Vis daugiau nelaimingų Lietuvos žmonių beldžiasi į kunigų egzorcistų duris – kai kurie nori nors profilaktiškai pasitikrinti, ar jų neapsėdo velnias. Šiokiu tokiu egzorcistu pabandė pabūti ir „Akistatos“ žurnalistas...
Greitai sau atsakyk – ar kada nors mėgavaisi kino filmu su erotikos elementais? Keikeisi? Turi tatuiruotę? Pats skaitai „Da Vinčio kodą“, o tavo vaikas – „Harį Poterį?“ Pagaliau ar kada nors žiovaudamas tingėjai ranka užsidengti burną? Jei taip – labai tikėtina, kad jau esi apsėstas šėtono ar piktųjų demonų, kuriuos išvaryti gali tik prityręs egzorcistas...
Niekur neskelbiama, kad apsėstųjų tragiškai daugėja. Iš kur žinome? O kaip paaiškinti, kad prieš kelerius metus Lietuvoje tebuvo vos 1–2 egzorcistai, o dabar jų jau keliolika?..
Kadangi kunigai egzorcistai žurnalistų į velnio išvarymo apeigas neįsileidžia, „Akistata“ sušnipinėjo, kaip tai daroma. Svarbiausia – išsiaiškinome, kaip atskirti, kada žmogui reikia psichiatro, o kada – kunigo egzorcisto pagalbos.
Keitėsi bažnyčios požiūris
Velnio apsėsta mergaitė už rankų kojų pririšta lovoje, nes kitaip nesiduotų prieš ją stovinčiam kunigui egzorcistui. Vienoj rankoj laikydamas kryžių, kitoj – paslaptingą maldyną „De Exorcismis et Supplicationibus Quibusdam“, kunigas kone rėkdamas malda ragina šėtoną išeiti. Mergaitė ima klykti, žaliuoti, draskytis, riaumoti vyro balsu. Galop galinga čiurkšle ji... apvemia kunigą, tačiau šis tik dar atkakliau skaito maldą.
Ne, tai ne tikro egzorcizmo seansas, o vaizdelis iš daugelio matyto garsaus kino filmo „Egzorcistas“, kuriame rodyta apie šėtono išvarymą iš apsėsto vaiko.
Bet gyvenimas – ne filmas, sudėtingesnis už jį. Pati Katalikų bažnyčia abejojo egzorcizmu. 1614 metais buvo paruoštas velnio išvarymo apeigynas, bet atsirado problema. Viduramžiais buvo tikima, esą psichinės ligos ar keisti poelgiai būnantys apsėdus nelabajam, o tas tik ir tykąs įlįsti į žmogų. Nusidėjai, burnojai, neatlikai išpažinties – nelaboji dvasia tik šmurkšt per burną į vidurius! Sunerimęs žmogelis jau šaukiasi egzorcisto... Kai Vatikanui atsibodo minios šarlatanų, kurį laiką šėtono išvarymu buvo siūloma pasirūpinti pačiam apsėstajam – tiesiog melstis tiek bažnyčioje, tiek namie. Tačiau 1998-aisiais Vatikanas pakeitė nuomonę, paredagavo egzorcizmo maldyną ir ėmė atestuoti kunigus egzorcistus.
Egzorcistai privengia žurnalistų
Sovietmečiu Lietuvoje egzorcizmu užsiimdavo vos vienas kitas kunigas, o prieš kelerius metus jų ėmė sparčiai daugėti. Niekur neskelbiama, kad jau yra keliolika egzorcistų – po kelis kiekvienoje vyskupijoje.
Bene pats vyriausias šio amato specialistas – Ramygalos (Panevėžio raj.) bažnyčioje tarnaujantis kunigas Edmundas Rinkevičius, su į žmogų įlindusiu šėtonu susigrumdavęs dar sovietmečiu. Bene garsiausias egzorcistas – Ruklos (Jonavos raj.) įgulos karo kapelionas, teologijos mokslų daktaras Arnoldas Valkauskas, apie egzorcizmą net skaitantis paskaitas universitetų studentams. Vienas dažniausiai internete minimų – Kurtuvėnų (Šiaulių raj.) parapijos klebonas Kęstutis Daknevičius.
Tačiau nė vienas iš jų nepanoro spaudai pasakoti, o juolab žurnalistui rodyti, kaip išvaromas šėtonas. Vienas egzorcistas kalbėjo, kad atviravimui privaląs gauti vyskupo leidimą, kitas skundėsi esąs užimtas – prieš Kalėdas kunigai gi kalėdoja, trečias interviu atidėliojo balsu, išduodančiu, jog egzorcistams reklamos nereikia.
Ką gi, apie egzorcizmą sužinosime iš kito galo – per apsėstuosius...
Į kelis laikraščius įdedu skelbimą: „Egzorcistas išvaro velnią, nelabąsias dvasias“. Kad solidžiau atrodytų, priduriu, esą paslaugą siūlantis egzorcistas – teologijos magistras. Be to, suteikiąs garantiją.
Netikusi juokams tema
Telefonas skambėti ima tik temstant. Nežinia, ar čia kad dienos dabar labai trumpos, ar kad naktis – šėtono laikas.
Tik pirmieji skambučiai nuvilia. Pasirodo, ne visi skambinantieji – velnio ar demonų apsėstieji. Daugiausia skambučių (dar daugiau – žinučių) atėjo iš netikinčiųjų linksmuolių ar skeptikų.
„Many apsigyveno dryžuotas velnias kelių spalvų, 185 cm ūgio. Kiek kainuotų išvarymas?“ – atsiuntė žinutę nepasirašęs pokštininkas. Jam atsakiau irgi pokštaudamas: „Metras velnio išvarymo – 6,66 Lt.“
Išsiuntęs žinutę sunerimau – tokiais dalykais geriau nejuokauti. Štai užpernai spaudoje aktyviai reklamavosi atvykėliai bioenergetikai, žadėję vaistų nuo visų ligų. Pažįstama moterėlė Angelė R. iš Šiaulių nuvyko į Vilnių, išklausė jų paskaitą ir paragavo vos kelis lašelius jų siūlomo vaisto. Nors ji nepatikėjo, to vaisto nepirko, bet po 13 parų ėmė girdėti balsus, raginančius be perstojo melstis arba ruoštis mirčiai. Nutarusi, kad už nuodėmes ją apsėdo velnias, Angelė nuskubėjo pas egzorcistą K. Daknevičių, kad tą šėtoną išvarytų.
Šėtonas slepiasi ir po kamšteliu
Po to Angelė man prasitarė, kad išvarymas vykęs ne taip drastiškai, kaip kino filme „Egzorcistas“ – net gana nuobodžiai, monotoniškai. Sutaną apsivilkęs, violetine juosta – stula – apsigobęs (sako, ta spalva – slaptas egzorcistų ginklas) kunigas skaitė lotyniškas ir lietuviškas maldas, Angelę vis žegnodamas kryžiumi ir šlakstydamas švęstu vandeniu.
„Jis toks nuostabus žmogus ir puikus kunigas, kad po pirmos maldos patikėjau, jog jis iš manęs velnią išvarys. Melsdamasis egzorcistas taip įsakmiai kartojo „Piktoji dvasia, išeik!“, kad man kaskart kūnas pagaugais nueidavo“, – pasakojo sužavėta Angelė, po išvarymo pasijutusi žymiai geriau. – Ir pinigų nereikalavo, tik siūlė mesti į aukų dėžutę“.
Skambinu Angelei pasiklausti, ar nelabasis nesugrįžo. Tačiau atsiliepęs suirzęs moters sutuoktinis paaiškina, kad žmonos nėra – ligoninėje. Psichiatrijos? Neatsako, tik nervingai suburbėjęs numeta ragelį. Dar kartą skambinti, lįsti į „dūšią“ nesinori, o ir nėra kada, nes vėl suskamba mano telefonas.
„Man tikriausiai reikia egzorcisto – bubena 52 metų vyru iš pakaunės prisistatęs pilietis, kurio neklausantis liežuvis išduoda, jog prieš surinkdamas numerį bus gerokai gurkštelėjęs „dėl drąsos“. – Aš kai tik prisigeriu, imu siautėti, iškoneveikiu žmoną šlykščiausiais žodžiais, net apstumdau ją, daužau daiktus. O rytą nieko neatsimenu. Tikriausiai velnias mane valdo. Padėkit man jį išvaryti, atsilyginsiu!“
Nelaimingi ir be velnio
Vyrui paaiškinu, kad Lietuvoje tokių kaip jis „apsėstųjų“ – keliasdešimt tūkstančių. Jo velnias pasislėpęs svaigalų butelyje po kamšteliu. Geriausi girtuoklystės išvarymo specialistai renkasi Anoniminių alkoholikų sueigose – jos patars, kaip geriausiai atsikratyti šituo „skystuoju šėtonu“, pamokys kartu pasimelsti, rekomenduos priklausomybių ligų gydytoją.
„Norėčiau išbandyti egzorcisto maldas, nes man tragiškai nesiseka gyventi, nelaimė po nelaimės. Gal kartais egzorcisto malda padėtų?“
Tokių skambučių buvo devyni. Keturi vyrai ir trys moterys iš įvairių kaimų bei miestų kalbėjo beveik vienodai. Visi jie esantys nelaimingi: ligos ir nelaimės kamuojančios, skolos neatstojančios. Bet nė vienas jų nejaučia jokių apsėdimo požymių – jokių balsų ar gundymų, nėra šventinto vandens ar kryžiaus baimės. Dvi moterys dar klausė, ar gali būti apsėdimas, jei jos nuolat kivirčijasi su sutuoktiniu.
Na kokie jie apsėstieji – paprasčiausiai nelaimingi žmonės, Lietuvoje pusė tokių. Ne, tokius apgaudinėti man būtų didelė nuodėmė, todėl jiems visiems paaiškinau, jog aš tik vykdau tyrimą, kiek mūsų šalyje yra apsėstųjų.
Pavojai kiekviename žingsnyje
Na tikrai neverta ieškoti velnio prisvilus sriubai, sumažėjus algai, ar įsipjovus pirštą. Štai kunigai egzorcistai yra pripasakoję tokių baisių požymių, jog sunku patikėti.
E. Rinkevičius esą pamenąs pusantrų metų vaiką, kurį krikštijant, kol jame dar tūnojęs šėtonas, vos nulaikę 4 vyrai.
Anot šio kunigo, velnias ar demonai galintys apsėsti kone kiekviename žingsnyje: tatuiruojantis kūną (tai vergų ženklai!), užsiimant joga, spiritizmu, skaitant demoniškas knygas (tokias kaip „Da Vinčo kodas“ arba „Haris Poteris“), žaidžiant kompiuterinius žaidimus su smurto elementais, žiūrint kino filmus su „S“ raide (iš tikro esą skirtus satanistams) ir net keikiantis.
Pasak E. Rinkevičiaus, išvarytam šėtonui dingus, patalpoje (išvarymas dažnai atliekamas bažnyčioje prie altoriaus) esą gali padvelkti šalčiu arba pasmirsti.
Nežinia, kuo tikėti, nes Angelė pasakojo, kad per išvarymo apeigas kunigas jos nerišo prie suolo ar altoriaus, ji nerėkavo svetimomis kalbomis, nekaišiojo liežuvio ir nepasmardino oro.
Kepurė nuo tirpdančių spindulių
„Mane per Žolinę kai apsėdo, tai ir prasidėjo keistenybės, – nuobodžiauti neduoda naujas pašnekovas. – Danguj ėmiau matyti keistą ženklą, kurį galiu valdyti akimis. Kai žiūriu į ženklą, pasigirsta balsas, kad mane aplankė Dievo pasiuntiniai iš Plytano planetos. Tie balsai mane saugo – pavyzdžiui, perspėjo, kad kaimynai per elektros lizdą leidžia nuodingus spindulius, tirpdančius man smegenis.“
Kai vyras ėmė pasakoti, kad balsai jį pamokė, kaip iš odos bei vielos pasigaminti kepurę, apsaugančią galvą nuo nuodingųjų spindulių, ėmė aiškėti, jog ir šįkart reikia ne egzorcisto, o psichiatro.
Žmogui su kepure, kurios jis, prisipažino, nenusiima net miegodamas, kiek įmanoma ramesniu, įtaigesniu balsu pasiūlau pasitarti su šeimos gydytoja – girdi, ji duos nukreipimą pas tuos, kurie turi gerų vaistukų nuo nuodingųjų spindulių.
Bet kitą dieną ir pats vykstu į Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninę. Ne, manęs pašnekovai velniais neapkrėtė, kaimynai smegenų neapšvitino, bet juk psichiatrai geriausiai žino atsakymą, kada žmogui reikia kreiptis į egzorcistą, o kada į juos.
Psichiatrija šėtono nebeneigia
Pirmiausia įsitikinu, kad mane priėmęs ligoninės vyriausiasis gydytojas Eugenijus Mikaliūnas tiki Dievą. Nes lygiai kaip kunigas neišmano psichikos ligų, taip gydytojas ateistas tik pasijuoks iš apsėstųjų ir be dvejonės tokiems pasiūlys palatą be durų rankenų.
„Atskirti velnio apsėdimą nuo psichikos ligos labai aktualus klausimas, kuriuo mes, psichiatrai, esame daug diskutavę su kunigais, – nustebino E. Mikaliūnas. – Pirmiausia reiktų stebėti, kaip pasireiškia problema.“
Pasak psichiatro, jei besiskundžiantysis lieka šviesaus proto, tik jaučia apsėdimo požymius – bijo kryžiaus, šventinto vandens ar kitų religijos atributų – galima kreiptis į kunigą egzorcistą.
Na o jei nelaimėliui ne tik vaidenasi apsėdę demonai, bet jie „jį valdo“, jei kinta elgesys, asmenybė, interesai, darbingumas, santykiai su artimaisiais, tada gal reiktų pradėti nuo konsultacijos su medikais.
„Tik nereikia bijoti psichiatrų, – ramino E. Mikaliūnas. – Tikrai ne visiems, kam galvoje pasigirsta balsai, nustatoma rimta psichikos liga. Būna ir laikinų psichozių, praeinančių sutrikimų.“
Sigitas Stasaitis
