Ašaros prisiminus sausio 13-ąją dailininkei kaupiasi iki šiol, ausyse aidi per tuometinį radiją skambėję šūksniai nepasiduoti, burtis. Iš atminties nedingsta ir žvilgsnis pro Mokytojų namų antro aukšto langą, kur po pirmojo skelbimo keliuose laikraščiuose Jūratė su kolege išvydo šimtą atgimimu ir nauja pradžia tikinčių žmonių, atėjusių į pirmąjį susitikimą. Įkūrėja čia liko visus 25 metus, kur dar glaudžia pirmus dovanotus molbertus, stalus, kėdes. Čia ir susitinkame pokalbiui, kuris dvelkia prisiminimais, kova ir tikėjimu.
„Idėja manyje gyveno kelis metus, nes jaučiausi turinti daugiau, nei piešti savo paveikslus, jaučiau, kad galiu kažką duoti ir kitiems. Norėjau veikti kaip žmogus, pilietė. Tuo metu visi judėjo, kūrėsi meno grupės, vyravo idėja burtis, nepasiduoti, tad čia suveikė ir mano asmeninės savybės, noras lyderiauti. Tai sovietmečiu buvo itin nepageidaujama, ypač, jei esi moteris. O kaip menininkė tai išvis turėjai žinoti „savo vietą“ ir tylėti“, - pasakoja mokyklos įkūrėja. Visgi Jūratė nesirinko tylos, o drąsą veikti.
„Geresnio laiko nebuvo“, - trumpai rėžia dailininkė, kuri savo naujos, kitokios mokyklos idėją pradėjo įgyvendinti su menotyrininke Aldona Dapkute, kuri tuo metu dirbo Vienožinskio mokykloje. Dvi moteris suvienijo bendra pasaulėžiūra, o, kaip sako Jūratė, Aldona turėjo praktikos, ji – reikiamos fantazijos.
„Tai turėjo būti mokykla, kuri turėjo padėti žmogui augti per kūrybą. Manote, kad mus kiti suprato? Jokiu būdu. Dailės akademija pasišiaušė, kad mes esame diletantai, Čiurlionio ir Vienožinskio mokyklos teigė, kad mes griauname mokymo pagrindus, bet aš buvau tikra, tikėjau šia programa. Žinoma, reikėjo ne vienų metų, kad mūsų principas suveiktų, pasiteisintų mokyklos, be jokių stojamųjų egzaminų, konkursų , egzistavimas“, - mena dailininkė.
Iš kur gimė tokios mokyklos atsiradimo noras?
Beveik dešimt metų dirbau televizijoje, piešinių konkursų laidoje „Mano pasaulis“. Tuomet labai norėjau dirbti su vaikais, įsteigti vaikų meno muziejų. Kalbėjausi su visais merais, bet tik atkirsdavo, kad dabar visas dėmesys yra nukreiptas į statybas. Galvoje jau kūrėsi apmatai, įstatai, todėl mokyklos, kuri padėtų auginti žmogų, idėja manyje gyveno ir niekur nedingo.
Grįžkime į pačią pirmą dieną. Kaip viskas atrodė?
Po Sausio 13-osios buvome pagautos noro veikti, tad atėjome į Mokytojų namus, išdėstėme savo vizijas ir buvome labai laimingos, kad mumis patikėjo. „Šiaurės Atėnuose“ ir „Literatūroje ir mene“ buvo paskelbtas emocingas kvietimas ateiti. Dar pačios nelabai supratome, kas įvyks, kaip reikės dirbti. Labai gerai atsimenu, kai pro antro aukšto langą žiūrėjau į visus atvykusius ir išbalusi mąsčiau: „Ką dabar reikės daryti“. Tai buvo nuostabu, nes žmonės atėjo bendro tikėjimo, noro vedini. Jų buvo daug. Apie šimtą.
Tuomet prisijungė ir keli mokytojai, pradėjome dirbti. Pirmi metai buvo labai keisti ir įdomūs, tvėrėsi stuburas. Tada supratome, kad turime su studentais, jaunimu kalbėtis, ne tik apie meną. Suformulavau sau esminį principą – ugdyti laisvę savyje, o meniniai procesai tam buvo labai palankūs. Turėjau popieriaus lapą – priklauso tik tau. Taip sukūrėme programą, kuri tiko tiek gabiam, tiek nelabai. Šis principas išliko iki dabar – mūsų mokykloje teisėjas yra kiekvienas atėjęs pats sau, o programa, mokytojas tik padeda jį išlaisvinti.
Po kelių metų atsirado poreikis didinti vaikų skaičių, tad pasikviečiau amžinatilsį menininkę Vegą Vaičiūnaitę. Ji prisijungė ir vaikams sukūrė labai įdomią programą „Meno istorija gyvai“, kurią naudojame iki šiol.
Ar jautėtės įvertinti, pastebėti?
Jeigu nebūtų palaikymo, įvertinimo, mūsų nebūtų. Pradžia buvo sunki, tačiau po dešimtmečio įvyko lūžis. Taip tapome privataus, šiuolaikinėmis sąlygomis išsivysčiusio švietėjiško atvejo pavyzdys, kuris išmoko gyvuoti be valstybės paramos. Tu esi nuolat įjungtas į rozetę, nes nežinai, kaip mokyklai seksis kitais metais. Buvo krizių, mažėjo mokinių skaičius, tad, suprantama, tekdavo mažinti ir mokytojus. Taip ir iki šiol balansuojame tarp išgyvenimo, o dailės priemonėms finansus mes kartais gauname iš projektų.
Nenoriu skųstis, bet tai yra reali situacija, nes gyvuojame nežinodami, kaip bus kitąmet. Vis dėlto mes visada stengiamės, kad mokykla būtų prieinama vidutiniajai klasei, taip pat priimame vaikus iš nepasiturinčių šeimų. Norime, kad net kapitalizmo sąlygomis mokykla gyvuotų ne tik elitui.
Netradicinis mokymas šiuolaikinėje visuomenėje vis labiau populiarėja. Tikriausiai tai Jūsų nestebina?
To reikalauja gyvenimas. Kad ir kaip priešinausi internetui, jis atsirado ir diktuoja madas. Kai mes pradėjome savo programą, ji buvo naujovė, prieš kurią vieni protestavo, kiti nekreipė dėmesio, bet mes jos niekada nekonservavome. Norėjau, kad idėja sklistų, todėl leidome vadovėlius, kuriuos dabar naudoja vos ne visos mokyklos.
Vis dėlto kai kurie suprato, kad mes padarėme revoliucinį žingsnį švietimo sistemoje. Revoliucija vyko ir manyje, nes man sunkiausia buvo dirbti ne su mokiniais, o su mokytojais. Taip pat reikėjo susivokti, kad tai yra labai didelė atsakomybė, nes kiekvienas žodis, pastaba gali jauną žmogų kažkur nuvesti.
Ar bendražygiai, kiti menininkai Jus suprato?
Vienas garsus menininkas yra pasakęs: „Ar moteris gali įsteigti mokyklą?“. Per visus šiuos barjerus teko perlipti, užsikimšti ausis ir nieko negirdėti. Žinote, vieni suprato, kiti ne. Kolegė Dalia Kaščiūnaitė labai teisingai pasakė: „Neieškok tu tų bendražygių. Daugiau tokių durnių, kaip tu, nėra“. Tuo labai greitai įsitikinau, bet pakeičiau požiūrį į bendraminčius.
Antrą pokalbio su Jūrate dalį, kuris jus nukels į itin asmeninį dailininkės pasaulį, skaitykite šeštadienį, tik tv3.lt naujienų ir pramogų portale.
