V. Partikas viešai kreipėsi į institucijas siekdamas paaiškinimo, kodėl kai kurie procesai neva nevyko sklandžiai.
Prabilo apie skaudžius išgyvenimus
Su žiniasklaida pasidalintame kreipime vyras jautriai prisiminė, ką teko išgyventi iškart po mylimos mamos mirties. Jis pabrėžė, kad nors dabar jo brolis yra laisvėje, tuo metu jam kalint Alytaus kalėjime teko susidurti su, kaip jis teigė, nežmogišku elgesiu.
Naujienų portalas tv3.lt dėl šios situacijos kreipėsi į Lietuvos kalėjimų tarnybą ir Alytaus kalėjimą. Gavę komentarą, straipsnį tikimės papildyti.
Atvirame laiške V. Partikas rašė:
„Noriu ne tik patikslinti viešojoje erdvėje pasirodžiusią informaciją, bet ir atvirai papasakoti apie labai skaudų gyvenimo laikotarpį, kurio metu teko susidurti su, mano akimis, sunkiai suprantama įkalinimo įstaigos tvarka. PIRMIAUSIA NORIU LABAI AIŠKIAI PASAKYTI – MANO BROLIS ŠIUO METU YRA LAISVĖJE! JIS NĖRA KALINAMAS JOKIOJE ĮKALINIMO ĮSTAIGOJE! Taip, neslėpsiu, mano brolis atliko laisvės atėmimo bausmę Alytaus kalėjime. Kai mirė mūsų mama, jis tuo metu buvo įkalintas. Tačiau šių metų liepos mėnesį brolis buvo paleistas į laisvę. Pats asmeniškai vykau jo pasiimti iš įkalinimo įstaigos.
Šiandien mano brolis jau pradėjęs naują gyvenimo etapą. Jis išvykęs į užsienį, sėkmingai įsidarbinęs ir dirba jam patinkantį darbą. Labai tikiuosi, kad jis vertins tai, ką šiandien turi, nepraras darbo ir daugiau nebegrįš prie ankstesnių gyvenimo klaidų. Nesu žmogus, kuris teisina netinkamus poelgius vien todėl, kad juos padarė artimas šeimos narys. Kiekvienas žmogus privalo atsakyti už savo veiksmus. Tačiau taip pat tikiu, kad atlikęs bausmę žmogus turi teisę pradėti gyvenimą iš naujo. Niekas neturėtų būti visą likusį gyvenimą smerkiamas už savo praeitį, jeigu nuoširdžiai stengiasi pasikeisti.
TAČIAU DABAR NORIU PAPASAKOTI TAI, APIE KĄ IKI ŠIOL VIEŠAI BEVEIK NEKALBĖJAU. Kai mirė mūsų mama, išgyvenau vieną sunkiausių gyvenimo laikotarpių. Mamos netektis man buvo didžiulis smūgis. Atrodytų, tokiu metu žmogui turėtų būti suteikta galimybė ramiai gedėti, pasirūpinti laidotuvėmis ir oriai išlydėti patį brangiausią žmogų į paskutinę kelionę.
Tačiau mano situacija buvo visiškai kitokia. Vietoj ramaus atsisveikinimo su mama turėjau pradėti tikrą kovą su dokumentais, prašymais, įvairiais reikalavimais ir finansiniais klausimais. Man buvo nepaprastai svarbu, kad į mamos laidotuves galėtų atvykti ir mano brolis. Juk tai buvo ir jo mama! Nesvarbu, kad jis tuo metu atliko bausmę. Nesvarbu, kokių klaidų gyvenime buvo padaręs. Mama jam buvo tokia pati mama, kaip ir man.
Todėl nusprendžiau padaryti viską, kas nuo manęs priklauso, kad brolis galėtų su ja atsisveikinti. Pirmiausia turėjau pateikti oficialų prašymą Alytaus kalėjimui. Tačiau vien prašymo nepakako. Kadangi mūsų šeimoje skiriasi pavardės, reikėjo pateikti papildomus dokumentus ir įrodyti, kad mano brolis iš tiesų yra mūsų mirusios mamos sūnus.
Prasidėjo tikras dokumentų rinkimo maratonas. Reikėjo gimimo liudijimų, santuokos ir ištuokos dokumentų, pavardžių pasikeitimą patvirtinančių dokumentų ir kitų įrodymų. Įsivaizduokite, ką reiškia tokioje situacijoje būti žmogumi, kuris ką tik neteko mamos. Širdyje – neapsakomas skausmas, o rankose – dokumentai, prašymai ir pareiga įrodinėti šeimos ryšius.
Tačiau tai buvo tik pradžia. LABIAUSIAI MANE SUKRĖTĖ FINANSINIS KLAUSIMAS. Pasirodo, net ir mirus artimiausiam žmogui, už kalinčio asmens atvežimą į laidotuves gali tekti susimokėti! Suprantu, kad įkalinimo įstaigoje galioja tam tikra tvarka, kad reikalingi pareigūnai, transportas, apsauga. Tačiau man kilo klausimas – ar tikrai tokioje skaudžioje situacijoje negalima daugiau žmogiškumo ir aiškumo?
Kreipiausi į įkalinimo įstaigos darbuotojus, norėdamas sužinoti, kiek tiksliai kainuos brolio atvežimas į laidotuves. Ir štai čia prasidėjo dar viena, mano akimis, absurdiška situacija. NIEKAS NEGALĖJO PASAKYTI KONKREČIOS SUMOS! Man buvo pasakyta, kad į brolio sąskaitą įkalinimo įstaigoje turiu pervesti maždaug 400 eurų. Maždaug! Aš klausiau, kiek tiksliai? Kodėl tokia suma? Kaip ji apskaičiuojama? Kiek turiu pervesti, kad brolis tikrai būtų atvežtas? Tačiau konkretaus atsakymo nesulaukiau.
Man buvo sudarytas įspūdis, kad jeigu pinigų nepervesiu, brolio į laidotuves tiesiog neatveš. Ir dabar pagalvokite, kokioje situacijoje atsiduria žmogus. Mirė mama. Reikia organizuoti laidotuves. Reikia pasirūpinti visais atsisveikinimo reikalais. O tuo pačiu metu dar turi aiškintis, kiek pinigų reikia sumokėti, kad kitas jos sūnus galėtų paskutinį kartą ją pamatyti.
AR TIKRAI TOKIA TVARKA YRA ŽMOGIŠKA? Kadangi iš darbuotojų nesulaukiau aiškaus atsakymo, buvau priverstas kreiptis tiesiogiai į Alytaus kalėjimo direktorių. Tik paskutinę minutę mano prašymas buvo patenkintas. Tačiau ir tada finansinis klausimas nebuvo iki galo aiškus. Galiausiai pats brolis sutiko, kad reikalingi pinigai būtų nuskaičiuoti iš jo įkalinimo įstaigoje turėtos neliečiamos sąskaitos. Tik tuomet buvo suderintas jo atvežimas į laidotuves.
Ir čia istorija dar nesibaigia. BROLIS BUVO ATVEŽTAS ATSISVEIKINTI SU MAMA VOS MAŽDAUG VIENAI VALANDAI. O Į KAPINES JO VEŽTI NELEIDO! Man tai buvo dar vienas labai skaudus momentas. Suprantu, kad kalinčiam žmogui taikomi apribojimai. Tačiau mes kalbame ne apie pramogą, ne apie atostogas ir ne apie kažkieno užgaidą. Mes kalbame apie paskutinį atsisveikinimą su savo mama. Su žmogumi, kuris tave pagimdė, užaugino, mylėjo ir kuris daugiau niekada nebegrįš.
Ir man kyla labai paprastas klausimas: ar žmogus, patekęs į įkalinimo įstaigą, praranda ir teisę oriai atsisveikinti su savo motina? Aš nekvestionuoju būtinybės užtikrinti saugumą. Tačiau ar tikrai neįmanoma sukurti aiškesnės ir žmogiškesnės tvarkos tokiems išskirtiniams gyvenimo atvejams? Kodėl artimieji turi iki paskutinės minutės gyventi nežinioje? Kodėl negalima iš karto pasakyti konkrečios sumos? Kodėl tokie sprendimai priimami taip sudėtingai, kai laikas ir taip yra be galo svarbus?
IR ŠTAI DABAR NORIU ATSAKYTI VISIEMS, KURIE KLAUSĖ, KODĖL MAMOS LAIDOTUVĖS NEĮVYKO IŠ KARTO PO JOS MIRTIES. Būtent dėl šios situacijos. Ne todėl, kad nenorėjau jos laidoti. Ne todėl, kad kažko laukiau be priežasties. O todėl, kad norėjau, jog su mama galėtų atsisveikinti abu jos sūnūs. Turėjau rinkti dokumentus, įrodinėti giminystės ryšius, derinti brolio atvykimą, spręsti finansinius klausimus ir laukti galutinio sprendimo. Tai užtruko. Bet aš negalėjau tiesiog nuleisti rankų.
AŠ PRIVALĖJAU PADARYTI VISKĄ DĖL SAVO MAMOS. Žinau, kaip ji mylėjo savo vaikus. Žinau, kiek jai reiškė šeima. Ir žinau, kad jeigu būčiau net nepabandęs suorganizuoti brolio atvykimo, niekada sau to nebūčiau atleidęs. Man atrodo, kad ir mama man nebūtų atleidusi, jeigu būčiau turėjęs galimybę padėti jos sūnui atsisveikinti, bet nebūčiau to padaręs. Aš negalėjau leisti, kad mano brolis prarastų paskutinę galimybę pamatyti mamą. Galbūt kažkam tai tik formalumas, prašymas, parašas ar mokėjimas. Tačiau man tai buvo mano mama. Mano šeima. Mano gyvenimas. Ir tas paskutinis atsisveikinimas daugiau niekada nebūtų pasikartojęs.
Šiandien apie tai kalbu ne todėl, kad norėčiau sukelti skandalą ar ką nors asmeniškai apkaltinti. Kalbu todėl, kad noriu atkreipti dėmesį į situaciją, su kuria susidūriau pats. Manau, kad įkalinimo įstaigų administracijos turėtų aiškiai informuoti artimuosius apie tokių išvykų galimybes, sąlygas, išlaidas ir terminus. Nes kai šeimą ištinka nelaimė, žmonėms mažiausiai.
Norėčiau, kad atsakingos institucijos paaiškintų, kodėl mano atveju nebuvo galima iš karto nurodyti konkrečios mokėtinos sumos, kodėl sprendimo teko laukti iki paskutinės minutės ir kodėl broliui nebuvo leista palydėti mamos į kapines. UŽ KIEKVIENO TOKIO PRAŠYMO YRA NE TIK KALINYS. YRA ŠEIMA, YRA SKAUSMAS, YRA MIRTIS IR PASKUTINIS ATSISVEIKINIMAS.
Šiandien mano brolis yra laisvėje. Jis dirba užsienyje, turi galimybę pradėti gyvenimą iš naujo ir pats yra atsakingas už savo ateitį. Labai tikiuosi, kad jis šią galimybę brangins. O aš, nors ir išgyvenau labai sunkų laikotarpį, žinau viena – dėl savo mamos padariau viską, ką galėjau. Jeigu reikėtų, dėl jos visa tai pakartočiau dar kartą. Nes mama yra vienintelė.
Ir kad ir kokie būtų mūsų gyvenimo keliai, kokias klaidas būtume padarę, kokias bausmes atlikę, niekas negali pakeisti fakto, kad kiekvienas žmogus turi teisę išgyventi savo mamos netektį. Tikiuosi, kad mano istorija paskatins bent jau diskusiją apie tai, ar dabartinė tvarka tokiose situacijose yra pakankamai aiški ir žmogiška.“
Naujienų portalas tv3.lt dėl šios situacijos kreipėsi į Lietuvos kalėjimų tarnybą ir Alytaus kalėjimą. Gavę jų komentarą, straipsnį tikimės papildyti.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
