E. M. Kirdaitės magistro darbas, kuriam vadovavo prof. dr. Violeta Simjanovska, Vilniaus klubo komisijos šiais metais pripažintas geriausiu studento mokslo darbu. Jau šeštus metus klubas kviečia jaunuosius mokslininkus prisidėti prie miesto ateities – tyrinėti jo istoriją, urbanistinę raidą, miestiečių gyvenimą ir gerovę. Premija teikiama iš Vilniaus klubo fondo lėšų.
„E. M. Kirdaitės darbas tiesiogiai prisideda prie diskusijų apie tolesnę miesto kultūrinės aplinkos raidą ir kultūros vaidmenį stiprinant visuomenės gerovę bei bendruomenių sutelktumą“, – sako darbo vadovė dr. V. Simjanovska.
„Šių metų tyrimas yra stiprus, naujoviškas ir vertingas, o jame tyrinėjamos temos Lietuvoje beveik neliestos. Darbas gražiai sujungia užsienio tyrėjų ir Lietuvos mokslininkų tyrimus bei įžvalgas ir prisideda prie diskusijų apie Vilniaus kultūrinės aplinkos ateitį“, – įteikdama premiją sakė Vilniaus klubo tarybos pirmininkė prof. Alina Pūrienė.
Vilniaus klubo premijos už studento mokslo darbą apie Vilnių laimėtoja atsakė į Laisvės Radzevičienės klausimus.
Būti įvertintam kelio pradžioje – svarbu kiekvienam jaunam žmogui. Kaip manote, kur jus šis įvertinimas nuves?
Jaučiuosi dar tik pradedanti savo, tyrėjos, kelionę, gauti tokį įvertinimą – nuostabu, esu nepaprastai dėkinga! Su bendrakursiais pajuokaudavome, kad mūsų darbus, ko gero, skaitys tik universiteto vertinimo komisija. Svarbu, kad tyrimas buvo pastebėtas, su juo susipažino, įvertino Vilniaus klubo studentų mokslo darbų konkurso komisija.
Menininkams ir kultūrininkams visada rūpėjo, kaip juos vertina publika, žiūrovai, renginių svečiai, lankytojai. Ši tema tapo itin aktuali šiandien, kai pasaulio statistiniai rodikliai rodo, jog dalyvavimas kultūroje ir mene drastiškai mažėja. Kad išspręstume šią problemą, svarbu išsiaiškinti, kokios priežastys tai lemia.
Daug skaičiau, informaciją apibendrinau, įtraukiau ankstesnių tyrimų analizę, svarsčiau, kokias Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės, Skandinavijos ir kitų Europos šalių mokslininkų teorines įžvalgas būtų galima taikyti Lietuvos kultūros institucijų kontekste.
Tyrinėjote auditorijų plėtrą ir jų įtraukimą. Kodėl auditorijų plėtros ir jų įtraukimo tyrimams pasitelkėte M. K. Čiurlionio namų Vilniuje pavyzdį?
Rinkdamasi, ką norėčiau tyrinėti, galvojau apie Lietuvą, – auditorijų plėtra čia mažai tyrinėjama. Norėjau pritaikyti tarptautines teorines žinias, išsiaiškinti, kaip jos siejasi su kasdieniu realios lietuviškos kultūros institucijos gyvenimu. M. K. Čiurlionio namai man buvo pažįstami, mačiau įvairiapusę kultūros ir meno instituciją, kurią lengva pasiekti visuomenei. Man patiko jos novatoriškas požiūris ir tai, kad čia vyksta daug edukacinių veiklų, įgyvendinami įvairūs projektai. Šis centras skirtas ne tik pažinti genialaus menininko kūrybinį palikimą, bet ir veikia kaip daugiafunkcis kultūros centras, bendruomenės kultūros namai. Žavi jų kultūrinių programų įvairumas, tai, kaip išnaudojamos įvairialypės bendradarbiavimo galimybės. Norėjau ištirti, kokie vidiniai, strateginiai ir išorės veiksniai leido sukurti tokią reputaciją.
Ką atskleidė jūsų tyrimas? Kas buvo netikėta?
Gana netikėtai atradau veiksnių, iš pirmojo žvilgsnio, regis, visiškai nesusijusių su auditorija, bet ją veikiančių – pavyzdžiui, vidinė organizacijos kultūra, vieta ir erdvė, kurioje vyksta renginiai.
Tapo dar aiškiau, kokia milžiniška ir daugialypė problema yra vis menkesnis žmonių įsitraukimas į kultūrinį, meninį gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Pradedant nuo mažėjančių kultūros biudžetų, kultūrinių pramoginių laisvalaikio leidimo būdų pasiūlos pertekliaus, vis mažiau vertinamo vaikų meninio ugdymo ir vis didesnio technologijų įsigalėjimo. Šią kompleksinę dilemą galima analizuoti daugeliu aspektų.
Mažėjančio žmonių dalyvavimo kultūriniame gyvenime ir su tuo susijusių socialinių problemų vienai kultūros institucijai neįmanoma išspręsti. Vien kultūros sektorius to neįveiks, turi būti palaikanti ekosistema. Nors menas ir kultūra turi neįkainojamos vertės žmonių gerovei, negalime primesti tik kultūros ir meno įstaigoms spręsti švietimo ir socialines problemas.
Buvo įdomu nagrinėti, kiek ypatingų, būtent tai vietai – Vilniui ir vienai jo kultūros ir meno institucijai – būdingų išorinių faktorių veikia vidinius institucijos procesus. Reikšmingai skirtųsi regionų ir skirtingų miestų kultūros institucijų auditorijų plėtros ir įtraukimo sąvoka ir supratimas. Taigi, pavyzdinis auditorijų plėtros vadovėlis, kurį būtų galima parašyti ir pritaikyti viso pasaulio kultūros įstaigoms, neegzistuoja.
Tyrimas parodė, kad horizontali hierarchija arba hierarchijos nebuvimas institucijoje, pozityvi, motyvuojanti, draugiška darbo aplinka lemia darbuotojų požiūrį į darbą ir meninių vertybių puoselėjimą. Tai natūraliai veikia ir institucijos auditorijų plėtrą, jai taikomas plėtros priemones, nors jos nebūtinai paskelbtos, įrašytos į institucijos strategiją. Palankioje kultūros ir meno institucijos aplinkoje tarsi savaime kyla įvairios originalios, novatoriškos, ypatingos ir netgi unikalios idėjos bei praktikos. Kai kurios iš jų aprašytos tik naujausioje mokslinėje literatūroje, pavyzdžiui, svetingumo, globojimo (angl. hosting) principai.
Siekiant geriau suprasti auditorijos dalyvavimą kultūrinėje veikloje, būtina atsižvelgti ne tik į kliūtis, trukdančias žiūrovams į ją įsitraukti, bet ir į motyvuojančius veiksnius. Įvairaus žanro koncertus žiūrovai lanko dėl įvairių priežasčių – praktinių, socialinių, tai gali būti asmeninis pomėgis ar net moralinės pareigos jausmas. Apsisprendžiant, ar dalyvauti renginyje, svarbus ir socialinis aspektas, pavyzdžiui, galimybė išgyventi tą patį drauge su kitais renginio dalyviais, pabendrauti su atlikėjais, menininkais.
Kaip apibrėžtumėte auditorijų plėtrą? Kuo ji skiriasi nuo siekio pritraukti į renginius daugiau žmonių?
Auditorijų plėtros (angl. audience development) atsiradimas siejamas su kultūrų demokratija. Ji remiasi principu, skatinančiu piliečių bendruomeninį ir kūrybinį dalyvavimą kultūriniame gyvenime, o ne tik laisva prieiga naudotis paslaugomis. Auditorijų plėtros sąvoka gimė ir stipriau negu kitur įsitvirtino Jungtinėje Karalystėje. Žemyninėje Europoje ir Lietuvoje ji dažniau įvardijama kitaip: dalyvavimo kultūriniame gyvenime skatinimas, visuomenės įtraukimas į kultūrą, kultūros prieinamumo didinimas.
Auditorija – žiūrovai, svečiai, lankytojai, kaip juos bepavadintume – mano nuomone, yra neatskiriama bet kokio kultūros renginio ar meno kūrinio dalis. Tačiau auditorijų tipai keičiasi, mus supantis pasaulis keičiasi, kinta ir tai, kaip žmonės dalyvauja kultūriniame gyvenime. Pasikeitęs socialinis ir skaitmeninis kontekstas keičia ir auditoriją, o kartu – ir lūkesčius bei pageidavimus. Šiais laikais žmonės linkę turėti griežtesnį įsivaizdavimą, kokiu būdu jie nori ir pageidauja įsitraukti į meną.
Auditorijų plėtros strategija į auditoriją skatina žiūrėti kaip į lygiaverčius kultūrinio dialogo ar įvykio dalyvius, taip pat galinčius kurti meną ar patirtis. Svarbiausia – sukurti abipusį ryšį tarp institucijos, menininko ir jo auditorijos bei užtikrinti galimybę įsitraukti.
Auditorijų plėtra ir įtraukimas – strateginis, ilgalaikis procesas, kuriuo kultūros institucijos siekia kuo labiau pažinti jau esamas arba potencialias auditorijas, sužinoti, su kokiais barjerais jos susiduria, kokių poreikių turi. Auditorijų plėtra primena, kad kultūra ir menas taip pat turi išpildyti visuomenės poreikius. Tai ypač svarbu valstybinėms institucijoms, kurios turėtų tarnauti visuomenei. Institucija privalo pažinti savo auditoriją, o ne remtis iliuzijomis ar numanymais, išankstinėmis nuostatomis. Svarbūs yra statistiniai ir kokybiniai tyrimai.
Auditorijų plėtros įrankiai gali padėti spręsti daugelį problemų, su kuriomis susiduria šiandienos kultūros ir meno institucijos. Viena iš svarbiausių – aktualumo trūkumas, ypač kai kalbame apie aukštojo, elitinio profesionalaus meno institucijas. Kultūros institucijos privalo išlaikyti tam tikrą atsakomybės lygį – tapti socialiai atsakingomis.
Kadangi auditorijos plėtros sąvoka yra kilusi iš rinkodaros praktikos, paprastai ji dažniausiai ir siejama vien su publikos pritraukimu į renginius. Nors rinkodara ir dabar yra viena iš svarbiausių auditorijos plėtros būdų, vis dėlto pati strategija apima kur kas daugiau veiklos sričių: edukacijas, partnerysčių puoselėjimą, naujų meninių formatų paiešką, novatoriškas skaitmenines iniciatyvas, bendruomeninės veiklas bei vidinius organizacinius pokyčius, darbuotojų pajėgumo stiprinimą, vietos ir erdvės patobulinimą. Pagrindinis tikslas, kuriuo remiasi ši strategija, yra ne tiek siekis paveikti auditoriją, kiek tobulinti instituciją ir jos vidinius procesus.
Taip pat auditorijų plėtra gali padėti grindžiant ir įrodant meno vertę valdžios atstovams konkrečiais rodikliais, pagrindžiant, kodėl toks svarbus yra meninis išsilavinimas moksleiviams arba kodėl valstybė apskritai turi remti meną ir kultūrą.
Tyrime minite, kad ryšiui su auditorijomis – svarbus šeimininkavimo principas. Kaip lankytojas gali pajusti, kad yra laukiamas?
Hosting išvertus iš anglų kalbos reiškia šeimininkavimą, svetingumą. Tai britų tyrėjo Beno Walmsley apibrėžta koncepcija, skirta aptarti daug asmeniškesnį nei įprasta ryšį su publika, renginio dalyvių – žiūrovų, svečių pasitikimą ir gebėjimą jais pasirūpinti nuo pirmosios minutės, kai jie įžengia į erdvę, kurioje vyksta renginys, iki išlydėjimo jam pasibaigus. Įdomu, kad mano tyrimas atskleidė, jog svetingumas jau ilgą laiką natūraliai taikomas Čiurlionio namuose: lankytojai čia ateina lyg pasisvečiuoti, darbuotojai, patys menininkai, pasitinka juos tarsi svečius savo namuose, bendrauja. Taip kultūros ir meno institucija tampa bendruomenės erdve. Ir tai neabejotinai veikia kaip efektyvus auditorijos įtraukimas.
Šeimininkavimas yra glaudžiai susijęs su unikaliomis erdvės, kurioje vyksta renginys, savybėmis. Jauki, neformali, mažesnė erdvė padeda sukurti ypatingą atmosferą. Vienas iš M. K. Čiurlionio namų tikslų – tapti bendruomenės centru – sėkmingai įgyvendinamas praktiškai, nes nedidelės komandos nariai visi geba būti gidais. Savo lankytojus jie ir vadina svečiais, o ne klientais ar lankytojais, kaip dažniausiai būna. Auditorija turi unikalią galimybę pabendrauti ir su menininkais, ir su kultūros specialistais. Žiūrovai gali išsakyti savo nuomonę darbuotojams, jaučiasi išklausyti, o tai kultūros įstaigose – retas reiškinys. Artimesnis, asmeniškesnis ryšis su lankytojais labai svarbus. Kultūros institucijomis jis turėtų būti prioritetinis. Be to, kaip rodo tyrimai, auditorija iš tiesų teikia pirmenybę neformaliai koncertų aplinkai – svetingoms ir jaukioms erdvėms.
Ar jūsų tyrimas pakeitė požiūrį į tai, kas yra kultūros įstaigos auditorija?
Skaitmeninės visuomenės laikais, kai gyvenimo nebeįsivaizduojame be įvairiausių technologijų ir socialinių tinklų, tai, kaip žmonės dalyvauja kultūriniame gyvenime, smarkiai pasikeitė. Dabar gal net dažniau dalyvaujama kultūriniame gyvenime ne tradiciniais, o skaitmeniniais būdais, internetinėje erdvėje. Tai, žinoma, suteikia ir naujų galimybių, ir daug iššūkių.
Svarbiausia užtikrinti, kad auditorija, žmonės, dalyvaujantys kultūriniame gyvenime, būtų ne kultūrinių produktų vartotojai, bet kultūrinio ir meninio dialogo, kūrybinio proceso dalyviai. Tyrėjai nurodo daugybę publikos dalyvavimo galimybių: pradedant tradiciniu žiūrovų buvimu, aktyvia žiūrovų veikla, kai jie diskutuoja, komentuoja, vertina, ir baigiant tuo, kad žiūrovai patys tampa kūrėjais – režisuoja spektaklį, tapo, rašo kūrinį.
Su kokiais sunkumais, bandydamos įtraukti įvairesnius lankytojus, susiduria mažesnės kultūros įstaigos?
Mažesnės įstaigos turi mažiau žmogiškųjų ir finansinių resursų, taip pat mažesnes erdves renginiams. Nors tokie veiksniai gali riboti, tuo pačiu metu jie gali ir palengvinti publikos įsitraukimą. Pavyzdžiui, koncertų salė, talpinanti mažiau žmonių, atrodo jaukesnė, gali sukurti svetingesnę atmosferą negu didžiosios salės. Be to, mažų komandų nariai dažniausiai patys ir sumano renginį, ir jį rengia, ir pasitinka žiūrovus – taip naikinamas „slenksčio peržengimo“ (angl. tresshold anxiety) nerimas, su kuriuo dažnai susiduria pirmą kartą atėjusieji į renginį.
Mažoje komandoje lengviau puoselėti bendruomeniškumo jausmą, horizontali organizacinė struktūra prisideda prie sėkmingos auditorijos įtraukimo praktikos – užtikrina pozityvią profesinę atmosferą, meno profesionalai gali laisvai įgyvendinti savo kūrybines idėjas. Tai reiškia, kad jie nuoširdžiai rūpinasi savo tiksline auditorija, o kiekvienas projektas gimsta ne dėl to, kad privalu, o dėl asmeninių vertybinių prioritetų, entuziazmo.
Dar vienas svarbus aspektas – suprasti, kad kiekviena kultūros institucija, netgi kiekvienas renginys, turi tikslinę auditoriją – natūralu, kad vienokios ar kitokios temos ir formatai domina tam tikrų tipų žmones. Vienas renginys ar viena kultūros institucija negali atliepti visos visuomenės kultūrinių poreikių. Svarbu tai suprasti ir tikslus susiaurinti, nes neįmanoma pasiekti visų žmonių. Svarbiausia – kokybė, o ne kiekybė – auditorijų plėtra nėra skirta pasiekti kuo daugiau žmonių, kur kas svarbiau juos įtraukti, suteikti galimybes prasmingai dalyvauti. Kaip kultūros įstaigai rasti pusiausvyrą tarp noro būti atvirai skirtingoms auditorijoms ir siekio išlaikyti meninę kokybę?
Tai yra viena iš pagrindinių dilemų ir daugiausia diskusijų sukelianti tema auditorijų plėtros lauke. Naujų, novatoriškų meno renginio formatų paieška menininkams ir kultūros įstaigoms gali atverti puikias naujas galimybes, tačiau kartu kelia iššūkių tai įgyvendinant. Norint išspręsti šią problemą, reikia atsižvelgti į keletą dalykų. Visų pirma, menas yra labai subjektyvi sritis – tai, kas kitose srityse laikoma meistriškumu, menui negali būti taip lengvai pritaikyta. Mokslininkai teigia, kad nors aukštas techninis meistriškumas gali prisidėti prie meno kokybės, jis vis dėlto jos negarantuoja. Meistriškai techniškai tobulai atliktas muzikos kūrinys gali mūsų nepaveikti, jei muzikantas grojo it robotas.
Kai kurie tyrėjai teigia, kad vienas iš svarbiausių veiksnių, vertinant meno kokybę – tai jo aktualumas. Nors ekspertai yra kompetentingi vertinti menininkų techninį meistriškumą, žiūrovai patirties patrauklumą ir tai, kaip ji praplečia, praturtina ar keičia jų realybės suvokimą, taip pat sugeba įvertinti. Manau, kad noras palaikyti aukštą meninę kartelę neprieštarauja tam, kad menininkai turėtų pažinti savo publiką ir suprasti, kas juos skatina dalyvauti viename ar kitame renginyje.
Lengvai galima daryti prielaidą, kad jeigu norime meną pateikti atviriau ir kad jis taptų labiau prieinamas, būtina pataikauti žiūrovams ar supaprastinti, supopuliarinti patį meną. Yra daug skirtingų būdų, kaip prasmingai įtraukti publiką, padėti jai geriau suprasti kūrinį – galima paaiškinti kūrinio kontekstą, surengti kūrybines dirbtuves, atlikėjas gali pabendrauti su žiūrovais ir klausytojais prieš ar po renginio.
Griežti ritualai, kurie dažnai apipina meno formas, ypač klasikines, gali atgrasyti publiką nuo aktyvaus dalyvavimo, tuo tarpu atvirumas šalina psichologinius barjerus. Sąlygos prasmingam dalyvavimui kuriamos, kai patys muzikantai ar kompozitoriai neformaliu, pokalbiui būdingu stiliumi apibūdina kūrinio kontekstą, prasmę ir pagrindines temas.
Aplinka, kur vyksta renginys, taip pat svarbi. Koncertas gali įvykti parke, kur muziką atsitiktinai išgirs praeiviai ir be jokio įsipareigojimo klausytis dvi valandas?
Svarbu suteikti žiūrovams galimybę po renginio išsakyti savo mintis, aptarti ką tik matytą kūrinį, suteikti laisvą, neformalią erdvę dalintis nuomonėmis kartu su muzikantais, menininkais ar kino ekspertais.
Jūsų kelias į kultūros vadybą prasidėjo nuo muzikos: esate smuikininkė, grojote orkestruose Lietuvoje ir Vokietijoje. Kaip atlikėjos patirtis padeda suprasti kultūros kūrėjus ir jų auditorijas?
Muzika ir smuikas visada buvo ir bus reikšminga mano gyvenimo dalis – mokydamasi smuikuoti ir koncertuodama įgijau neįkainojamos patirties, padedančios man iki šiol įvairiose srityse. Muzikos pamokos išmokė darbštumo, disciplinos, gebėjimo matyti tikslą ir jo siekti, taip pat – empatijos, įsiklausymo. Itin svarbūs gebėjimai bendrauti, bendradarbiauti su kitais, humoras.
Smuikininkės patirtis padėjo suprasti, kad muzikavimas turi daug ne tik meninių, estetinių, profesionalumo, bet ir socialinių aspektų, galinčių sieti, vienyti žmones. Meno veikimo principai siekia giliau, negu gali pasirodyti iš pirmojo žvilgsnio – turime įgalinti žmones veikti, suteikti jiems įrankius suprasti kultūrą ir meną, jais gėrėtis ir mėgautis.
Studijavote ir dirbote keliose Europos šalyse. Ką iš savo tarptautinės patirties norėtumėte perkelti į Lietuvos kultūros lauką?
Kai mąstau apie kultūros ir meno sričių statusą, apie tai, kaip vertinami ir gerbiami darbuotojai, mane labiausiai įkvepia Vokietijos ir Skandinavijos šalių pavyzdžiai. Nors finansavimas menui ir kultūrai mažėja ir tose šalyse, jose išties suvokiama, kad menas svarbus ne tik kaip prabangos dalykas, jis – neatsiejamas žmogaus prigimties ir visuomenės komponentas. Lietuvoje labiau jaučiasi, kad kultūra ir menas vertinami tik kaip antraeiliai dalykai: mažėjantis finansavimas kultūrai didina konkurenciją, neigiamai veikia institucijų ir kultūrininkų, menininkų partnerystes, dalijimąsi informacija. Kultūrai ir švietimui skiriamas dėmesys tikrai didintų mūsų galimybes tapti gerovės valstybe.
Vertindami renginio ar meno kūrinio sėkmę, pastebiu, esame linkę prioretizuoti paviršutiniškus rodiklius: žiūrovų, parduotų bilietų skaičių. Tačiau egzistuoja ir kokybiniai rodikliai, kurie leidžia spręsti, ar renginys pavyko – bendruomenė, kurią jis subūrė, aktyvus dalyvavimas renginyje, atgalinis ryšys, renginio reikšmė publikai.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
