Tarp uolų įskilas nusėjusių šilokų ir vaivorų uogienojų, laukinėje saloje vasaroja šeima. Salą supa balti jūros bangų putų ūsai, o užgriuvus audrai vandenys skalauja vasarnamio langus – ilga ramių, melsvų vasaros dienų seka...
Romane į vieną šeimą supinamos trys kartos – mergaitė, jos tėvas ir senelė. Abi jos egocentrikės ir keistuolės. Abi kasdien kartu tyrinėja salą, dalijasi patirtimi, viena iš kitos mokosi ir be atvangos diskutuoja apie gyvenimą ir mirtį – senatvė ir vaikystė susitinka skirtinguose kontekstuose.
Romaną autorė pradėjo rašyti motinai mirus, o vaizduodama senelę su anūke tarsi vėl įkvėpė gyvybės motinos atminimui. Be to, rodos, kad romane vaizduojama sala – aplinka, kurią Tove Jansson pažinojo kaip savo penkis pirštus. Kita vertus, romanas perkopia geografines ir biografines ribas, jis tampa belaikiu ir beribiu vasaros paveikslu – atsiskleidžia dosniausio žmogui metų laiko grožis ir melancholija, mistika ir vasariškai apniukę šiokiadieniai. Ir, žinoma, nenumaldoma laiko tėkmė.
Boel Westin
Fragmentiška ir gražu: Tove Jansson romanas – tarsi atvirutės, atsiųstos laukinėje saloje atostogaujančio draugo. Tarsi haiku – tyloje ir pauzėse pasakyta nepalyginamai daugiau, nei telpa trijose ištartų žodžių eilutėse.
Gathering Books
Atrodo, kad Tove Jansson Vasaros knyga – drugelis, paleistas į kambarį, pilną dramblių; atrodo, kad tai miksokosmoso šedevras, mažo, tylaus pasiskaitymo tobulybė – daug daugiau nei malonumas.
The Guardian
Tove Jansson "Vasaros knyga" (nuotr. leidėjų)
