Kauno miesto savivaldybės Visuomenės Sveikatos biuras, minėdamas Rugsėjo 10-ąją – Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną, organizavo akciją „Kodėl verta gyventi. Mano patarimai bendraamžiui“.
Akcijos metu mokyklose dirbančios visuomenės sveikatos priežiūros specialistės 4 – 12 klasių mokinius ragino kurti atvirukus-laiškus, kuriuose būtų nupiešta ar parašyta draugams, kodėl verta gyventi. Akcijos metu mokyklose su mokiniais bendravo ir psichologai, socialiniai darbuotojai, pedagogai.
Tiek jaunesni, tiek vyresni moksleiviai įsitraukė į šią akciją su viltimi, kad jų patarimai, pastebėjimai kam nors padės. Juk verta gyventi dėl to, kad būtų galima “iš naujo džiaugtis šia diena, nes tikras stebuklas yra ne skristi oru ar bristi, o eiti žeme“.
Mokinių mintys iš akcijos „Kodėl verta gyventi. Mano patarimai bendraamžiui“:
„Nebijok kalbėti, negalvok apie blogus dalykus. Mes tikrai stengsimės tau padėti, leisime tau išsikalbėti, mes išklausysime tavęs...“.
„Tu gali pasitelkti į pagalbą draugus, pasidalinti su jais skausmu, išmokti džiaugtis mažais dalykais – paukščio giesme, saulėta diena, žvaigžde, suspindusia danguje“.
„Kad atsikėlus ryte pamatytume saulę be kurios niekas neaugtų, kad užuostumėme gėlę, kad prisimintumėme draugus. Kad pastebėtumėme drugelius, gyvūnus ir paukščius“.
„Už tavo nugaros stovi daugybė žmonių, kurie nenori tavęs prarasti ir yra pasiruošę tau padėti. Pasikalbėk su jais ir žinok, jog šiame pasauly nesi vienas“.
„Tau sunku? Liūdna? Nebesinori gyventi? Galvoji apie mirtį? Pasikalbėk apie tai su kuo nors. Žinok, mus slegiantys vargai, rūpesčiai yra ne tam, kad mus sužlugdytų ar nužudytų, tam siunčiamos pamokos, kad mus sustiprintų, užgrūdintų, išmokytų atskirti gėrį nuo blogio. Tai lyg sportininkui kliūčių ruožas: reikia įveikti ne vieną kliūtį, kad pasiektum finišą.
Jeigu tau baisu ir atrodo - nėra jokios išeities, prisimink: niekas nesitęsia amžinai, viskas keičiasi. Liūdesį pakeičia džiaugsmas, pyktį – susitaikymas, baimę – drąsa. Pabandyk ieškoti išeities dar kartą. Nepasiduok. Dar kartą pabandyk kreiptis pagalbos. Ir aš tikiu, tu rasi sprendimą“.
Kaip pastebi Kauno miesto savivaldybės Visuomenė s sveikatos biuro psichologė R. Vaitkienė, vaikai rašė kupini noro padėti prislėgtam, praradusiam viltį žmogui, tikėdami, kad pagalba tikrai yra, siūlydami įvairiausius būdus: pokalbius su draugais, artimaisiais, psichologais, mokytojais, tėvais ir t.t.
Svarbiausia, kad jie puikiai supranta, jog pasidalijus slegiančiais jausmais ir abejonėmis palengvėja ir pasidaro nors truputį šviesiau. Taigi, nebijokime kalbėti apie tai, kas mus slegia...
