Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre baigiamas restauruoti XVII a. didelio formato paveikslas „Šv. Brunonas. Stebuklas bažnyčioje“. Spalio 4-ąją, Šv. Pranciškaus dieną, paveikslas bus iškilmingai grąžintas Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Bernardino bažnyčiai (Bernardinų), kurioje šis paveikslas buvo nuo sukūrimo iki 1970 metų, kai suniokotas pateko į Lietuvos dailės muziejaus saugyklas.
Kaip Eltai sakė paveikslo restauratorius, Vilniaus dailės akademijos menotyros doktorantas Juozapas Blažiūnas, restauravimo metu buvo patikslintas šio paveikslo autorius, galima šio paveikslo sukūrimo data ir išsiaiškintas paveikslo užsakovas (donatorius).
Beveik trijų metrų aukščio ir trijų metrų pločio paveikslą 1674 m. nutapė vokiečių kilmės dailininkas Johanas Gothardas Barhofas (Johann Gotthard Berchhoff), dirbęs Vilniuje, nutapęs ne vieną užsakomąjį kūrinį, tarp jų - ir neseniai Labanoro bažnyčios gaisro metu pražuvusį stebuklingąjį Švč. Mergelės Marijos paveikslą.
„Paveikslo „Šv. Brunonas. Stebuklas bažnyčioje“ sukūrimo laikas susijęs su 1674 m. Šv. Brunono kanonizacijos procesu ir sietinas su vadinamąja „progine dekoracija“, kurios buvo kuriamos naujai kanonizuotų šventųjų arba paveikslų karūnavimo iškilmėms. „Proginėms dekoracijoms„ įgyvendinti buvo kviečiami žymūs menininkai, nes kompozicijų įspūdingumas ir paveikumas dar ilgai būdavo aptarinėjamas iškilmėms pasibaigus“, - pasakojo J. Blažiūnas.
Pasak restauratoriaus, šių laikų žiūrovui gal nelabai įprasta, kad 1674 m. sukurtame paveiksle vaizduojami 1080 m. įvykiai, ir tai atsispindi paveikslo turinyje - visa paveikslo idėja persmelkta aiškiomis antiprotestantiškomis nuotaikomis.
„Septynioliktojo amžiaus žmogus, žvelgdamas į paveikslą bažnyčioje, jį perskaitydavo kaip knygą, nes puikiai žinojo Bažnyčios istoriją. Šių laikų žmogui dažniausiai tenka paaiškinti paveikslo siužetą, taigi ketiname specialiame stende Bernardinų bažnyčioje papasakoti šio paveikslo istoriją, sukūrimo aplinkybes ir tai, kas jame vaizduojama“, - sakė septynerius metus paveikslą restauravęs J. Blažiūnas.
Restauratorius išsiaiškino ir paveikslo užsakovą - jį savotiškai pasufleravo vienas iš personažų. Tai dešiniajame kampe stovintis vyras, vilkintis prabangius madingus to meto Europoje drabužius ir žvelgiantis tiesiai paveikslo žiūrovui į akis. „Pagal apsirengimo stilių manytina, kad šis asmuo lankėsi Europoje ir greičiausiai Paryžiuje. Atsižvelgiant į asmens vaizdavimo būdą ir manierą, galima teigti, kad jis tapytas “ad vivum„, tai yra iš natūros ir yra šio paveikslo užsakovas. Šiuo metu galima teigti, kad asmuo, vaizduojamas paveiksle, yra Leonas Bazilijus Sapiega. Garsiųjų didikų giminės atstovas studijavo Vilniaus akademijoje (dabar Vilniaus universitetas), keletą metų keliavo po Europą, buvo nuvykęs į Paryžių“, - sakė restauratorius.
Pasak J. Blažiūno, paveikslas įdomus ir tuo, kad jame pirmą kartą Lietuvos dailėje pavaizduoti akiniai, tuomet buvę didelės prabangos ir prestižo ženklas. Vienas iš personažų, matyt, kilmingas ir turtingas žmogus, dėvintis šermuonėlio kailius, rankoje laiko pensnė. Manoma, kad tai galėtų būti pavaizduotas kuris nors Sapiegų giminės didikas.
Taip pat žiūrovams siūloma atkreipti dėmesį į paveikslo apačioje, ant maldaknygės, nutapytą vadinamąją graudulinę žvakę, kuri būdavo uždegama mirštančiojo agonijai palengvinti ir nė iš tolo neprimena mums įprastų žvakių formos.
„Tokių vienetinių žvakių dar galima aptikti kai kuriuose Lietuvos muziejuose, bet senovėje šios labai praktiškos ir ilgai degančios žvakės buvo paplitusios Pabaltijo regione“, - sako restauratorius.
Taip pat jis perspėja nepainioti paveiksle vaizduojamo Šv. Brunono su Lietuvoje 1009 metais pagonių nužudytu vienuoliu Šv. Brunonu Kverfurtiečiu, kurio misijos istorija siejama su pirmuoju Lietuvos vardo paminėjimu.
Kartūzų vienuolijos įkūrėjas šv. Brunonas gimė 1032 m. Kelno mieste (Vokietija), studijavo filologiją ir filosofiją, Paryžiuje tapo teologijos ir filosofijos mokslu daktaru. Dėstydamas Paryžiuje, pagarsėjo savo dievobaimingu gyvenimu ir puikiais pamokslais. Kartą nukeliavęs į Paryžių, jis dalyvavo savo draugo Paryžiaus universiteto profesoriaus Raimondo Diokreso (Diocres) laidotuvėse ir tapo keistų įvykių liudytoju. Permastęs savo gyvenimą, šv. Brunonas nusprendė pasitraukti iš pasaulietinės ir bažnytines veiklos, tapo atsiskyrėliu ir vėliau Alpių kalnuose įkūrė pirmąjį kartūzų vienuolyną.
Šv. Brunono paminėjimo diena yra jo mirties diena - spalio 6-oji.
1623 m. popiežius Grigalius XV išplėtojo šv. Brunono liturgiją, o 1674 m. popiežius Klemensas X suteikė šventei dvigubo iškilmingumo laipsnį.
Paveikslas „Šv. Brunonas. Stebuklas bažnyčioje“ - jau antrasis didelio formato paveikslas, sugrąžintas į Vilniaus bernardinų bažnyčią. Pasak J. Blažiūno, paveikslas jau spalio pradžioje bus iškabintas restauruotoje Šv. Mykolo koplyčioje, o baigus Bernardinų bažnyčios interjero restauravimo darbus galbūt bus perkeltas į pačią bažnyčią.
Žinoma, kad Vilniaus bernardinų bažnyčioje buvo daug paveikslų, iš jų išlikę apie 60, trečdalis - didelio formato.
