankrotų. Tad kodėl UAB'o savininkų galimybė neatsakyti už bankrutavusios įmonės įsipareigojimus nebaugina nei R. Vainienės, nei bankų, nei mūsų Vyriausybės ar Seimo, o eilinio „Jurgio“ galimybė bankrutuoti pateikiama kaip pasaulinio masto siaubas?
Reikėtų pastebėti ir tai, kad eilinio „Jurgio“ bankroto sąlygos yra daug, daug, daug kartų sudėtingesnės, negu eilinio „uabo“. Vadovaujantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo projektu, eilinis „Jurgis“ turi daug prakaito išlieti iki kol jis bus paskelbtas bankrutavusiu. Įmonių bankroto procedūra yra gerokai paprastesnė, be to, vietoje vienos subankrutavusios UAB'ės jos savininkas galės įsteigti dar nors tūkstantį tokių įmonių ir nors visoms joms galės būti iškeltos bankroto bylos. O „Jurgis“ negalės nė kelių kartų bankrutuoti, ką jau bekalbėti apie tūkstantį kartų.
Taip pat į fizinių asmenų bankroto klausimą galima pasižiūrėti ir iš kitos pusės – iš kreditų įstaigų pusės. R. Vainienė savo komentare teigia, kad pinigus bankai gauna vos ne tik iš eilinių „Jurgių“. Tai tiesa, bet tik iš dalies. Bankai gauna lėšų iš įvairių šaltinių ir netgi turi unikalią galimybę „daryti pinigus“ dėka vadinamosios „dalinio rezervo sistemos“. Nors Lietuvos ekonominio klestėjimo laikotarpis buvo trumpas, tačiau nepamirškime kaip bankai dosniai dalijo kreditus net ir tiems, kuriems likdavo būsto išlaikymui, maistui bei kitoms išlaidoms neatleistinai maža suma.
Nepamirškime ir to, kaip bankai ar valdžios vyrai skatino visus skolintis. Skatino, dalino, ragino, nes rizika buvo minimali (na, negrąžins eilinis „Jurgis“ paskolos, ir kas? Bankas paims jo butą, išmes „Jurgį“ į gatvę ir tas dar liks skolingas bankui). Dėl vykdytos propagandos sąlyginiu pavadinimu „Imk kreditą! Nebūk ožys!“, dėl menkos kredito įstaigų rizikos bei dėl kitų faktorių, nemaža dalis šeimų dabar susiduria su nemenkomis finansinėmis problemomis. Jeigu turėsime
omenyje, kad vadinamųjų kintamųjų kredito palūkanų mokėtojai dabar moka mažas palūkanas dėl to, kad VILIBOR, EURIBOR ir kiti „borai“ yra labai maži ir neabejotinai ateityje tik kils, nesunku įsivaizduoti kiek fizinių asmenų susidurs su itin sunkiomis finansinėmis pasekmėmis.
Todėl, jei jau mes už teisingumą, lygias teises ir galimybes – tai arba visiems fiziniams ir juridiniams asmenims leiskime bankrutuoti, ir bankrutuoti lygiavertėmis sąlygomis, arba neleiskime bankrutuoti niekam. Jeigu lygybės principo mes nesilaikome, tai siūlytina aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyti kodėl teikiami tokie komentarai, kuriuose sakoma, kad UAB „Jurgis“ gali bankrutuoti, o „Jurgis“ - negali, nes dėl neaiškių priežasčių UAB „Jurgio“ bankrotas valstybei nėra itin žalingas, o „Jurgio“ - vos ne mirtinas, keliantis grėsmę Lietuvos egzistencijai, ir kam jie yra naudingi.
Į privačius pensijų fondus nuo 2004 metų pervesta 3,6 mlrd litų. Sodros skylė šiemet bus 2,5 mlrd. litų. O jinai ir bus dėl to, kad Sodra negavo šitų 3,6 mlrd litų:)). Jokios Sodros reformos nereikia, nereikia nei pensininkų skriausti, nereiks ir pensijinio amžiaus ilginti. Reikia iš biudžeto Sodrai kompensuoti tai, ko jinai negavo dėl bankų, sektantų instituto LLRI spaudimo pervesti į privačius fondus.
Kubilius rašė strategijas Sulaikyti Rusijai , Klykė Dėl Statybos Šiaurės Srautai , klykė . kad nepileis Ruso Ivano pie Mažeikių Naftos , klykė kad neleis statyti Atominių elektrinių prie savo sienų , dabat klykia kad privalo nupinginti dujas.Nieko negavo ir nedaus
Tiesa paprasta: negali ar nenori - neskolink (aktyviau normaliai investuosi pats). Taigi cypti dėl skolos neatgavimo normalu, bet netragiška ;)
O kaip bus su bomžais,kurie nemoka PESDEC duoklės ir po 5 metų taps skolingi po n tūkstančių?Ką su jais daryt?
REKLAMA
REKLAMA
Skola ne „rona“, bet užgydys?