Nors pavadinimus Tuva ir Lietuva teskiria tik vienas skiemuo, apie šį tolimą ir mums egzotišką kraštą žinome tikrai nedaug. Tuvos Respublika oficialiais duomenimis yra Rusijoje, pietiniame Sibire, pietuose ribojasi su Mongolija, jos sostinė – Kyzylas. Štai būtų ir viskas, jei istorija neskelbtų, kad nuo 1914 m. Tuva įėjo į Rusijos imperijos sudėtį ir vadinama Urianchajaus kraštu (Урянхайский край), šis pavadinimas vartotas iki 1921-ųjų. Nuo 1991 m. Tuva tapo viena iš Rusijos federacinių respublikų. Tuvoje gyvena per 308 tūkst. gyventojų, iš jų 77 proc. yra tuviai.
Apie Tuvos tradicinę ir apskritai kultūrą nedaug ką rasi net ir visažinančiame internete, tačiau anksčiau Vilniuje yra viešėję keli pavieniai folkloro atlikėjai, garsi naujojo džiazo atlikėja Sainkcho Namchylak ir folkloro grupė „Ay-Kherel“. Taigi žinia apie folkloro grupės iš Tuvos „Hunn Hurr Tu“ koncertus Lietuvoje sukėlė didžiulį ažiotažą.
Grupė susikūrė 1992 m. kaip choomej (gerklinio dainavimo) kvartetas pavadinimu „Kungurtuk“. Vėliau pavadinimas buvo pakeistas į „Huun Huur Tu“ („Saulės spinduliai“). Šiuo metu grupę sudaro Kaigalas-ool Khovalygas (vokalas) – grupės siela ir įkūrėjas, vienas grupės įkūrėjų Sayan Bapa (tradiciniai styginiai ir vokalas), Radikas Tyulyushas (igil ir vokalas), Alexei'us Saryglaras (tradicinė perkusija, styginiai intrumentai ir vokalas).
Grupės „Hunn Hurr Tu“ repertuarą sudaro tradicinės stepių gyventojų – tuvių liaudies dainos, kuriose apdainuojama gimtinė, svarbiausias gyvūnas – arklys, nuostabi gamta, idealizuota meilė, romantiškas klajoklių gyvenimas. Kelis procentus repertuaro sudaro vėliau sukurtos dainos apie emigrantus, kolūkius ir kitus neseniai praėjusių laikų herojus, ir dar keli procentai – autorinės ansamblio narių dainos tradiciniu stiliumi.
Ypatingą skambesį kompozicijoms suteikia unikalūs, tradiciniai, nagingų liaudies meistrų sukurti muzikos instrumentai: dviejų stygų, suderintų per kvintą (šiuo atveju – cis ir gis), tuvių ir mongolų strykinis liaudies instrumentas igil. Kiekvienas muzikantas gali jį derinti nuo dainavimui patogaus garso.Igil gali būti ir solinis instrumentas, ir laikyti harmoniją. Jo grifo viršus papuoštas arklio galvute. Egzistuoja daugybė legendų apie šio instrumento kilmę. Sakoma, kad jame slypi tam tikra žirgo reinkarnacija. Neretai naudojamas ir dambrelis khomus, bendriniu pavadinimu žinomas kaip žydų arfa (Jewish harp). Kitas labai svarbus instrumentas – vadinamoji liaudiška trijų stygų liutnia doshpuluur. Jos rezonuojantis korpusas gali būti dengtas medine deka arba aptrauktas ožiuko ar net gyvatės oda. Ir, žinoma, būgnas – dunggur, virš kurio tvirtinami skambaliukai. Dar naudojami įvairūs triukšminiai instrumentai ir vertikali liaudiška fleita.
Žinoma, vieną svarbiausių vietų šioje muzikoje užima specialus gerklinis dainavimas choomej, būdingas taip pat ir mongolams. Tuvių gerklinis dainavimas yra vienas labiausiai pasaulį stebinančių vokalinės muzikos reiškinių. Tai obertonų skambesys, kurį tuviai vadina žodžiu, apibrėžiančiu gerklės aparatą – „choomej“. Šis reiškinys kartais kildinamas iš pirmykščių žmonių kalbos padargų vystymosi. Panašių atitikmenų galime rasti kitose Azijos vietose: Tibete, Šiaurės Indijoje, Japonijos ir Kinijos budistų vienuolynuose, tarp tiurkųmongolų genčių. Tuvoje egzistuoja keletas choomej dainavimo būdų (pagrindiniai – khoomei, kargyraa, sygyt, borbangnadyr, ezengileer), atlikimas priklauso nuo dainininko balso technikos ir kūrinio pobūdžio. Pažymėtina, kad kiekvienam tuvių išgaunamam tonui ar garsui yra akompanuojama rezonuojančia harmonija arba obertonais. Todėl atrodo, kad dainuojama keliais balsais vienu metu. Tikrasis choomej – tai vyriška tradicija, ji nuo senų laikų formavosi gana uždaroje aplinkoje.
Dėl geopolitinės situacijos pasaulis palyginti neseniai atrado Tuvą ir jos unikalią kultūrą. Choomej – tai ne tik muzika, ne tik daina. Šie garsai klajokliams, piemenims, medžiotojams buvo ir laiko matuoklis, ir komunikacijos signalai, ir gamtos garsai. Tuvių muzikinės tradicijos ir repertuaras formavosi veikiami ne tik gyvenimo būdo, bet ir religinių normų. Žinoma, grupės „Huun Huur Tu“ repertuare jau nėra išlikę tiesioginių sąsajų su šamanizmu, bet kompozicijose dažnai pasigirsta balsu ir instrumentais imituojami gamtos garsai, paukščių balsai, arklio prunkštimas, žvengimas, bėgimas, kanopų trinksėjimas ar kažkas panašaus į šamano apeigas.
Prieš koncertą spaudoje ansamblis „Huun Huur Tu“ buvo pristatytas kaip modernizuotą, ne visai autentišką folklorą grojantis kolektyvas, kūryboje naudojantis vakarietiškus ir elektroninius instrumentus.
Pasiklausęs koncerto ir neišgirdęs jame nei vakarietiškų instrumentų (išskirus gitarą poroje dainų), nei juolab elektronikos, nutariau po koncerto pasikalbėti su pačiais muzikantais apie autentikos ir šiuolaikiškumo santykį jų ansamblio muzikoje.
Kaigalas-ool Khovalygas: Mes grojame tradicines dainas, gal tik dešimt procentų yra autorinės muzikos. Grojame tai įsivaizduodami, kad mūsų senoliai taip ir muzikuodavo – imdavo vieną dainą, instrumentais improvizuodavo tarp posmų, keisdavo skambesį. Taip ir mes dabar darom. Taigi sunku būtų pasakyti, kiek tai modernizuota ar sušiuolaikinta. Tiesa, keliose dainose naudojame gitarą, bet ta gitara visai kitaip suderinta ir groja tradicines mūsų tautos dermes. Taigi negalėtume pasakyti, kad mes tas dainas labai modernizuojame. Tiesiog žiūrime į jas šiek tiek giliau, tiek, kiek mes tas tradicijas žinome, laikui bėgant galbūt keisdami kokius nors elementus.
Algirdas Klova: Koncerte išgirdome labai įvairias ansamblio sudėtis. Taigi nutariau paklausti, ar tai tradiciniai, kaimiški ansambliai? Ar praeityje jie tokie ir buvo?
K. K.: Manau, taip, nes kaime kažkas grodavo vienu instrumentu, kažkas – kitu, kiti dainuodavo. Štai jie visi drauge sėsdavo ir muzikuodavo. Kitame kaime kiti muzikantai galėjo muzikuoti kitais tradiciniais instrumentais. Griežtų taisyklių nebuvo. Taip pat ir chanui grodavo ne vienas, o keli muzikantai, susirinkę su savo instrumentais. Taigi sudėtys kiekvieną kartą galėjo būti pačios įvairiausios.
A. K.: Norėčiau paklausti apie šias dainas šiandieninėje Tuvoje. Ar dar yra muzikantų, dainininkų, kurie atlieka tas dainas perėmę iš savo tėvų, senųjų liaudies dainių?
K. K.: Labiausiai ši muzika gyva tokių kaip mes dėka. Liaudis mėgsta tas dainas, kurias mes atliekame, taip jas primindami ir populiarindami Jiems patinka tai, ką mes darome. Mes savo šalyje važinėjame po kaimus ir užrašome tų liaudies dainininkų ir muzikantų, kurie dar gyvi ir tęsia senąsias tradicijas, muzikavimą. Yra tikrų muzikavimo meistrų močiučių ir senelių, mes pas juos keliaujame, semiamės patirties, užrašome jų muziką ir po to stengiamės savaip ją interpretuoti, išlaikydami tradiciją. Visų atliekamų muzikinių kūrinių aranžuotės, žinoma, yra mūsų pačių, bet negalima pasakyti, kad mes jas specialiai rašėme, stengėmės kurti formas ir pan. Tiesiog grojome, dainavome, interpretavome ir taip nusistovėjo repertuaras.
A. K.: Buvau matęs ištraukas iš jūsų grupės koncertų džiazo festivaliuose Prancūzijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, kitose šalyse. Taigi norėjosi sužinoti, ar tokiems renginiams kuriate specialias programas?
K. K.: Tikrai ne, grojame tą patį ir taip pat. Nieko nepridedame, nesistengiame pritempti šios muzikos prie džiazo. Džiazo publika yra labai jautri ir lanksti, ji supranta, kad džiazui būdinga improvizacija, laisvumas, minties raiška yra kiekvienoje tradicinėje muzikoje, todėl nereikalingos jokios specialios interpretacijos.
* * *
Nors tuvių muzika mūsų ausiai skamba gana egzotiškai ir turi mums svetimos religijos ir šamanizmo elementų, manau, nė vienas Lietuvoje garbinamų dievų nesupyko, kad Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, balandžio 6 d. skambėjo nuoširdi Azijos pasiuntinių muzika.
Grupę „Hunn Hurr Tu“ atvežusi viešoji įstaiga „Gera muzika gyvai“ žadėjo dar šiemet mus pradžiuginti keliais world music projektais.
Algirdas Klova
