„Quadratisch. Praktisch. Gut“ („Kvadratinis. Praktiškas. Geras“). Žinomo šokolado reklamos šūkis atspindi jo kilmės šalį visame pasaulyje garsinančias vadinamąsias vokiškas savybes: konkretų, metodišką, kokybę akcentuojantį požiūrį į veiklą, taip pat – ir į kūrybinę. Ne išimtis ir kinas. Mažo, bet labai gardaus šokoladuko skonį žada netrukus startuosiančių „Vokiško kino dienų“ trumpametražiai filmai.
Kelionė į trumpųjų filmų meką
Šokis ir šou plačiausia prasme, kūrybiniai eksperimentai simuliuojant dokumentinį filmą, tikra dokumentika apie ideologijos griūties paraštėse atsidūrusius marksizmo-leninizmo mokytojus, vaidybiniai filmai aktualia socialine tematika. Tai – vos keleto iš šiųmečio kino seansų ciklo metu pristatomų trumpametražių filmų potėpiai.
Vokiškoje programoje – visas pluoštas Tarptautinio Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalio pristatytų darbų. Šis nuo 1954-ųjų gyvuojantis festivalis yra seniausias pasaulyje tokio tipo renginys, šlovinantis nedidelės trukmės, bet galingos įtaigos kiną.
Šiųmetės „Vokiško kino dienos“ pristatys dvi šio festivalio 2012 metų programas. Vokietijos filmų konkurso programos akiratyje yra šokis, performansas ir šou: nuo įspūdingų bulių lenktynių Indijos provincijoje ir spontaniško šokio prie skalbimo mašinos iki įvairaus ir paslaptingo palikimo, kurį sukaupė neva pabėgęs amžininkas.
Prisiminti lyg ir atgyvenusias, bet socializmo laikais gyvenusiems puikiai pažįstamas realijas kvies programa „Pakartotinis vizitas VDR“ („DDR Revisited“). Praėjus 20 metų po susijungimo, Vokietijos Demokratinės Respublikos istorija vėl atsiduria dėmesio centre – kinematografininkų ir menininkų filmuose. Jie nagrinėja menininkų, sportininkų ir inteligentų vaidmenį VDR, daugiausia leisdami kalbėti dokumentams ir liudininkams, o kartais – išryškindami situacijų komizmą.
Pabrėžtinai ceremoninga komedija „Detektyvai“ („Detektive“) apie šalį, kurioje saugumo tarnybai dirba visi, nors vieni kitiems ir nepasisako, lakoniška apybraiža „Dviratininkai“ („Radfaher“) apie „priešiško elemento“ fotomeninko Haraldo Hauswaldo gyvenimą ir veiklą nuolatinio sekimo sąlygomis, vaizdo klipas apie daug sveikų socialistinių kūnų viename kolektyve šlovinusias sporto šventes ir kitų žanrų filmai atveria panoraminį vaizdą į praėjusį laikmetį.
Austrijos kino apdovanojimų nominantai
Austrijos trumpametražių filmų programą sudaro filmai, šios šalies kino akademijos ir jos partnerių nominuoti 2013 m. Austrijos kino apdovanojimams „Geriausio trumpametražio filmo“ kategorijoje. Dinamiško austrų trumpametražio kinematografo kūrybiniai ieškojimai įdomūs ne tik savitu braižu ir technika, bet ir šalies kasdienybės atspindžiais.
Štai filmo „Viena, Noištatas“ režisierius Johanas Lurfas važinėdamas savo motoroleriu trumpais kelių sekundžių fragmentais užfiksuoja beveik 100 Žemutinės Austrijos sankryžų salelių, kaskart vis labiau groteskiškų, ir šitaip sukuria šiokį tokį vietinių statybos nuodėmių katalogą. Jo rodomos salelės nuklotos žvyru, prisodintos gyvatvorių, vynogienojų arba gėlių, pristatytos akmeninių skulptūrų, fontanų, informacinių skydų, kelio ženklų bei reklamų. Filme studijuojamos ne tiek pačios salelės, bet pirmiausia vienodumo teroras, kuris akivaizdus stebint sankryžas.
Socialinę problematiką, moralinius ir emocinius jos aspektus filme „Kūdikio langelis“ („Hatch“) gvildena režisierius Christophas Kuschnigas. Ši juosta – apie kūdikio susilaukusius nelegalius atvykėlius ir apie atžalas svajojančią gėjų porą bei netikėtą jų gyvenimo kelių susikirtimą, baimę bei nusivylimą susidūrus su neįmanomų dalykų realybe. Michaelis Rittmannsbergeris filme „Pažymėtas“ („Abgestempelt“) analizuoja policijos patikrinto arabų vyro nerimą ir mėginimus paaiškinti situaciją kartu esančiam sūnui.
Benjaminas Swiczinskis savo animaciniame filme „Didvyriškas kancleris“ („Heldenkanzler“) satyriškai pristato prieštaringai vertinamą Austrijos istorijos veikėją Engelbertą Dolfusą. Režisieriaus Henrio Hillso „Arkanas“ („Arcana“) sukurtas pagal JAV avangardo muzikanto, multiintrumentalisto Johno Zorno scenarijų, vizualizuojant jo kuriamas muzikines stuktūras, naratyvines ir simbolines gijas.
Šveicariški akcentai
„Vokiško kino dienų“ programoje bus pristatyti ir du šveicarų trumpametražiai filmai.
Sniego ir aktyvaus poilsio imperijomis virtusių slidinėjimo kurortų laikais mažosios jų versijos yra nebe pelningos. Tačiau Šveicarijos Nidvaldeno kantone, ties Haldigrato viršukalne, veikia vos vienas vienintelis keltuvas ir kalnų restoranas, pamėgtas laisvo stiliaus slidinėjimo propaguotojų. Kurtas Mathisas čia dirba kartu su savo žmona. Įsigijęs ilgąlaik neveikusį keltuvą, idealistas išgelbėjo jį nuo demontavimo ir pradėjo savo verslą...
Trumpametražį dokumentinį filmą „Kurtas ir keltuvas“ („Kurt und der Sessellift“) sukūrusi šveicarė režisierė Thaïs Odermatt keltuvo istoriją žinojo nuo vaikystės – kadaise su tėvais pati čia atvažiuodavo poilsiauti. Pernai filmas pelnė žiūrovų simpatijų prizą Tarptautiniame Vintertūro trumpametražių filmų festivalyje (Šveicarija).
Nicolaso Steinerio juostos „Čia aš, Helmutas“ pagrindinis veikėjas švenčia 60-ąjį gimtadienį. Iš tiesų jam 57-eri, bet jo žmona apsiriko. Miesčioniško šeimyniškumo fasadas pamažu skilinėja, užsukę seni draugai dalija gerus patarimus. Filmas pelnė arti dešimties įvairių apdovanojimų, buvo pripažintas geriausiu šveicarišku trumpametražiu filmu Tarptautiniame Vintertūro trumpametražių filmų festivalyje.
„Vokiško kino dienas“ rengia Goethe’s institutas, Austrijos ambasada Vilniuje ir Šveicarijos ambasada Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje. Tradicinėje kino programoje kasmet pristatomi aktualūs filmai iš vokiškai kalbančių šalių. Š. m. vasario 26 d. Vilniuje startuosiančios „Vokiško kino dienos“ taip pat aplankys Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Neringą ir Marijampolę. Visi filmai rodomi originalo kalba su lietuviškais subtitrais. Daugiau informacijos apie filmus bei jų rodymo vietas – www.goethe.de/lietuva/vkd .
