Šalies pavadinimas Tunisas kilęs nuo arabiško žodžio, kuris reiškia „vietą, kurioje jautiesi jaukiai ir saugiai“. Labai dažnas simbolis, ne tik ant suvenyrų, bet ir prie namų durų ar sienų – „fatima“, atverstas delnas, reiškiantis taiką. Ir veikia jis iš tiesų, ne tik kaip nebylus simbolis – ne kartą pastebėjau, kaip važiuojant pro miestelius šalikelėje prie savo krautuvėlių sėdintys vyrai iškeldavo delną, o mūsų vairuotojas arabas atsakydavo tuo pačiu gestu.
Civilizacijos: klestinčios ir žlugusios
Iš trečiojo pagal dydį Tuniso kurorto Suso pasukus sostinės link kelias jūros pakrante tiesiog žydi – gatvės tvarkingos, aikštėse, skveruose ar sankryžose veši gėlės arba kaktusų giraitės. Port El Kantaoui kurorte įrengta didelė prestižinė jachtų prieplauka, o visai šalia, ant kalvos, tarp palmių ir alyvmedžių plyti 9 576 m2 užimantis 27 duobučių golfo laukas su klubo namais. Važiuojant pro šalį buvo matyti baltomis kepuraitėmis ir tamsiai mėlynais marškinėliais apsirengusių 10–12 metų berniukų būrelis ir išpuoselėta pieva neskubriai lazdų vežimėlius traukiantys žaidėjai. Tai antras pagal dydį iš aštuonių šalyje įrengtų golfo laukų, kurie dėl palankaus šalies klimato veikia ištisus metus.
Artėdami sostinės link pastebėjome, kad kone kiekvienoje sankryžoje budi po vieną ar du policininkus, o ir šiaip, rodos, niekuo neypatingose vietose įrengti jų budėjimo postai. Mus vežęs autobusiukas prie jų taip ir nebuvo sustabdytas – policininkas tiesiog pamodavo ranka važiuoti toliau.
Sostinėje gali pamiršti, kad esi Afrikos žemyne – vešli žaluma, tvarkingos gatvės, parkai ir fontanai, stikliniai daugiaaukščiai ir tik senesnių pastatų architektūra ir ornamentais išdailinti fasadai mena arabišką kultūrą. Net prekyvietės, kurios, rodos, yra neatsiejama Tuniso dalis, iš centrinių gatvių pasitraukusios į miesto pakraščius. Naujuosiuose rajonuose į akis krinta balti daugiabučiai, tiesiog aplipdyti palydovinėmis antenomis – jos, nors ir kiek aprūdijusios, gausiai kyšo ir skurdžiau atrodančiuose pietiniuose šalies miesteliuose.
Šiaurės rytinėje Tuniso pakrantėje įsikūrusi garsioji Kartagina, kadaise buvusi viena iš trijų svarbiausių Viduržemio jūros sostinių. Prekybai patogioje vietoje ją įkūrė finikiečiai, patyrę jūrų pirkliai, pasiekdavę net Britanijos salas. Dėl įtakos Viduržemio jūroje vyko net trys Pūnų karai su romėnais. Galiausiai romėnai užėmė Kartaginą, sulygino iki pamatų ir užpylė druska, kad niekas nebeaugtų, ir tik po 100 metų patys ėmė statyti miestą. Dabar čia galima apžiūrėti šio UNESSCO saugomo miesto griuvėsius: Antonijaus pirčių komplekso, viadukų, amfiteatro ir turgaviečių liekanas.
Visai šalia Kartaginos ant jūros kranto įsikūręs Sidi Bo Saidas – jaukus, tipiškas pietų miestelis: iki akinimo balti namai su ryškiai mėlynais langais, balkonais ir durimis.
Tikras atradimas miestelyje – bene vienintelės geltonos durys nuošaliau turistų pramintų takų. Vėliau džiaugiamės jas pamatę ir turistiniame atviruke tarp virtinės įvairiausių durų nuotraukų. Beje, šioje šalyje durys – kartais bene vienintelis architektūrinis pastatų akcentas ankštų gatvelių labirintuose – rodė ir turtinę namų padėtį. Kuo jos didesnės ir kuo labiau išpuoštos, tuo namai turtingesni. Iš tiesų kiekvienos jų lyg meno kūrinys – raižiniai, ornamentai, geležies apkaustai, tačiau saikas visada išlaikytas. Čia pat auga apelsinmedžiai, kurie mūsų nusivylimui pasirodė esą laukiniai, arba svaigų salsvą kvapą skleidžiantys figos medžiai.
Čia lankėmės sekmadienį, todėl žmonių, ne vien turistų, buvo minios – lauko kavinukės sausakimšos, gausu šeimų su vaikais. Priešingai nei kasdienę dieną, kai kavinėse sėdi vieni vyrai, gurkšnojantys kavą, mėtų arbatą ar vandenį (alkoholis pardavinėjamas tik tam skirtose kavinėse) arba atokesnėse vietos užeigose rūkantys kaljaną. Kai paklausėme mus lydėjusio žmogaus, kodėl įprastą dieną kavinėse nematyti moterų, jis lakoniškai atsakė: „Moterys protingesnės, jos tvarkosi namie ir būna su vaikais. Ir ką gi čia veikti?“
Tikrosios Afrikos dvelksmas
Pajūrio kurortai, nors ir išpuoselėti, jaukūs, su moderniomis prieplaukomis, restoranais ir kavinėmis, nepalieka tokio gilaus įspūdžio kaip pietinė šalies dalis, kur smėlio plynes tik retkarčiais pakeičia augmenija tiesiog lūžtančios oazės.
Iš sostinės dykumos ir oazių miestas Tozeuras lėktuvu pasiekiamas per kiek daugiau nei valandą. Naktį oro uoste mus pasitinka arabiškai skarelę ant galvos susisukęs vairuotojas Amaras. Sėdame į visureigį ir atsiduriame viešbutyje – ochros spalvos pastatas, smaragdinis baseinas, subtili ir solidi viešbučio aplinka nuteikia išties egzotiškai, jeigu ne pasakiškai. Kambaryje tiesiog pro balkoną virsta žydinčių krūmų kekės, o ypatinga tyla dar ilgai neleidžia užmigti. Auštant pažadina musulmonų kvietimas maldai – garsas iš minareto užlieja visą erdvę, o jos grožis, mistika ir paslaptis tiesiog smelkte persmelkia. Trumpam įmigus vėl pažadina beprotiškas paukščių čiulbėjimas – lyg dabar jie savo ruožtu plyšautų sutūpę prie minareto garsiakalbių.
Pro viešbučio langus už smėlio spalvos namų akis užgriebia dykumos kontūrą. Baltai apsirengusios, į mazgą žemai ant kaklo surištomis skarelėmis viešbučio tarnautojos papila kibirą vandens ir ima trinti šepečiais laiptus – vaizdai kaip iš laikų, kai čia šeimininkavo prancūzų kolonizatoriai.
Dar viena kolonizatorių laikus menantis įvykis – išvyka iš Metlaoui miestelio į kalnų dykumą autentišku XX a. pradžios traukiniu
Tai prancūzų dovana Tuniso bėjui, kuris traukinį naudojo savo haremo reikmėms. „Raudonojo driežo“ (pranc. Lézard Rouge) vagonai nudažyti sodria raudona spalva, juodai žvilga kaltiniai laiptelių turėklai ir stogelių apdaila. Viduje sustatyti prašmatnūs raudoni foteliai, dar kituose – tamsios odinės sofos. Keliaujančių prisirinko pilnas traukinys, tad patogiais krėslais galėjo pasimėgauti tik keletas žmonių vagone. Iš miestelio pajudėjusį traukinį palydi vietos gyventojai, ypač vaikai, bėgdami iš paskos ir mojuodami rankomis. Smėlio lygumas su negausiais kupsteliais žolės, kuri veikiau primena smulkiai išsišakojusius kaktusus, ima keisti kalnai. Traukinys sustoja prie įspūdingesnių tarpeklių ir juodai žalsvos nusekusios Seljos upės atodangų. Kaip mums paaiškino – tokią spalvą vanduo įgavo nuo šiose vietovėse kasamų fosfatų.
Fostatų kasykloje vėl sėdame į visureigį. Tiesą sakant, būtų galima apsieiti ir su paprastu automobiliu, nes visi keliai ne tik kad asfaltuoti, bet ir lygūs, jokių duobių. Laimei, teko išbandyti ir kam šiose vietose reikalingi visureigiai. Kadangi smėlio audra sugriovė mūsų planus nuvažiuoti giliau į dykumą, vairuotojas sugalvojo kitą atrakciją – pasivažinėjimą smėlio kopomis. Kai visureigis nuo asfaltuoto kelio netikėtai pasuko į vaizdingas kopas – pasijutome barbariškai, lyg važinėtume po Kuršių nerijos draustinį. 90 laipsnių ant kopos pakibęs automobilis, kai nežinai, kuo geriau remtis – kojomis į grindis ar rankomis į lubas, plojimai meistriškam vairuotojui Amarui ir ilgam krūtinėje įstrigęs adrenalino gniužulas – tokie tie mūsų „mažojo Dakaro ralio“ įspūdžiai. Mielai pakartočiau, juolab kad organizuojamos kelionės į pačią Sacharą, kur kelius žino tik specialiai tam pasirengę vairuotojai, o oazėse keliautojų laukia 5 žvaigždučių kempingai. Šiaip žiopliai patys vieni į dykumą neįleidžiami – jų paties saugumui.
Pakeliui į oazes sutinkame besiganančias avių ar kupranugarių kaimenes – be jokio piemens iš lėto slenkančias dykuma. Todėl šalikelėse stovi įspėjamieji ženklai – „Atsargiai, kupranugariai“. Vis dėlto daug keisčiau pamatyti už kelių dešimčių kilometrų nuo kokio miestelio dykuma einantį žmogų, kuris iš pažiūros atrodo lyg būtų trumpam išsiruošęs į parduotuvę. Lygiai taip pat negyvenamose vietose staiga išdygsta mažytė mečetė apvaliu stogu ar koks palaikis suręstas namelis.
Dykumos kaimeliai, rodos, gyvi vien smėliu – balkšvi žemi namai mėlynomis į gatvę atlapotomis durimis, kur lyg kažkuo prekiaujama, lyg kažkas remontuojama. Šalikelėse vienas ant kito sustatyti plastmasiniai benzino bakeliai – degalinių aplinkui nematyti, o keliaujančių į dykumą ir oazes – džipas po džipo.
Palmių vynas
Kalnų oazėse auga per milijoną datulių palmių, iš kurių derliaus ir verčiasi vietos gyventojai. Užsukome į vieną oazių pas vairuotojo Amaro giminaičius ir mus iškart perspėjo saugotis nuo palmių krintančių nudžiuvusių šakų. Kol iš nuostabos užvertę galvas svarstėme, kaip pasiekiamos datulės, vienas iš vyrų per keletą sekundžių kaip stovėjęs – basomis kojomis, įsiropštė į kokių 15 metrų palmę. Ir dar, pasirodo, datules reikia ne tik skinti, bet ir dirbtiniu būdu pavasarį apdulkinti, antraip jų vaisiai būna netinkami maistui, laukiniai. Vėliau, jau keliaujant Chot El Džerido druskos ežero link, pakelėje mūsų palydovas nupirko iš palmių gaunamo salsvo, rusvos spalvos gėrimo – legmi. Jo neaptiksi jokiame restorano valgiaraštyje. Tai palmių sula, tačiau ji tekinama tik iš senų, jau benudžiūvančių nederlingų palmių. Gėrimą reikia suvartoti per dieną, nes jis greit ima rūgti ir virsta vynu.
Netoli sienos su Alžyru Tamerzos oazėje šalia palmių giraitės atsiveria nuostabūs vaizdai į kanjoną. Netoliese krinta kalnų krioklys, o dar kiek pavažiavus nustebina originalios architektūros, darniai į aplinką įsiliejantis viešbutis „Tamerza Palace“. Nors nuo Tozeuro oro uosto jį skiria apie 70 kilometrų ir gera valanda kelio, o aplinkui, rodos, – nė gyvos dvasios, pietaujančių viešbučio restorane nestigo. Pro langus – apleisto miestelio griuvėsiai lyg smėlio pilys pajūryje. Gyventojai jį paliko po potvynio, kai lietus užliejo slėnį, – kad ir kaip neįtikėtina tai skamba kalbant apie dykumą.
Nors berberų kaimeliai Matmatos kalnuose – įprastas turistų maršrutas, kitokio gyvenimo įspūdis ilgam įsirėžia į atmintį. Trologditų urvuose iki šiol gyvena vietos gyventojai. Tai nėra oficialus muziejus – žmonės geranoriškai įsileidžia į savo namus, o turistai už tai palieka šiek tiek pinigų.Tą dieną pliaupė kaip iš kibiro ir siauruose takeliuose tarp molinių sienų telkšojo smagios balos. Jautėmės kiek sutrikę – ne tik nuo, rodos, net būtiniausių poreikių nepatenkinančios buities, bet ir nuo svetingai po kuklius kambarėlius vedžiojančių šeimininkų. Jaunesnė moteris bemat puolė vaišinti kvapnia, stipria ir be galo saldžia tradicine mėtų arbata, o vyresnioji mūsų vairuotojo paprašyta prisėdo ant žemės prie akmeninių girnų, pastatytų kiemo kampe po stogeliu, malti kuskuso. [2298]Dar viename iš urvų kūrenosi lauželis, nors arbata buvo ruošiama ant dujinės viryklės. Kambarėliuose – tik būtiniausi daiktai: lova, lentynėlės, keletas kilimų ant žemės ir kalkėmis išbalintų sienų. Prieš išvažiuodami įdėjome šeimininkei į delną gal dešimtkart daugiau dinarų nei reikėtų, kaip pasakė mus lydėjęs tunisietis. Sutrikome, ar taip nebūsime jų įžeidę. Įžeisti neįžeidėme, paaiškino, bet jiems svarbiau, kad apskritai aukoja, o ne kiek. Kaip vėliau pasakojo mūsų palydovas – jie laikosi oriai ir jokiu būdu nėra asocialūs asmenys, kaip galbūt galėtum įtarti. Ir, žinoma, ne visi berberai gyvena tokiomis sąlygomis, dalis jų išvažiuoja į miestus mokytis ar dirbti.
Kai jau ėjau pro molinę namų arką laukan – gerų akių senučiukas mostelėjo ranka, prisėdo ant suolelio, paskui jo žmona, prie kurios čia pat prigludo anūkė – paskutinei nuotraukai. Taip gerai jie perpratę mūsų, turistų iš „civilizuoto pasaulio“, poreikius.
Kasdienybės muziejai
Lankomoje šalyje knieti iš arčiau pamatyti kasdienį vietinių gyvenimą. Gerai, jeigu svečiuojasi pas draugus ir esi pakviečiamas apsilankyti jų namuose, o jeigu ne – turistų smalsumą patenkina privatūs namų muziejai.
Sidi Bo Saide netikėtai prieš pat sutartą valandą susitikti aptikome tokius namus, atveriančius duris į čionykščių gyventojų buitį.
