Komentarai ir analizė

Praėjusių metų pabaigoje – gruodžio 17-ąją – sukakto 80 metų nuo 1926 m. karinio perversmo, kurio metu buvo nušalinta legali prezidento Kazio Griniaus vadovaujama vyriausybė ir, paneigus konstitucinę tvarką bei teisės nuostatus, į prezidentus iškeltas Antanas Smetona.

Lietuvoje netrūksta permainų. Jei net visiškai ignoruotume žiniasklaidos kūrinius - skandalus, vis tiek būtų daug sričių, kurių pasikeitimai yra labai svarūs. Ypač ūkinis gyvenimas. O kas nesikeičia? Išryškinčiau vieną sritį, kuri beveik visiškai nesikeičia. Tai mūsų ir mūsų valdžios arba viso politinio elito požiūris į vietos savivaldą. Pabrėžiu, kad suku kalbą ne tiek į pačią savivaldą, jos vietą mūsų demokratijos kūrimo planuose, bet kalbu apie susiklosčiusį požiūrį į ją.

Visoje demokratijos įvairovėje kartais kai kas paskęsta. Ji netobula ir chaotiška. Lietuvos atveju tai išsprendžiama. Yra kompetencijomis ir įgaliojimais vienas kitą pašventinę „sprendikai“ ar „sprendyklos“, kurie nūnai vadinasi valstybininkais ir tikraisiais šalies politikos bei ūkio tvarkdariais. Jie saugo tobulą buitį ir būtį nuo nekompetentingos tautos ir jos niekam tikusių išrinktųjų diletantizmo bei pačių rinkėjų „nevalstybiškų“ iliuzijų. Velniop juos.

Prasidėjo 2007-ieji, ir nuo šiol norint gauti dešimtuką pamokose apie Europos Sąjungą (ES) pernykščiai atsakymai nebetiks. Uniją sudaro ne 25, bet 27 valstybės, o Ekonominę ir pinigų sąjungą (ES ekonominės integracijos pakopą, pasireiškiančią pirmiausia pinigų sąjungos egzistavimu) - ne 12, bet 13 ES šalių narių. Pirmąją papildė Bulgarija ir Rumunija, antrąją – Slovėnija. Pirmuoju atveju ES atsirado dar skurdesnės šalys nei Lenkija (50 proc.

Puikus saliutas metų pradžioje skaisčiomis spalvomis nušvietė mūsų besniegę žiemą, privertė bent kuriam laikui užmiršti gatvių purvą ir juodus medžių stagarus. Galbūt kai kas pastebėjo, kad maždaug tuo metu Lietuvos žiniasklaidos danguje įsižiebė nauja žvaigždė - "Balsas.lt". Dabar, gyvenimui sugrįžus į senas vėžes, esame pasiryžę tęsti ir turtinti geros atminties "Omni.lt" tradicijas.

Vilniuje, mano mikrorajone, pastaruoju metu įrengta keletas asfaltuotų krepšinio aikštelių. Tai padaryta lapkričio ir gruodžio mėnesiais – pats metas pradėti lauke žaisti krepšinį.

Praeitais metais imta rimtai svarstyti, kaip iš esmės pertvarkyti ir pagerinti aukštąjį mokslą, kokia linkme turėtų rutuliotis humanitariniai ir socialiniai mokslai, kurie savaip palaiko visą nacionalinės kultūros sistemą. Nors jau pasiūlyta mokslo pertvarkos programų, vis dėlto nėra sutarta nei dėl humanitarinių ir socialinių mokslų misijos, nei dėl ypatingos jų reikšmės globalizacijos sąlygomis.

Pirmasis atsakymas į tokį klausimą būtų „viskas Lietuvoje daugmaž kaip pas visus žmones ir valstybes“. Iš tiesų yra ir Konstitucija, ir įstatymai, yra kas prižiūri jų vykdymą, moralė irgi ta pati, krikščioniškoji, ir kultūra ta pati, europietiškoji, apie rūbų, kvepalų, televizijos programų ar popmeno madas ir kalbėti nėra ko – vienoda kiek tik įmanoma (tiesa, įmanoma ne viskas, vis dėlto mūsų „tik trys milijonai“). Be to, ir kalba mūsų kitokia; dauguma (anglai, vokiečiai, prancūzai, italai) ir ...

2007 metais tapsime pasaulio politinių lyderių pasikeitimo liudininkais, pastebi „The Financial Times“ (www.ft.com). Politinė K. Annano, T. Blairo ir J. Chiraco karjera artėja prie pabaigos. Jungtinių Tautų generalinis sekretorius pasitraukia iš posto gruodžio 31-ąją, gegužės mėnesį bus išrinktas naujas Prancūzijos prezidentas, o britų premjeras turi galutinai palikti Dauning Strytą ateinančios vasaros pradžioje. Tačiau pasikeitimai tarptautinių lyderių gretose tuo nesibaigia.

Sovietmetyje populiarioje anekdotų apie armėnų radiją serijoje buvo ir toks juokas: klausytojas armėnų radijo teiraujasi: „Kada Sovietų Sąjungoje bus geriau?“, o armėnų radijas atsako: „O geriau jau buvo...“ Palydint senuosius metus Lietuvoje irgi daug klausinėjama. Nepasitenkinimas savuoju gyvenimu tikriausiai yra būdingas dabartinių lietuvių bruožas.

Lenkiją krečia skandalas, kiek netiksliai vadinamas "sekso afera". Prokuratūra tiria kaltinimus, kad mažiausiai trys valdančiosios partijos "Savigyna" politikai, įskaitant partijos lyderį Lenkijos vicepremjerą A. Lepperį, seksualiai išnaudojo partijos darbuotojas (apie tai parodymus prokuratūrai jau davė aštuonios darbuotojos). Tai buvusi joms sąlyga gauti, o po to išlaikyti darbą (atlyginimas - 900-1100 litų į rankas). Bulvarinė spauda krykščia iš džiaugsmo ir aprašinėja orgijas - girtuoklystes...

„Turėja vienas tėvas tris sūnus ir juos visus laide makytųs: vienas išmaka un kuniga, kitas un daktara, e tračias palika vagim. Tas vienąkart išėja vagtų...“ Šią Jono Basanavičiaus užrašytos pasakos pradžią apie išradingą vagį, pavogusį marškinius nuo pono pačios, vien tais marškiniais tevilkėjusios, prieš keliolika metų viename straipsnyje priminė profesoriai Audronė ir Kęstutis Skrupskeliai.

„Būtų negerai, jei visi galvotume vienodai. Būtent dėl skirtingų nuomonių vyksta žirgų lenktynės“, – kandžiai yra pasakęs sąmojaus meistras Markas Tvenas. Kaip tik dėl nuomonių skirtumo – patrakusios varžytinės ir lietuviškame hipodrome. A. Pociaus ir A. Matulevičiaus žirgai žūtbūtinai nešasi išsprogusiomis akimis, drabstydamiesi išsekimo putomis, kaitindami aistras pentinų kruvinai subadytais šonais. Suprasti galima: „statymai“ dideli.

Kiek žmonių reikia nužudyti žmogaus gyvybės ir orumo negerbiančiai šaliai, kad šiuos dalykus tarsi gerbiančios šalys atsikvošėtų ir nustotų ją laikyti savo drauge? Rusija tapo lakmuso popierėliu, leidusiu atverti visą Vakarų žiniasklaidos naivumo ir infantilumo mastą, o sykiu ir Vakarų Europos politikos atotrūkį nuo tų idealų, su kuriais bent jau iki šiol buvo galima tapatinti Vakarų pasaulį.

Kas šiais laikais nežino populiaraus posakio: kiekviena šalis turi tokią vyriausybę, kurios nusipelno? Prisimenate kas taip pasakė? Nelabai? Priminsiu: prancūzų diplomatas, rašytojas, filosofas ir politikas Josephas-Marie de Maistre‘as (1753-1821). Apie politiką jis ir daugiau yra pasakęs kai ką išmintingo, nors Lietuvoje tai nėra taip plačiai žinoma ir populiaru. Pavyzdžiui: „Tiek individo, tiek tautos išsigimimas yra tiesiogiai proporcingas kalbos išsigimimui.

Parlamentiniam tyrimui dėl Valstybės saugumo departamento peripetijų artėjant prie pabaigos – gera VSD vadovo nuotaika. „Toks tyrimas bus naudingas“, – savo įsitikinimą žurnalistams pagarsino VSD generalinis direktorius Arvydas Pocius, penktadienį liudijęs įstaigos veiklos tyrimą atliekančiam Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui.

Šešiolika nepriklausomybės metų – pakankamas laikotarpis visuomenei įsitikinti, kur nuveda pastangos politizuoti specialiąsias tarnybas ir paversti jas sąskaitų suvedinėjimo bei vidaus politinės kovos įrankiu. Dabartinė valstybės saugumo departamento moralinė agonija – dėsninga ir neišvengiama šitokios politinės veiksenos pasekmė.

„Nacionaliniams parkams ir miestų miškams – savininkų grėsmė“, – skardenosi laikraščiai, Seimui neseniai panaikinus draudimą buvusiems savininkams natūra grąžinti žemę miško parkuose.

Kaip žinia, vis dar vyksta atkakli diskusija, kaip geriau sutvarkyti ir įprasminti Lukiškių aikštę. Svarstoma, ar čia statyti stelą, ar triumfo arką. Tačiau šiuo metu realesnis atrodo trečiasis variantas - pensininkai čia, Vilniaus širdyje, statys paminklą ministrui pirmininkui Gediminui Kirkilui. Iš gryno aukso.

Regint, kaip barškantys skeletai apleidžia geležinius teisingumo riterių šarvus, kurie, manyta, gaubė narsius ir išmintingus valstybės vyrus, džiaugtis nėra kuo. Priešingai, esama pagrindo baimintis, kad drauge su mįslingomis pareigūnų žūtimis į paviršių išplaukę politiniai skandalai gali turėti ilgalaikių, itin negatyvių pasekmių visuomenei ir valstybei.

Ką sakytų M. Krupavičius šiandien, regėdamas Lietuvoje maždaug milijoną hektarų – dvigubai daugiau, nei jis turėjo žemės reformos fonde! – apleistų, krūmynais aptekusių, šalies ūkyje nebenaudojamų žemių, o drauge – neberasdamas čia per pusę milijono darbingų, krašto ekonomikai gyvybiškai reikalingų, tačiau svetur duoneliauti pasklidusių gyventojų? Šeštadienį Lietuvos žemėn sugrįžo palaikai žmogaus, ištarusio garsią sparnuotąją frazę: „Lietuvi, tebūnie Tau pirmaisiais tėvas ir motina, bet virš j...

Ar tikrai be Vilniaus nieko daugiau nėra? Klausimas išties daugiabriaunis. Šia trumpa replika pasirinkčiau tik vieną požiūrio kampą. Jis gali būti aprašomas politikos mokslo terminais, parodomos lokalinės (kartu ir visuomenės) savivaldos spragos, kurios žiojėja taip akivaizdžiai, kad, atrodo, ir komentuoti nereikia.

Štai ir dar viena fantastiškai juokinga kontroversija apie žodžius, saviraišką, gėdos jausmą ir “stringančius kąsnius gerklėje”. Kas kaltas? Tarptautinis kapitalizmas? Lietuvos vartotojiška visuomenė, kuri vis laukia “naujų rūbų partijų” ir madų? Ar paprasčiausiai politikai, norintys nuolat apie save priminti? “Pirmadienį Seimo žmogaus teisių komitete surengta diskusija apie viešai parduodamas nešvankiais užrašais padabintas palaidines” (BNS). Skaitau ir savo akimis netikiu.

Algirdo Brazausko atėjimas į premjero postą ir keletas jo pasisakymų tema, ką reikia daryti, kad valstybei būtų geriau, nuteikia rimtam pamąstymui apie jo atėjimo į valdžią tikslų bei strategijų sistemą.

Prie Skrebio ežero buvo susirinkę centristai. Juos aplankė liberalai Klemensas Rimšelis ir Gintaras Steponavičius, draugiškai pasikalbėjo ir, anot Centro sąjungos pirmininko Kęstučio Glavecko, kilo graži idėja, kad centristai ir liberalai jau kitais metais gali susijungti.

„Omnitel Laikas” ir toliau analizuoja lietuviškos žiniasklaidos kokybės problemas. Šį kartą mes pasiteiravome „Kultūros barų” redaktoriaus Broniaus Savukyno ir Žurnalistų sąjungos pirmininko Rimgaudo Eilunavičiaus. Jiems suformulavome tokius teiginius: „Dažnai intelektualai sako, kad mes neturime geros žiniasklaidos. Tačiau žiniasklaida yra verslas. Redaktoriai spausdina ar rodo tai, kas yra skaitoma ir žiūrima. Tuomet galima sakyti, kad turime tokią žiniasklaidą, kokios nusipelnėme.

Naujienos yra tos pačios. Skirtingai tik jos interpretuojamos. Aišku, svarbiausia naujiena (nors visi tai žinojo) - už Algirdo Mykolo Brazausko kandidatūrą į 12-osios Vyriausybės vadovo postą balsavo 84 Seimo nariai. Apie tai ir rašo dienraščiai. Tik skirtingai. Santūriausios yra „Verslo žinios”, kurios tik konstatuoja “Premjeras Nr. 12”. Ir kaip dera verslo laikraščiui priduria: „analitikai pabrėžia, kad Vyriausybė keičiasi akivaizdžiai gerėjant šalies ekonomikai.

Vakar Adamkus lakoniškai palinkėjo sėkmės būsimam premjerui, o šis savinasi „naująją politiką”. „Respublika” savo redakcijos skiltyje rašo, kad „jau mažiausiai porą ar daugiau savaičių, kad ir kaip pasisuksi - vis vien išeidavai prie A. Brazausko”. O ar taip nebus, kad pats A. Brazauskas atsidūrė pato situacijoje. Po tiek kritikos jis neturi nieko kito, kaip tik tęsti „naująją politiką”? Tą pažadėjo ir pats Pensininkas Nr.

Šiandienos spauda ir toliau narplioja Vyriausybės formavimo vingius ir vingelius. Aštriausias - Algirdas Pilvelis savo leidžiamame „Lietuvos aide”. Jis teigia, kad „tik Fidelis Kastro į premjerus galėjo pasiūlyti Algirdą Brazauską”. Esą Lietuva, o su ja ir Prezidentas Valdas Adamkus, visiškai „sukomunistėjo”. Kiti dienraščiai žvelgia blaiviau.

Praeitą savaitę politikai turėjo ne tik laviruoti tarp įvairių finansinių grupių interesų, savų ambicijų, bet taip pat privalėjo išlaikyti gerą savo įvaizdį. O tai ne visiems pasisekė. Daugelis praeitą savaitę padarytų žingsnių kaip tik ir buvo nukreipti į įvaizdžio išlaikymą, o ne tikintis realiosnaudos.