Baltas instaliacijos audinys kyla aukštyn, susiaurėja ir vėl išsiskleidžia, pro jį sklinda šviesa, aplink metalinius rėmus vejasi juostelės. Prasiskleidusios klostės kviečia užeiti. Milžiniškos suknelės vidus tampa erdve, kurioje galima pabūti, išgyventi savus prisiminimus ir klausytis kitų.
„Mama pasižadėjo kada nors pasiūti man vestuvinę suknelę – po daugelio metų ja vilkėdama ištariau svarbiausią savo „Taip“, „Kasmet gruodį apsivelku mamos devyniasdešimtųjų suknelę ir trumpam grįžtu į savo vaikystės Kalėdas“, „Pasiklydusi per pirmąją savo Rugsėjo 1-ąją laikiau kumštį suspaudusi oranžinės striukės kišenėje – taip atrodė saugiau“, – šios ir panašios istorijos skambės instaliacijos viduje.
Projekto „A Dress is A House“, kuris šį savaitgalį pristatomas meno mugėje „ArtVilnius’26“, iniciatoriai - SOULZ rinkodaros komanda. Ieva Solominė ir Dina Portnaja teigia, kad šių metų projektas yra gerokai ambicingesnis. Pernai mugėje pristatyta patyriminė erdvė „SOULZ Try Room” lankytojus kvietė liesti audinius ir žaisti formomis, o šiais metais bendradarbiavimas su menininkais išaugo į kolektyvinį meno kūrinį.
„Kai žvelgiame į jau įrengtą instaliaciją apima didžiulis pasididžiavimas menininkų kūryba ir dėkingumas, kad jie mums leido prie jos prisiliesti“, – sako I. Solominė, o D. Portnaja priduria, kad partnerystė rėmėsi bendromis vertybėmis, pagarba ir kūrybine laisve – menininkams buvo suteikta galimybė savarankiškai interpretuoti idėją, ieškant pusiausvyros tarp jų vizijos ir prekių ženklo tapatybės.
„SOULZ ne tik parduoda – jis kuria kultūrą, kurioje mados pasirinkimai reiškia daugiau: estetiką, vertybes ir saviraišką. Ši instaliacija tai puikiai atspindi – drabužis joje nėra tik išorinis sluoksnis, jis ir asmeninis simbolis. Instaliacijos viduje lankytojai gali išgyventi mūsų ženklo estetiką – per medžiagas, erdvę, meninę interpretaciją ir savo pačių refleksijas. Šitaip skaitmeninis prekių ženklas tarsi įgauna kūną, tampa labiau artimas“, – sako D. Portnaja.
Kūrinio mintį kuratorių parengtas aprašymas nusako paprastai: drabužį galima suvokti kaip mažiausius mūsų namus, o namus – kaip didžiausią mūsų drabužį. Viena erdvė juda kartu su kūnu, kita lieka vietoje, tačiau abiejose apsigyvename. Jas renkamės, keičiame, paveldime, išaugame ir paliekame. Jose lieka mūsų laikas.
Drabužis išsaugo judesius, kvapą, prisilietimą, gyvenimo etapą ar vienintelį vakarą, dėl kurio jo nebegalime išmesti. Namai taip pat prisipildo balsų, įpročių ir daiktų, kurių vietą kūnas žino beveik negalvodamas. „A Dress is A House“ šias dvi patirtis sujungia į erdvę, kurioje galima trumpam apsigyventi.
Dizainerei Vaidai Voraitei instaliacijos idėją įgyvendinti padėjo tarpdisciplininis menininkas Vladas Suncovas, garso menininkas ir kompozitorius Antanas Dombrovskij bei šviesų dizaineris ir menininkas Justas Bø. Projektą kuravo Giedrė Selenytė ir Giedrė Stabingytė.
Visą šią savaitę komanda dirbo LITEXPO rūmuose. Idėjos autorė V. Voraitė pasakoja ir pati nustebusi, kai pirmą kartą atsistojo priešais instaliaciją-suknelę. Nors sumanymą ilgai nešiojosi galvoje, galimybė fiziškai patekti į savo idėją, suteikė jam naują matmenį.
„Man atrodo, kad realybėje kūrinys tapo net stipresnis. Atsirado dalykų, kurių iš anksto negali suplanuoti – kaip audinys juda, kaip pro jį sklinda šviesa, kaip keičiasi erdvė, kai atsiduri viduje. Visa tai suteikė kūriniui gyvybės“, – sako dizainerė, pridurdama, kad į realybę persikėlusi idėja užaugo, o tai yra pats gražiausias rezultatas.
Kartu su menininku V. Suncovu dizainerė savo suknelės idėjai ieškojo šiuolaikiškos architektūrinės formos. Ji turėjo atskleisti ir skirtingus mados epochų siluetus ir pabrėžti beveik futuristinį erdvės pojūtį.
„Nenorėjau tiesiogiai atkartoti suknelės silueto. Norėjau šiuolaikiškos, architektūrinės formos, ir Vladas tai pajuto. Tam tikru momentu mūsų vizijos tiesiog susiliejo, o jo interpretacija išplėtė tai, ką buvau sumaniusi pradžioje“, – pasakoja V. Voraitė.
V. Suncovas sukūrė šešių metrų skersmens aliuminio konstrukciją. Permestas per metalinį rėmą, audinys tapo lengvas, tarsi pakibo ore. Juostelės ir kaspinėliai aplink konstrukciją vejasi lyg vijokliai.
„Rėmas tik palaiko instaliacijos gyvybę, o ne ją formuoja. Jis – it turėklai, kurių įsitvėrusi, suknelė gali egzistuoti ir atsiskleisti mums visu savo grožiu“, – sako menininkas.
Apatinėje dalyje esantys septyni apvalūs elementai erdvei suteikia jaukumo, sujungia architektūrą ir drabužio konstrukciją. V. Suncovas primena, kad suknelė, kaip ir namas, gali apsaugoti, varžyti, išlaisvinti, flirtuoti, sužadinti gerus ir blogus prisiminimus. Šis ryšys jam primena Joachimo Triero filmą „Sentimentali vertė“, kuriame namas, menininko akimis, tampa pagrindiniu veikėju, padedančiu atsiskleisti žmonėms.
Instaliacijai sukurti prireikė daugiau nei 150 metrų audinio ir apie 400 metrų juostelės. Tekstilinę dalį įgyvendino Saulė Liaudanskienė ir Rita Miknevičienė, aliuminio karkasą pagamino „Baltic Art Force“ komanda.
Vis dėlto, tikrasis suknelės turinys atsiveria jos viduje – per garsą ir šviesą. Garso menininko A. Dombrovskij sukurtoje kompozicijoje panaudota arti trisdešimt asmeniškų istorijų.
„Senelės megztinis iškeliavo su manimi į pasaulį ir visur priminė, kas yra namai“, – skamba vienas balsas. Kitas prisimena suknelės suteiktą stiprybę: „Tarsi ta suknelė būtų padėjusi man įžengti į naują savo vaidmenį.“ Kai kurios priverčia nusišypsoti: „Ėjau į pasimatymą tikėdamasi šaliko, o grįžau su pasiūlymu kurti šeimą. Šaliką vėliau irgi gavau.“
Kompozitorius teigia iš pradžių ieškojęs namų jaukumo tonų, kažko panašaus į šylančio boilerio garsus ar tylios radijo trasliacijos. „Tačiau kuo ilgiau galvojau apie rūbo kaip namo koncepciją, tuo labiau sąvokos kito. Sienos ir klostės, saugus mikroklimatas ir šaižus išorės žvilgsnis susipynė, o sintetinis jaukumo garsynas ir išorinis triukšmas pradėjo dengti vienas kitą: tai, kas turėjo būti atšiauru išorėje, įsiskverbė į vidines audinio klostes, ir pratrūko garso dušu, kuris teka rūbų dėvėjimo istorijomis“, – pasakoja garso menininkas.
Dizainerė V. Voraitė sako, kad garsas gimė iš bendrų pokalbių apie namus, drabužius ir jų saugomus jausmus. Žmonės, pasidaliję intymiais pasakojimais, kūriniui suteikė jautrų, žmogišką sluoksnį.
Dar daugiau gyvybės instaliacijai prideda Justo Bø sukurta šviesa. Viduje paslėpti šviesos šaltiniai audinį daro perregimą, šviečiantį, lengvai banguojantį ir kvėpuojantį.
„Norėčiau, kad atrodytų, jog suknelėje yra gyvybė – tarsi jos viduje kažkas kvėpuotų ar gyventų. Šviesa yra dalis kūrinio, ne atskiras efektas, svarbiausia, kad ji būtų jaučiama, o ne pastebima“, – sako menininkas.
Pasak V. Voraitės, apšvietimas subtiliai susiliejo su architektūra ir tapo kūrinio dalimi, keičiančia erdvės bei pačios formos pojūtį.
Su tuo sutinka ir projekto kuratorės G. Selenytė ir G. Stabingytė. Pasak jų, drabužis leido kalbėti apie tai, kodėl dėvime, ką išreiškiame ir kokias savo versijas kuriame. Pasitikėjimas bei dialogas skirtingoms kūrybinėms disciplinoms padėjo susijungti į vientisą patirtį.
„Šiandien prekių ženklui nebūtina visada būti dėmesio centre. Kartais daug prasmingiau yra sukurti erdvę istorijoms, idėjoms ir žmonėms, kurie kitu atveju galbūt niekada nesusitiktų“, – sako kuratorė G. Selenytė.
„A Dress is A House“ galima pamatyti ir patirti spalio 1–4 dienomis LITEXPO vykstančioje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’26“.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
